Ramūnas Aušrotas. Šeimos autonomija – laisvė priimti sprendimus vaiko ugdymo srityje

Teisės teoretikai pripažįsta, kad plačiausiai šeimos autonomijos principas atsiskleidžia vaikų auginimo, auklėjimo ir jų priežiūros srityje. Būtent tėvams yra suteikta pirmumo teisė auginti ir auklėti vaikus pagal savo vertybių skalę, religinius, filosofinius ir kitokius įsitikinimus.

Tarptautinėje teisėje šeimos autonomijos principo geneze laikytinas 1948 m. vaiko teisių deklaracijos punktas, sakantis, kad vaiku reikia rūpintis su derama pagarba šeimai kaip vienetui. Deklaracijos pagrindu buvo kuriama JT Vaiko teisių konvencija, joje šeimos autonomijos principas įkūnytas Konvencijos 5 str.: „Valstybės dalyvės gerbia tėvų <…> atsakomybę, teises ir pareigas <…> vaiką pakreipti <…> ir jam vadovauti“.

Lietuvos teisėje tai išreiškia LR Konstitucijos 26 straipsnio 5 d. įtvirtinta nuostata, jog „tėvai ir globėjai nevaržomai rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.“ Ši nuostata atkartoja Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 18 straipsnio 4 dalį, kurioje kalbama apie tėvų ir vaikų santykį bei reikalaujama gerbti „tėvų ir, atitinkamais atvejais, teisėtų globėjų laisvę rūpintis savo vaikų religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo pačių įsitikinimus.“

Tėvų teisės ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus apimtis

Kartais teisininkai yra linkę konstitucinę tėvų teisę ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus interpretuoti labai siaurai, kaip tėvų teisę rinktis tarp mokykloje dėstomos etikos ar tikybos. Taip nutiko, pvz., svarstant LR Švietimo įstatymo pakeitimo įstatymo projektą nr. XIVP-248, kuriuo buvo siekiama minėtą konstitucinę nuostatą konkretizuoti. LR Seimo Teisės departamentas savo išvadoje teigė, kad siūloma norma yra perteklinė, nes vaikų teisė mokytis ir tėvų teisė parinkti dorinio ugdymo turinį bei dorinio ugdymosi įgyvendinimo sąlygas aiškiai atskleistos kitame Švietimo įstatymo straipsnyje.

Tėvams yra suteikta pirmumo teisė auginti ir auklėti vaikus pagal savo vertybių skalę, religinius, filosofinius ir kitokius įsitikinimus.

Tai redukcionistinis požiūris, išleidžiantis iš akių 1952 m. priimtas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmasis protokolą bei neatsižvelgiantis į Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktiką. 1952 m. priimtas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmasis protokolas, sako, kad „valstybė, rūpindamasi švietimu ir mokymu, įsipareigoja gerbti tėvų teisę parinkti savo vaikams švietimą ir mokymą pagal savo religinius ir filosofinius įsitikinimus.”

Pagal EŽTT praktiką, religiniai ir filosofiniai įsitikinimai apima žinomos religijos mokymą ir tam tikrą pažiūrų sistemą.

EŽTT praktika sako, kad „terminas „įsitikinimai“ nėra tapatus „nuomonėms“ ar „idėjoms“. Jis pabrėžia tam tikrą nenuginčijamumą, rimtumą, koherentiškumą ir svarbą“. EŽTT byloje Valsamis prieš Graikiją (1996), nagrinėjusioje Jehovos liudytojo teisę ugdyti vaiką pagal savo įsitikinimus, teismas įvardijo, kad „jis pabrėžia tam tikrą nenuginčijamumą, rimtumą, koherentiškumą ir svarbą“. Byloje Campbell ir Cosans prieš JK (1982), EŽTT pasisakė, kad žodis įsitikinimai apima ir originalią ugdymo koncepciją ir jos nuoseklų taikymą. Šios teisės pagrindu krikščionys turi galimybę ugdyti savo vaikus pagal krikščionišką doktriną. Ji taip pat leidžia valstybėje egzistuoti ir netradicinio ugdymo formoms (pvz., pagal Montesori, Valdorfo, Suzuki ar kt.).

Byloje Valsamis prieš Graikiją (1996) teismas nusprendė, kad tėvų teisės pagal protokolo 2 str. apima „ne tik mokymo turinį ir mokymo formą, bet ir visas „funkcijas“, kurias šiuo klausimu yra prisiėmusi valstybė“, tačiau šios mokymosi formos įgyvendinimui, kaip ir kitoms, galioja bendradarbiavimo su valstybe reikalavimas. EŽTT praktika sako, kad valstybė turi atsakomybę suformuluoti mokymo programą. Byloje Kjeldesen, Busk Madsen ir Pedersen prieš Daniją (1976) teismas išaiškino, kad mokymo programa turi „užtikrinti, kad jame esanti informacija ir žinios būtų perduodamos objektyviai, kritiškai ir pliuralistiškai“.

Mokinys / Unsplash nuotr.

Taigi, sistemiškai žiūrint, nagrinėjama konstitucinė nuostata santykyje su tarptautiniais įsipareigojimais, kylančiais iš tarptautinių sutarčių, apima (ir turėtų apimti) ne tik religinius ir dorovinius, bet ir vertybinius įsitikinimus, taip pat atitinkamos pasaulėžiūros perdavimą. Praktikoje ji pasireiškia ir per tėvų laisvę parinkti savo vaikui švietimo įstaigą ir ugdymo formą, pvz., mokytis valstybinėje mokykloje ar privačioje (įskaitant religinių bendruomenių įsteigtas), mokytis pagal tam tikrą pedagoginę paradigmą (Valdorfo, Monterori, Suzuki ir pan.) bei dalyvauti nustatant ugdymo turinį.

Balansas tarp tėvų konstitucinės teisės ugdyti savo vaikus pagal savo įsitikinimus ir valstybės pareigos užtikrinti viešąjį interesą švietimo sistemoje yra paskirstomas taip: tėvams leidžiama ugdyti savo vaikus pagal originalią ugdymo doktriną (koncepciją, metodiką ir pan.), tačiau mokymo turinys lieka bendras. To išraišką galima rasti Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutartyje dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje, kurios 8 str. numato, kad katalikiškose ugdymo įstaigose ugdoma pagal katalikišką doktriną, o bendrojo lavinimo dalykų mokoma pagal Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos patvirtintą programą.

Panašiai yra reguliuojamas ir ugdymas pagal ministro įsakymu patvirtintą netradicinio ugdymo koncepciją, kurios 9.2. punktas sako, jog „nepriklausomai nuo to, kokia pasaulėžiūra grindžiamas netradicinis ugdymas, mokiniams laiduojama galimybė susidaryti mokslinę pasaulio sampratą, įgyti žinių, atitinkančių šiuolaikinio mokslo ir kultūros pasiekimų lygį, užtikrinamas ugdymo proceso integralumas.“

Tėvų teisių apimtis švietimo sistemoje

Iš tėvų pirmumo teisės vaiko auklėjimo srityje nuosekliai kyla ir tėvų pirmumo teisė parinkti vaikams mokymą. Tarptautinėje teisėje jos pradžią žymi 1948 m. Priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 26 str. 3 d., sakantis, kad „tėvai turi pirmumo teisę parinkti savo vaikams mokymą.“ 1952 m. ji buvo įtraukta į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos teisinį režimą, priėmus 1 protokolą. Jo 2 straipsnyje sakoma, kad „valstybė, rūpindamasi švietimu ir mokymu, įsipareigoja gerbti tėvų teisę parinkti savo vaikams švietimą̨ ir mokymą̨ pagal savo religinius ir filosofinius įsitikinimus“.

Manytina, kad LR Konstitucijoje ir įstatymuose nustatyta tėvų atsakomybė už vaikus nepasibaigia vaikams peržengiant mokyklos slenkstį ir neapsiriboja tik žinojimu, kaip vaikui sekasi mokykloje. Taip mąstant būtų išleista iš akių švietimo paskirtis, suformuluota LR Švietimo įstatymo 1 str.: „Švietimas – veikla, kuria siekiama suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus”. 

Akivaizdu, kad ši veikla gali būti įgyvendinama tik bendromis švietimo sistemos dalyvių – mokinių, tėvų ir mokytojų – pastangomis. LR Švietimo įstatymo 2 str. 1 d. 27 p. švietimą apibrėžia ir kaip „mokinių, jų tėvų (globėjų, rūpintojų), švietimo įstaigų, mokytojų ir kitų švietimo teikėjų, švietimo pagalbos specialistų veiklų visuma (aut. kursyvas).“ 

Todėl švietimas suprantamas kaip sistema, kurioje tėvai ir valstybė glaudžiai bendradarbiauja, siekdami suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus, ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus. Laikantis šio principo, turi būti pripažįstama, kad tėvai yra pagrindiniai strateginiai švietimo sistemos partneriai, turintys teisę tiek dalyvauti formuojant ugdymo turinį, tiek organizuojant šio turinio įgyvendinimą, ypač kai tai susiję su išimtine tėvų teise ugdyti savo vaikus pagal savo įsitikinimus.

Tėvai yra pagrindiniai strateginiai švietimo sistemos partneriai, turintys teisę tiek dalyvauti formuojant ugdymo turinį, tiek organizuojant šio turinio įgyvendinimą.

Šiuo bendradarbiavimo principu yra grįsta 2015 m. patvirtinta Geros mokyklos koncepcija, kurioje sakoma, kad Mokyklos viziją ir strategiją kuria mokyklos darbuotojai, mokiniai ir jų tėvai, vietos bendruomenė ir mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, dalyvių susirinkimas (savininkas), prisiimama atsakomybė už tikslų įgyvendinimą̨.” (9 p.)

Moksleivės / Unsplash nuotr.

Tėvų teisė dalyvauti įgyvendinant bendrojo ugdymo programas (SLURŠ atvejis)

Institucinio švietimo sistemos dalyvių bendradarbiavimo pavyzdžiu dera laikyti 2016 m. patvirtintą Sveikatos, lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programą (toliau – SLURŠ). Rengiant programą lygiais pagrindais dalyvavo tėvus atstovaujančios organizacijos. SLURŠ yra numatytas bendradarbiavimo su tėvais principas, sakantis, kad programos įgyvendinimas grindžiamas mokyklos bendruomenės sutarimu ir sutelktu darbu.

Tėvų įsitraukimas šiuo klausimu yra labai svarbus, nes tokiu būdu užtikrinama, jog vaikai yra ugdomi pagal tėvų įsitikinimus ir vertybes (LR Konstitucijos  26 str. 5 d.), kad pats ugdymas atitinka valstybės patvirtintą Sveikatos, lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programą (SLURŠ), o vaikai yra apsaugomi nuo neigiamą poveikį vystymuisi darančios informacijos ir/ar žalingų socialinių teorijų įtakos (LR Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 str.)

Organizacine prasme tėvų įsitraukimas į programos įgyvendinimą vyksta per švietimo planavimą, kurį reglamentuoja LR Švietimo įstatymo 54 straipsnis. Jame numatyta, kad mokykla rengia strateginį ir metinius veiklos planus, kuriuos mokyklos tarybos pritarimu tvirtina mokyklos vadovas. Mokykla kasmet rengia ugdymo planą, kuriame aprašomas mokykloje vykdomų programų per dvejus mokslo metus įgyvendinimas. Jį rengia mokyklos vadovo įsakymu sudaryta darbo grupė. Planas turi būti suderinamas su mokyklos taryba. Mokyklos ugdymo plane, be kitų dalykų, numatoma ir kaip bus įgyvendinama Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai bendroji programa. Mokykla (jos bendruomenė) pati pasirenka jos įgyvendinimo būdą. Mokykla gali: a) jai skirti papildomą ugdymo laiką (rekomenduojama), b) programų turinį integruoti į konkrečios klasės dalykų turinį;  c) skirti papildomą modulį, kurio turinys pritaikytas konkrečios klasės mokiniams; d) įgyvendinti per neformaliojo vaikų švietimo veiklas, e) įgyvendinti kitais mokyklos pasirinktais būdais.

Tėvų dalyvavimas švietimo sistemos valdyme

Tėvų dalyvavimas švietimo sistemos valdyme yra paremtas subsidiarumo pagrindu. Laikantis šio principo, siekiant didesnio švietimo sistemos efektyvumo ir kokybės, yra visokeriopai skatinamas ir stiprinamas tėvų įsitraukimas į mokyklos savivaldą bei dalyvavimas mokyklos bendruomenės veikloje.

LR Švietimo įstatymo 37 straipsnis numato mokyklos bendruomenės ir tarybos įtraukimą į švietimo kokybės gerinimą. Formaliai tai vyksta per metų veiklos ataskaitos ir mokyklos vadovo metų veiklos ataskaitos svarstymą, tačiau įstatymas neriboja tėvų įsitraukimo į švietimo kokybės gerinimą būdų, tiek lokaliu, tiek nacionaliniu lygmeniu, pvz., inicijuojant tėvų apklausą ar steigiant švietimo stebėseną atliekančią organizaciją. Tokio visuomeninio veikimo pavyzdžiu galima laikyti Rengimo šeimai asociaciją, kurios tikslas yra vienyti už vaikų lytiškumo ugdymą atsakomybę nešančius tėvus, lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai srityje dirbančius pedagogus bei šios srities ekspertus, pripažįstančius prigimtinę žmogaus, šeimos ir lytiškumo sampratą.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis