Atvėsus emocijoms, arba Lietuva neturi kultūros ministro. Kultūros ministras pamiršo, kad yra kultūros ministras.
Bet kokį kultūros renginį vengiu velti politikos į subtilybes, nesvarbu, kas ir kokių pažiūrų. Politika neturi skaldyti bei atimti iš žiūrovo teisės rinktis jam priimtiną kultūrą: spektaklius, renginius ar, kaip šiuo atveju, buvo bandyta provokacijos būdu sugadinti Naisių šeimos festivalį. Bet visuomenė neleido, kad tai įvyktų, o tai reiškia, kad žmonės turi savo nuomonę ir vertybes – ne ponas kultūros ministras sprendžia, kam ir kokius renginius rinktis.
Deja, ko gero, tai yra pirmasis atvejis nepriklausomos Lietuvos istorijoje, kuomet kultūros ministras, šiuo atveju Simonas Kairys, akiplėšiškai žėrė pagarbos ministrui nekeliančius žodžius: „… Naisių festivalis niekuo nesiskiria nuo viduramžių santvarkos, kuomet visuomenė nebuvo pažengusi, neturėjo žmogaus teisių. …O tas festivalis gali tiesiog likti lyg koks paveldo objektas. Na, tarkim, festivalyje būtų galima susipažinti su viduramžių tradicijomis. Pavyzdžiui, būtų galima susipažinti, kaip degindavo raganas ant laužo, kaip moterys neturėjo teisių į savo apsisprendimą ar žmonės negalėjo tiesiog mylėti to, ką iš tikrųjų myli.“
Akivaizdu, kad kultūros ministras publiką, pasirinkusią dalyvauti jiems patinkančiame kultūros renginyje, šiuo atveju Naisių šeimos festivalyje, tiesiai šviesiai išvadino nepažengusia visuomenės dalimi. Čia įsiterpčiau ir, visgi, drįsčiau pasakyti kitaip. Demokratija, gerbiamasis ministre, yra laisvė rinktis, prigimtinė galimybė turėti teises bei būti nediskriminuojamam absoliučiai jokiu pagrindu, kadangi visi iš prigimties yra lygūs. Rodos, identiškos vertybes yra ir liberalizmo doktrinos.
Demokratija, gerbiamasis ministre, yra laisvė rinktis.
Visgi nei būdamas liberalu, nei demokratinės valstybės valdžios institucijos galva, rodos, šių vertybių ne tik kad nesuprantate, bet jas ir sąmoningai ignoruojate. Gerbiamas ministre, ką čia galima lyginti su tuo viduramžių pasaulėžiūros paveldo objektu? Klausimą palieku atvirą Jums pačiam.
Paskutinis sakinys, kad Naisių festivalis galėtų tapti paveldu, pažindinančiu su viduramžių santvarka – raganų deginimu ir žmogaus teisių ribojimu – sumušė žemo lygio rekordą, ir tai bandydamas savo piktdžiugiška šypsena parašė pats šios kadencijos kultūros ministras. Kaip rašė žmonės po jo paties įrašu socialiniame tinkle: „Nei ministras, nei dar labiau kultūros…“ Jaučiama svetima gėda.
Kultūra negali būti maišoma su politika.
Jei norite griauti, skaldyti kultūrą, siūlau pasirinkti kitą ministeriją. Kultūra negali būti maišoma su politika, esame visi skirtingi. Ir man ne viskas patinka, kas vyksta politikoje, bet ribos turi būti. Tad pritariu keliems menininkams, kurie Antakalnio kapinėse išlydint gerbiamą aktorių Regimantą Adomaitį tarė tokius žodžius: „Lietuva neturi kultūros ministro. Ne dėlto, kad nebuvo surengtos valstybinės laidotuvės, bet dėl požiūrio į skirtingas nuomones, kurios vienaip ar kitaip skamba iš visuomenės lūpų.“
Šie žodžiai buvo ištarti kai dar buvo ruošiamasi Naisių šeimos festivaliui, ką gi, tenka pasakyti, kad šiuos menininkų ištartus žodžius patvirtinote bandydamas naikinti kultūrą, kuri turi dešimties metų gražias tradicijas švęsti, darniai leisti laiką.
Žinant stiprų Seimo Kultūros komiteto pirmininko Vytauto Juozapaičio charakterį, kuris ne visada visiems patinka, tačiau šioje vietoje pirmininkas parodė, kad kultūra yra viso ko aukščiau ir nedera skaldyti visuomenę naudojantis kultūra.
Kultūra yra ta sritis, kuri turi vienyti skirtumus, nesvarbu, ar esi kino, operos ar šiuolaikinio teatro fanas. Šiuo atveju kolegai V. Juozapaičiui labiau tiktų eiti kultūros ministro pareigas.
