Rasa Stulpinienė. Neklaidinti ir nepainioti: Žemaitė – apie (ne)meilę, feminizmas – apie seksą

LGBT plius Žemaitė – masalas pritraukti jaunus palaikytojus ir  rinkėjus

Sunku pasakyti, ar rašytojos Žemaitės perkonstravimas iš tradicinės į netradicinę, t.y. feministinę, visuomenės sąmonėje jau yra įvykęs, bet jauni žmonės, pamatę LGBT vėliavą ant kūrėjos paminklo, pasimetė. Jaunimas nesuprato, kad vaivorykštės entuziastai rašytojai taip rodo prielankumą – atvirkščiai: pagalvojo, kad tyčiojasi iš jos.

Kokia žinutė jauniems žmonėms iš seksualinių mažumų pusės iš tiesų buvo pasiųsta? Visų pirma – kad mažumoms negalioja nei kultūros, nei padorumo taisyklės: mažumos atėjo ne gerbti ir tęsti – mažumos atėjo šokiruoti ir griauti. Antra – autoritetus reikia kvestionuoti, marginalizuoti, išimti iš vadovėlių – dėti ant trikotažinių marškinėlių. Ir trečia – autoritetą, šiuo atveju Žemaitę, vienu metu galima ir pripažinti, ir niekinti.

Pažiūrėkime, koks nešpėtnas daiktas išeina: tie, kam Žemaitė ir taip nepatiko, džiaugiasi, kad mažumos atliepia jų nuomonę, tie, kam rašytoja buvo svarbi figūra, irgi turi dėl ko džiaugtis: Žemaitė tokia faina, kad LGBT ją padarė lyg savo veidu… Bet ši moteris tėra viena didelės mozaikos dalių, apie kurią pasigilinus dar nemažai liko nepasakyta.

Šiandien feminizmas toks, tik ar įsipiešia į jį mūsų klasikė?

O klasikinis feminisčių idealas dabar esąs šitoks: stora, pikta, agresyvi, nekenčianti vyrų ir patenkinta savimi. Kyla retorinis klausimas: o kas ir kokiais klausimais su tokia moterimi norėtų kalbėtis iš viso?

Suprantant, kad feminizmo malūno girnos (kaip ir LGBT) sukamos ne Lietuvoje – mūsuose tai plinta kaip madinga palaikymo banga – pažiūrėkime, kas vyksta kitose šalyse. Štai Paryžiaus miesto tarybos narė ir arši lesbiečių aktyvistė Alice Coffin neseniai išleido knygą Lesbiečių genialumas, kurioje sako, kad moterys vyrus apskritai turėtų išvaryti iš savo gyvenimo. Autorė taip ir daro: neklauso vyrų sukurtos muzikos, neskaito vyrų parašytų knygų, nežiūri jų sukurtų filmų. Prancūzijoje įvairaus amžiaus lesbietės diskutuoja, ar vyrai turi teisę iš viso egzistuoti šiame pasaulyje…

feminizmo malūno girnos (kaip ir LGBT) sukamos ne Lietuvoje – mūsuose tai plinta kaip madinga palaikymo banga.

Pietų Korėjoje radikalios feministės surengė provokaciją: viešėdamos užsienyje Artimųjų Rytų respiracinio infekcijos epidemijos protrūkio kontekste internete paskelbė užsikrėtusios MERS virusu, bet atsisakiusios gydymo, kad galėtų eiti… apsipirkti. Tikslas – suerzinti korėjiečius vyrus, sulaukti jų neigiamų reakcijų ir neapykantos apraiškų.

Prieš porą metų kilus #MeToo judėjimui prancūzų aktorė Catherine Deneuve ir dar maždaug 100 įžymių žmonių atviru laišku dienraštyje Le Monde pasisakė prieš šią raganų medžioklę prieš vyrus. Feministės visus pasirašiusius tada apšaukė vaikų tvirkintojus ginančiais recidyvistais.

Kalbant apskritai verta priminti svarbiausius feminisčių klausimus arba sritis, kuriuos/ias jos siekia reformuoti/transformuoti arba eliminuoti: seksualumas, reprodukcija, šeima, darbas, švietimas, politika, pornografija, prostitucija, lesbietiškumas.

Tai ar įsipiešia rašytoja Žemaitė į šį kontekstą? Vargu.

Žemaitės pranešimas Pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime buvo feministinis?

Faktai tokie. 1907 metais Kaune dvi dienas tikrai vyko toks renginys. Jame rašytoja skaito pranešimą „Sodžiaus mergaičių skriaudos“. Tie, kam labai svarbu autorę vadinti moterų teisių gynėja, feministe, šiuo referatu remiasi kaip pagrindiniu šaltiniu. Žvilgtelkime į jį atidžiau.

Jau pirmuoju sakiniu pranešėja įvardija savo santykį su kalbamuoju objektu: „Norėčiau atsiliepti apie sodiečių moteriškių skriaudas“, o tai reiškia įvardinti jas, pirmąkart prabilti viešai. Ar galima vadinti kova tai, kas tėra įžodinimas?

Taigi kokios tos skriaudos? Žvelgdama iš moters pozicijų, pirmiausia konstatuoja, kad neturtingos mergaitės, dar neturinčios nė 10 metų, yra išleidžiamos tarnauti pas svetimus, jų auklėjimu nesirūpinama. Daug dirba ir turtingesnių ūkininkų dukterys. Užaugusi mergina kartu su vyrais dirba lauke, dar daugiau darbų laukia namuose. Vedybų klausimas itin opus, nes labiausiai iš visų dalykų vertinama žemė, nors ir praskolinta. Ką duoti dukteriai pasogos, lemia tėvas. Po vedybų vyras gyvena taip, kaip gyveno iki šiol, o moters gyvenimas vis sunkėja. Negana to, vyras dažnai renkasi šeimą palikti ir pakelti sparnus į Ameriką. Neištekėjusi moteris lieka tarnauti be atlygio iš pradžių tėvų namuose, paskui brolių ir brolių vaikų.

Autorė apibendrina: „sodietės yra vergės tėvų, vergės vyrų, ant galo vergės ir sūnų“. O dėl paskutinio sakinio pranešime Žemaitė kažkam gal ir tapo feministe, tik kažin ar tikrai norėtų būti taip vadinama šiandien? O sakinys skamba šitaip: „Inteligentėms moterims, suprantančioms tokį apverktiną padėjimą sodiečių moterų, reikėtų būtinai pasirūpinti kokiu nors būdu sulyginti teises moterų sodiečių su vyrais, labiaus kaslink mokslo.“

Kas paaiškėja iš pranešimo? Žemaitė jame pasako tai, ką jau ir taip žinome iš jos kūrinių. Tada, suvažiavimo metu, tikėtina, kad daug moterų apie jos kūrybą nebuvo girdėjusios, todėl daug kam Žemaitės mintys galėjo atrodyti revoliucingai. Bet tai nereiškia, kad autorės feminizmas prasideda būtent tada. Žinant, kad svarbiausi jos kūriniai parašyti iki XX a. pr. ir juose visuose kalbėta apie moters problemas, tampa aišku, kad ji buvo greičiau antropologė negu feministė, moterų teisių klausimai ją tarsi prisivijo, Žemaitė apie juos ėmė kalbėti daug anksčiau, nei įvyko suvažiavimas.

Svarbus faktas yra tai, kad Žemaitė tuomet gyveno Puziniškyje pas suvažiavimo aktyvistę Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, kuri ją ir prikalbino vykti drauge. Šaltiniai sako, kad prikalbintoji apie jokias teises kalbėti nesirengusi, tik norėjusi pasakyti tai, kas blogai sodžiaus moterims ant šio svieto.

Įdomu tai, kad Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje tarp feminizmo pradininkių Žemaitės nėra – minima G. Petkevičaitė, F. Bortkevičienė, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, O. Pleirytė-Vaidilutė, A. Ambraziejūtė-Steponaitienė ir kt.

Ypatingos Žemaitės feminizmą liudijančių šaltinių paieškos 

Reikalas tas, kad ne tik feminizmo feminizmą artikuliuojančiuose tekstuose, kaip kai kas sako (apsakymai „Mieste“, “Ponas Zigmantas“, „Kieno galia, to ir valia”, „Klampynė”) reikia ieškoti atsiraitojus rankoves, dar sunkiau rasti pačius tekstus!

Logika kužda, kad tai, kas svarbu, nauja, madinga, „ant bangos“ – kaip kad „atnaujinimus“ patyrusi Žemaitė – turėtų būti lengvai randama, prieinama, tiražuojama, viešai pristatoma – bet ne. Tiesiog visišką fiasko patyrė ir visiems žinoma frazė, kad internetas visagalis… Na gerai: skambučiai į bibliotekas, nemenka bibliotekininkių nuostaba išgirdus mano ieškomų kūrinių pavadinimus, pagaliau pavyko juos rasti. Bet atėjo laikas Žemaitės pranešimo tekstui – reikia originalo. Raštuose, kuriuos turi mano kelios bibliotekos, kuriose skaitau, tokio daikto nėra… Yra, pasirodo, 1958 m. leidime, yra 1907 m. „Vilniaus žiniose“ (Nr.155 ir 157), yra Lietuvių literatūros ir tautosakos institute (širdingiausias jiems ačiū!). Ir institute neprisiminė, kad kas iki manęs būtų šio šaltinio ieškojęs. Panašu, kad Žemaitė mūsuose dar gyva, bet tuo savo senuoju anuoju pavidalu…

Ar bajoraitė feministė Žemaitė dėl sunkaus asmeninio gyvenimo nekentė savo vyro?

Turbūt geriausiai į šį klausimą atsako ši rašytojos autobiografijos ištrauka: „Mano
vyrui rodosi, kad aš ne gaspadinė, per tai nuostoliai. Man matosi, kad vyras nemoka ūkininkauti, dėl to negalim pralobti. Bet sykiu paėmus – abu labu tokiu. Nemokame, nepraktiški ir nepratę prie sunkaus darbo <…> Dėl menko nieko – višta prigėrė, žąselį varna pagavo, paršelis padvėsė – baramės, pykstamės“ – rašė Žemaitė.

Ar tai neapykanta? Tai, regis, pats tikriausias skirtingų lyčių papildomumas, ko feministės iš esmės nenori ir … negali suvokti.

O kas sukasi šiandieninių Lietuvos feminisčių galvose?

Po nuoširdžių bandymų suprasti galima sakyti, kad feministe moteris tampa arba dėl tokios politikos viešinimo finansinių paskatų, arba dėl mados, piaro, arba dėl noro su kažkuo suvesti asmenines sąskaitas.

Štai viena jauna moteris viešai apsiskelbia, kad jai nusibodo būti sekso objektu, todėl ji nusikirpo ilgus plaukus, atsisakė kosmetikos, nebesiskus jokių kūno plaukelių, vilkės per didelius sportinio stiliaus drabužius, kurie paslėps jos figūrą. Klausant tokio manifesto neapleidžia mintis, kad žmogus kalba dalykus, kurie net nežinau, kokiai daliai moterų gali būti aktualūs, bet herojė kalba su dideliu užsidegimu. Ji sako, kad mūsų visuomenė iš moters reikalauja, kad ji būtų graži, žavi, madinga. Pagal pašnekovę tai reiškia, kad tokia moteris jau savaime yra sekso objektas.

pakanka suprasti viena: feminizmas, kaip žinia, su meile neturi nieko bendro.

Prisipažinsiu, įrašą perklausiau porą kartų, bet kuo daugiau klausiau, tuo labiau darėsi koktu nuo to, kad žmogus savo bėdas ir sprendimus sąmoningai siekia permesti kitiems, kai viso to esmė – nuo vaikystės lydintis jos aplinkos vertinimas, kad ji esanti berniukas, nes žaidžia visus įmanomus berniukiškus žaidimus.

Bet ta mieloji feministė iš pažiūros tikrai primena vaikiną, ir visai nesvarbu, ar ji vilkės suknelę, ar treningus, turės ilgas kasas ar nusikirps jas. Jos tapatybė jai kelia rūpesčių nuo pat vaikystės, bet ji kalba apie kažkokius primestus visuomenės standartus. Galvoju, kur aš gyvenu, kodėl ta visuomenė nieko neprimetė man?

Negana to, ji remiasi neva per karantiną akivaizdžiu tapusiu moterų džiaugsmą nesidažyti, nesigražinti, nesipuošti. O mano burbulas sakė priešingai, ir aš taip sakiau.

Herojė sako, kad po visų jau minėtų jos žingsnių visuomenei ji tapo nematoma. Klausau jos mintijimų, klausau. Regis, ji šito ir norėjo, bet, regis… ji vis tiek yra kažkuo nepatenkinta…

Kita feministė labai mėgsta šokiruojančias antraštes. Ji rašo, ją didieji portalai spausdina, jai duoda eterio. Jos antraštės apytikriai tokios: ar turiu rašyti apie lytinius organus, kad mane skaitytumėte, svajoju, kad mane išprievartautų ir pan. Ji jai išdrįsusias ką nors pasakyti prieš vadina žabomis.

Komentuoti nėra ko, pakanka suprasti viena: feminizmas, kaip žinia, su meile neturi nieko bendro. Tai ir nelįskite, mielos feministės, prie Žemaitės, kuri meilės ieškojo visą gyvenimą. Ir rado. Nepavydėkit.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

2 KOMENTARAI

  1. Toks Jozefas Pilsudskis apie savo politines metamorfozes sakė panašiai taip: sėdau į raudoną tramvajų, vadinamą socializmu, išlipau stotelėje, kuri vadinosi nepriklausomybė. Tad gal liberalės ir feministės po kurio laiko supras, kas toje skarotoje galvelėje, ir pačios taps Žemaitėmis. Ne pats blogiausias variantas būtų.

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis