Psichologė Vika Gridiajeva: „Viena pandemija išaugino kitą, kas bus, kai karantinas baigsis?“

Lietuvoje depresijos ir emocinių sutrikimų mastas auga nenumaldomai. Psichologė Vika Gridiajeva teigia, kad galima kalbėti apie psichinių sutrikimų epidemiją, aiškina apie tai, kaip veikia žmogaus sąmonę kaukių nešiojimas ir nuolatinis sėdėjimas prie ekrano bei užduoda klausimą, su kokiais žmonėmis susidursime, kai karantinas baigsis, nes psichologų pagalbos prisireikia net darželinukams.

– Šiandien vis garsiau kalbama apie tai, kad visuomenės emocinė ir psichinė sveikata yra vis labiau prastėjanti – kokią realią situaciją matote jūs, kaip psichologai?

– Šiandien gyvename epidemijos paveiktame pasaulyje. Savo darbe dažnai susiduriu su klausimu „Ar jūs tikite koronavirusu?” Dažnai šiuos klausimus lydi nuostaba, įtarumas, palengvėjimas, kartais net nuvertinimas ar pašaipa.

Ne mano kompetencija kalbėti apie virusą, jo plitimo greitį, užsikrėtimo galimybes ir tikimybes. Tačiau aš noriu garsiai kalbėti ne apie COVID-19 epidemiją, o apie psichologinių problemų epidemiją, kuri jau yra ir bus neišvengiama ateityje. Pavyzdžiui, daug kur eskaluojama, jog savižudybių skaičius Lietuvoje mažėja ir kad karantinas gal išėjo į naudą? Šioje vietoje tariu didelį „stop“. Paanalizuokime duomenis. Taip, tik prasidėjus karantinui mes matėme nežymų savižudybių skaičiaus sumažėjimą, bet mano galva, taip yra todėl, kad žmonėms įsijungė „išgyvenimo“ režimas.

Mūsų adaptyviosios savybės dirbo visu pajėgumu, nes jei pažiūrėsime, kaip mums sekėsi vasaros periodu, kai karantinas atlaisvėjo, – matysime, jog palyginti su praėjusių metų duomenimis, savižudybių skaičius išaugo. Ir ši tendencija yra ne tik Lietuvoje, o visame pasaulyje. Pastebima, kad ši problema labiau pradėjo reikštis moterims, nors iki visuotinio uždarymo mes kalbėjome, kad ši tendencija labiau būdinga vyrams.

Mokslas tai sieja su moterų sumažėjusiais socialiniais kontaktais, nedarbu, arba išaugusiu krūviu – nes joms tenka didelė atsakomybė suderinti darbą (dažnai iš namų) su vaikų, o kartais net senyvo amžiaus tėvų ar senelių priežiūra.

Išaugo per paskutinius metus ir kitų psichikos sutrikimų rodikliai, tokie kaip depresija ar nerimo sutrikimai. O ar matėte, kokie alkoholinių gėrimų pirkimo rodikliai? Liūdniausia, kad alkoholio vartojimas išaugo toje jaunų žmonių grupėje, kur jis tendencingai buvo linkęs mažėti – 19–31 metų grupėje.

– Su kokiomis problemomis susiduria vaikai ir mokiniai, kaip juos paveikė pandemija ir kokius problemos sprendimo būdus matote?

– Aš dirbu pedagoginiame psichologiniame skyriuje ir dažniausi mano klientai yra vaikai, paaugliai ir jų tėvai – šioje klientų kategorijoje galime stebėti dažniausiai pasitaikančius valgymo, dėmesio ir aktyvumo, raidos, nerimo, elgesio sutrikimus ir, kad ir kaip būtų gaila, suicidinius ketinimus ar net bandymus.

Ir vieni sakytų, juk to buvo visada, ar galime tai sieti su karantinu, bet aš vienareikšmiškai noriu pastebėti, kad tokio masto iki tol tikrai nebuvo.

Kai galvoju apie pasikeitusį šių dienų pasaulį, mano žvilgsnis pirmiausia krypsta į vaikus. Na, mes turime sovietinių laikų vaikus, Z kartos vaikus, alfa kartos vaikus, tikiu, kad ateityje kalbėsime apie „koronaviruso kartą“. Svarstau, kad jie tikrai turės išskirtinių bruožų.

Ateityje kalbėsime apie „koronaviruso kartą“.

Pirmasis žvilgsnis į pasaulį ką tik gimusio vaiko yra ne į plačią šypseną, o į medicininę kaukę. Ir kaip ir nebūtų nieko bloga, jei ne žinojimas, jog daugiausia informacijos žmonės „išskaito“ iš burnos ir akių. Pavyzdžiui, ar žinojote, jog žmonės turi 19 rūšių šypsenų, ir tik 6 iš jų yra siejamos su malonumu ar laime, nes kitas naudojame tada, kai susigėstame, jaučiamės išsigandę ir kitose situacijose.

Dar pavasarį atliktas tyrimas rodo, jog kaukės labai apsunkina tarpusavio bendravimą, vienas kito supratimą. JAV atliktas tyrimas atskleidė, jog žmonės negeba suprasti kito žmogaus rodomų emocijų, kurios slepiasi po kauke.

Dažnai yra painiojamos pagrindinės žmogaus emocijos. Pavyzdžiui, liūdesys dažnai supainiojamas su pykčio emocija, o mes juk skirtingai reaguojame į nusiminusį šalia stovintį žmogų ir į piktą. Taigi, kitą kartą, kai parduotuvėje pagalvosite „koks nepatenkintas tas žmogus“, verta įsižiūrėti atidžiau, ar kartais nesusipainiojote.

Šia tema domėtis pradėjau tada, kada mano metukų dukra man stovint darželyje, užmaukšlino man kaukę ant veido. Paprastai ji stengdavosi man ją nuo veido patraukti, kas yra visiškai suprantama, nes vaikai žiūrėdami į mūsų veidą supranta juos supantį pasaulį. Pavyzdžiui, įėjote su mažu vaiku į parduotuvę, o ten vyksta konfliktinė situacija, dar kas nors keikiasi, mosikuoja rankomis. Ką darys vaikas? Pirmiausia jo akys kryps į mamą. Išskaitęs informaciją iš jos veido, jis priims sprendimą, verkti, prašytis ant rankų, o gal žingsniuoti toliau. Tačiau dabar jam išskaityti, kaip reaguoja mama, yra labai sunku.

Galime stebėti, kad vaikai pasidarė jautresni, juos nuraminti dėvint kaukę yra sudėtingiau.

Galime stebėti, kad vaikai pasidarė jautresni, juos nuraminti dėvint kaukę yra sudėtingiau. Taigi, tikėtina, kad tas mažylis toje situacijoje ims panikuoti, verkti ir glausis prie mamos. Kitu atveju, mamai nedėvint kaukės, tikimybė sumažinti išgąstį būtų didesnė. Noriu pastebėti, kad kalbėjimas apie tai nėra žmonių skatinimas nesilaikyti valdžios nurodymų. Priešingai. Svarbu jų laikytis, bet taip pat stengtis ir suprasti, kas vyksta po kaukėmis.

– Ką daryti, kad tėvų žinia pasiektų kokybiškiau?

– Tam, kad mūsų komunikacija su mažyliais būtų efektyvesnė, mes turime pasitelkti daugiau žodžių, nei įprastai sakytume, pakrutinti savo balso stygas, kad savo balso tonu suteiktume vaikui daugiau informacijos bei, žinoma, nepamiršti kūno kalbos.

Įdomu tai, kad pavasarį buvo atliktas eksperimentas, per kurį išsiaiškinta, kad skirtingos kaukės kelia skirtingus jausmus. Tyrėjai rodė dalyviams žmones su kaukėmis ir kvietė juos papasakoti, kaip mano, kas jie tokie gyvenime yra. Ir šis tyrimas atskleidė, jog priimtiniausios žmonėms yra medicininės kaukės.

O štai juodos kaukės, ypač jei apima daug veido ploto, ir yra suderintos su tamsia asmens apranga – kelia pavojaus jausmus. Dalyviai labiau buvo linkę tokius asmenis vertinti kaip pavojingus, turinčius slaptų kėslų, paslaptingus. Taigi, eidami bendrauti su vaikais, rinkimės šviesesnes, o geriausia, medicinines kaukes.

Mergaitė su kauke / Unsplash nuotr.

– Ar kaukių dėvėjimas kelia psichologinių nepatogumų ir kaip pasikeitė per karantiną vaikų įpročiai?

– Apskritai, kaukių dėvėjimo tyrimai, atliekami pastaruosius du dešimtmečius epidemijų akivaizdoje ar tiriant musulmoniškus kraštus, mums atskleidžia, kad ilgalaikis jų dėvėjimas turi įtakos mąstymui, suvokimui, netgi atminčiai.

Dėl pasunkėjusio bendravimo išauga agresyvus elgesys, o jautresnės psichinės sveikatos žmonėms gali sukelti ir psichologinių traumų. Taip pat kaukės yra nuolatinis priminimas, kad šalia tavęs esantys artimesni ar tolimesni žmonės gali kelti pavojų sveikatai. Kažkur gilioje mūsų psichikoje žmones tam tikra prasme imta suvokti kaip pavojų.

Taigi, tokiomis sąlygomis užaugę mūsų vaikai gali iš esmės skirtis tuo, kad mažiau pasitikės savimi, turės aukštesnį nerimo lygį, gali turėti sulėtėjusią raidą. Bet visa tai tik klausimai… Atsakymus gausime po kelerių metų. O štai, ką jau žinome apie vaikus tikrai – vaikai karantino laikotarpiu vis daugiau laiko praleidžia prie informacinių technologijų. Viena epidemija padėjo vystytis kitai epidemijai.

Viena epidemija padėjo vystytis kitai epidemijai.

Jau turime ir Lietuvoje atliktą tyrimą, kuris yra ne apie pasaulio tendencijas, o apie mus ir mūsų vaikus. Akivaizdu, kad sėdime prie išmaniųjų technologijų daugiau, nei rekomenduojama, tačiau ar kada skaičiavote, kiek laiko jūs asmeniškai prasėdite prie kompiuterio, telefono, televizoriaus, planšetinio kompiuterio, žaidimų konsolės?

Iš viso išeina vidutiniškai 6–8 val. O iki karantino pasaulio pediatrų asociacija kalbėjo, kad rekomenduojamas laikas yra ne ilgiau kaip 1 valanda… Dabar galime tik pasijuokti iš tokio skaičiaus. Bet tyrimai rodo, kad 2 val. prie ekranų paveikia mūsų smegenis, todėl nereikia stebėtis, jei jūsų mažyliai nebesukoncentruoja dėmesio arba paaugliai skundžiasi, kad neprisimena daugelio dalykų, jiems įsiskausta galva, nes tai yra ekranų poveikis.

Mes turime suprastėjusias kognityvines funkcijas, bet turime ir didelių emocinių iškrovų ir tėvams bei pedagogams iššūkį keliantį elgesį. Taip, ta įtakos turi ir netinkamai naudojamos technologijos. Tačiau, ką pastebiu savo darbe, kad paskutiniu metu labai smarkiai keičiasi vaikų auklėjimas.

– Ar jaučiamas didesnis psichologinės pagalbos poreikis?

– Vis dažniau kreipiasi į psichologus, elgesio terapeutus ar net į psichiatrus tėvai, skųsdamiesi, jog su jų vaikais „kažkas negerai“. Sveikintinas yra tėvų rūpestis, tačiau kartais pastebime, kad tai ne vaikų, o tėvų problema.

Tarkime, dėl paties kompiuterio arba nenoro nuo jo nueiti. Tėvai dažnai klausia psichologų, tai ką daryti? Visada kviečiu pagalvoti apie tai, o ką darytumėte, jei jūsų vaikas liptų ant plono ledo? Juk darytumėte viską, kad jį ištrauktumėte, nukeltumėte nuo ledo.

Visada kviečiu pagalvoti apie tai, o ką darytumėte, jei jūsų vaikas liptų ant plono ledo?

Tad svarbu suprasti, kad toks pats elgesys turi būti taikomas ir čia. Mes negalime vaikams leisti paskęsti virtualioje erdvėje: turime šviesti, kalbėtis apie pavojus, nustatyti aiškias ribas, o jei reikia – ištraukti jungtuką iš lizdo. Taip, žinoma, kad vaikai bus nepatenkinti. Bet jie tam turi teisę. Suaugę namuose esame mes, vadinasi, tai mūsų pareiga užtikrinti saugumą.

Kitą vertus – o kam dabar kurtis papildomas problemas? Juk sėdi vaikas, kvėpuoja ne oru, o „Wi-Fi“, ir kaip visiems namie patogu… Nėra konfliktų, tylu ramu… Bet juk iš karantino kažkada reikės išeiti. Ir kas tada iš tų olų išlįs? Vaikai ir suaugę, kurie nebeturi socialinių gebėjimų? Nebeturi įgūdžių spręsti problemas? Kuriems dėl smegenų pokyčių sunku būti empatiškiems?

Mergaitė prie kompiuterio / Unsplash nuotr.

– Kokius pokyčius pastebite?

– Kai dirbu su mažiausia amžiaus grupe – ikimokyklinukais – pastebiu tendenciją, jog didėja raidos sutrikimai ir regresas – vis dažniau pasitaikanti tėvų išsakoma problema – savitvarkos įgūdžių suprastėjimas, arba sunkumai juos ugdant. Pavyzdžiui, kai penkiametis tuštinasi į kelnytes, nors anksčiau jis reikiamus įgūdžius turėjo. Mes privalome ieškoti to priežasčių, o dažniausiai atrandamos: netinkamas poilsio režimas, nerimo sutrikimas, būdas gauti mamos ar tėčio dėmesį, kartais ir neurologinės problemos.

Kita didelė problema – kalbėjimas. Per vieną atliktą tyrimą, per kurį buvo analizuojama, kiek žodžių mes pasakome per tam tikrą laiką, pastebėta, kad mes dabar kalbame 40 procentų mažiau nei prieš 10 metų. Tai retoriškai jūsų klausiu, ar ateityje mums bus reikalingos balso stygos?

Pastebėta, kad mes dabar kalbame 40 procentų mažiau nei prieš 10 metų.

Gal kalbu šiek tiek kategoriškai, bet tikrai jaučiu kylantį nerimą dėl vėluojančios vaikų kalbos… Juk atrodytų, kas čia tokio, juk pradės vėliau kalbėti? Jei kalbėjimas būtų tik žodžių išmokimas ir jų atkartojimas – sutikčiau. Bet kalbėjimas šiuo atveju yra savo poreikių išsakymas, draugystei užmegzti svarbus įrankis, kitą kartą – ir meilės išraiška, žinių apie pasaulį ir save būdas ir t. t. Tai nėra tik žodžiai.

Mes matome, kad masiškai vaikai nebekalba. Todėl labai noriu palinkėti visoms šeimoms susirūpinti savo bendravimu. Retai sutiksi šeimą, kuri vis dar turi tradicines vakarienes, kurioje susitinka visa šeima ir bendrauja. Mes jau nebežiūrime vienas kitam į akis… Pabandykite prieiti prie vyro ar žmonos arba kolegos darbe, žiūrėti į akis ir kalbėtis. Tuoj pat sureaguos: ar kas negerai man? Ar kas negerai tau?

Nuo kada žiūrėjimas į akis tapo toks svetimas? Kviečiu pakelti akis į žmones, jei jie į jus kreipiasi, parodyti tikrąjį dėmesį savo vaikams ir kitiems mylimiems asmenims – nes tik tokiu būdu liksime socialios būtybės… Padarykime taip, kad tos balso stygos, kurias turime, būtų naudojamos…

– Kokių realių ir skubių priemonių turi imtis valstybė, kad ta deganti raudona lemputė dėl emocinės ir psichinės sveikatos netaptų dar viena pandemija?

– Mes visi šiuo metu skrendame lėktuvu, kurį tuo pat metu statome. Nežinome, ar nukrisime, ar pavyks pasiekti tikslą… Nes esame vis dar procese. Aišku tai, kad valstybės rūpestis tikrai turėtų krypti į vaikų ir paauglių bei jų tėvų psichinę sveikatą.

Lietuvos psichologų sąjunga tikrai šaunias rekomendacijas pateikė Vyriausybei, tačiau akivaizdu, kad rekomendacijos nėra iki galo išgirstos.

Vienas pirmųjų punktų – grąžinti vaikus į mokyklas ir ieškoti saugių būdų mokytis kontaktiniu būdu. Mažinant klasės dydį, skirstant klasę į pogrupius, kad nesibūriuotų masiškai ir panašiai. Deja, kaip matome, mokslo metus praktiškai visi paaugliai baigė „nuotolyje“. Ieškau čia lygybės tarp to, kad darželinukai gali eiti į grupes, o mokyklinukai ne. Kuo remiantis daromi tokie sprendimai?

Kaip elgtis su vaikais, kurie turi specifinių poreikių, kuriems kiekvienas pasikeitimas yra sunkiai pakeliamas?

Taip pat labai daug diskusijų keliantis reikalavimas yra testų darymas. Viskas gerai, jei vaiko raida tipinė. Bet pavyzdžiui, kaip elgtis su vaikais, kurie turi specifinių poreikių, kuriems kiekvienas pasikeitimas yra sunkiai pakeliamas?

Būta ir daugiau siūlymų, pavyzdžiui visuomenės švietimas apie nevaldomo laiko, praleisto prie ekranų žalą, informacinių technologijų gamintojų atsakomybės prisiėmimą ir kt.

– Iki pandemijos buvo kone stigma kreiptis pagalbos į psichologą…

– Taip, sakyčiau, kad kreipimasis į psichologą vis dar yra stigma. Mažėjanti, bet vis dėl to stigma. Žmonės, kuriems reikia pagalbos, yra labai gynybiškai nusiteikę. Kartais nenori pripažinti savo problemų arba mato jas kituose. Sakykime, tikrai dažnai nutinka taip, kad į mano kabinetą ateina tėvai, kurie sako, kad aš atėjau tik dėl vaiko – ieškau būdų, kaip jam padėti. Tada paaiškėja, kad suaugusiesiems pagalbos reikia labiau…

Yra ir tokių, kurie niekada nesikreipė pagalbos, nors jau daug metų išgyvena sunkų periodą. Gal prie to prisidėjo ir pasaulyje auganti tendencija nepripažinti nuovargio. Sakykime, mamos yra ta grupė, kuri, atrodo, neturi teisės pavargti, nes jaučiasi kaltos arba jaučia spaudimą iš visuomenės – kaip tu taip gali, juk tavęs reikia tavo penkiems vaikams?

Man kartais kyla klausimas, kodėl su daiktais elgiamės žymiai geriau nei su žmonėmis. Kai automobiliui baigiasi degalai – mes skubame papildyti, išsikrovė telefonas – žiūrėk, ieškome įkroviklio… Tai kodėl „išsikrovus“ mūsų asmeniniams resursams neieškome būdų „įsikrauti“?

Stigmatizacijai turi įtakos ir tai, kad psichikos problemos ir sutrikimai dažnai vaizduojami (pavyzdžiui, filmuose) kaip kažkas, ko reikia gėdytis. Būna ir tokių nuomonių, kurie sako, jog jeigu tai nematoma, vadinasi, to nėra.

Moteris liūdi / Unsplash nuotr.

Bet depresija, nerimo sutrikimas yra tokie pats svarbūs sutrikimai, kuriuos pastebėti ir gydyti reikia kaip ir plaučių uždegimą… Taigi labai kviečiu visus atrasti savyje žmogiškumo ir suprasti, kad asmuo savo noru ligos nesusikūrė, neprisigalvojo, ji tiesiog yra ir jam reikia pagalbos.

Svarbu pasakyti, kad dažnai psichologas visuomenei piešiamas kaip žmogus, kuris turi atsakymus į visus klausimus ir dalija patarimus į kairę ir dešinę…

Toli gražu taip nėra. Aš nežinau, sakykime, kaip jums gyventi, tačiau žinau, kad jei į mane kreiptumėtės – mes kartu galėtume išsiaiškinti, kas jus slegia, ir kaip jūs galite sustiprėti, kad būtumėte pajėgus tą problemą išspręsti. Raktinis žodis – įgalinimas. Mano konsultacijų tikslas  – kad kiekvienas klientas išeitų įgalintas spręsti savo rūpesčius.

Atviri, skatinantys kalbėtis klausimai ir nuoširdus išklausymas gali padaryti gal ne stebuklą, bet didelių žingsnių sveikimo link.

Psichikos sutrikimų ar tiesiog problemų turintys asmenys dažnai jaučiasi vieniši, izoliuoti, tai jiems didžiausia pagalba būtų pokalbis. Atviri, skatinantys kalbėtis klausimai ir nuoširdus išklausymas gali padaryti gal ne stebuklą, bet didelių žingsnių sveikimo link.

Nepabijoti pasiūlyti pagalbą ir profesionalo. Kartais žmogus gali atsisakyti, bet jei jūs parūpinsite reikiamus kontaktus ir net pasiūlysite žmogų palydėti, didesnė tikimybė, kai jam to reikės – jis jau turės gelbėjimosi ratą.

Norėčiau pasidžiaugti, kad tarp jaunimo matau, kad jie žymiai laisviau kreipiasi pagalbos. Kartais stebiu, kad nevengia to aptarinėti su savo draugais. Sakykime, paauglė ateina pas mane į konsultacijas ir skambina draugei pasakyti „susitinkam po valandos, nes man dabar terapija“. Tai džiugina ir teikia vilties, kad ateityje visi galės gauti pagalbos, net ir tie, kurie šiandien labai bijo…

– Dėkoju už pokalbį.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

5 KOMENTARAI

  1. o mūsų niekaip neveikia tas kaukių nešiojimas. Reikia – nešiojam ir nedarom iš to tragedijos. Kai žmogus turi kuo užsiimti, kai jo dvasinis pasaulis – ne dykuma, tai tokie dalykai kaip kaukės buvę nebuvę. Namie jų nenešiojam. Ir neieškom psichologijų ten kur jos dirbtinai pritemptos.

  2. Kada baigsis ? Atsakymas kai pasibaigs masinis žmonių sužymėjimas žyža, nesivaidena jums ką rašau, jums ne pasirodė. Šito viso farso yra finišas, kai žmones bus pririšti prie elektroninio konclagerio. Ką sugeba šios technologijos plėtotos daugybę dešimtmečių, daug rašyti reikėtų …………….jos kraupios. O tai kad vyksta genocidas prieš žmoniją kalba daugybė medikų, vienos medikės įkeliu straipsnio aprašymą…………
    Deguonies trūkumas ypatingai greitai užrūgština organizmą, o rūgštinė terpė mylimiausia virusams  Kaip žinoma, visa informacija, kurioje kalbama apie prievartinių veido kaukių žalą, internete stengiamasi panaikinti. Apie veido kaukių žalą kalbėti atsisako ir Lietuvos Sveikatos ministras Aurelijus Veryga.

    Susipažinkime su žymios neurologės, neurofizikės Dr. Margarite Griesz-Brisson, dirbančios Vokietijoje ir Anglijoje mintimis.

    Jos teigimu, priverstinės veido kaukės sukelia negrįžtamus smegenų pažeidimus ir tokia prievarta yra nusikaltimas, kaukės daro tiesioginį poveikį smegenims.

    Pasak medikės, kvėpuojant iškvėptą orą, be abejo, susidaro deguonies trūkumas ir anglies dioksido perteklius.„Gerai žinome, kad žmogaus smegenys yra labai jautrios deguonies stygiui. Yra nervų ląstelių, kaip pvz. hipokampas (Hipokampas – seniausia ir giliausiai nugrimzdusi į galvos smegenų vidų smegenų žievės – apsiausto (lot. pallium) dalis, kuri dalyvauja emocijų mechanizmo formavime ir atminties konsolidavime), kurios be deguonies negali likti ilgiau kaip 3 minutes – tiesiog negali išgyventi.

    Ūmūs  įspėjamieji simptomai yra galvos skausmas, mieguistumas, galvos svaigimas, susikaupimo problemos, lėtas reakcijos laikas – kognityvinės sistemos reakcijos.

    Tačiau kai deguonies trūkumas tampa chronišku, visi šie simptomai išnyksta, nes prisitaikoma (taip atrodo iš pradžių).
    Gerai žinome, kad žmogaus smegenys yra labai jautrios deguonies stygiui. Yra nervų ląstelių, kaip pvz. hipokampas (Hipokampas – seniausia ir giliausiai nugrimzdusi į galvos smegenų vidų smegenų žievės – apsiausto (lot. pallium) dalis, kuri dalyvauja emocijų mechanizmo formavime ir atminties konsolidavime), kurios be deguonies negali likti ilgiau kaip 3 minutes – tiesiog negali išgyventi.

    Deguonies trūkumas ypatingai greitai užrūgština organizmą, o rūgštinė terpė mylimiausia virusams  Kaip žinoma, visa informacija, kurioje kalbama apie prievartinių veido kaukių žalą, internete stengiamasi panaikinti. Apie veido kaukių žalą kalbėti atsisako ir Lietuvos Sveikatos ministras Aurelijus Veryga.

    Susipažinkime su žymios neurologės, neurofizikės Dr. Margarite Griesz-Brisson, dirbančios Vokietijoje ir Anglijoje mintimis.

    Jos teigimu, priverstinės veido kaukės sukelia negrįžtamus smegenų pažeidimus ir tokia prievarta yra nusikaltimas, kaukės daro tiesioginį poveikį smegenims.

    Pasak medikės, kvėpuojant iškvėptą orą, be abejo, susidaro deguonies trūkumas ir anglies dioksido perteklius.„Gerai žinome, kad žmogaus smegenys yra labai jautrios deguonies stygiui. Yra nervų ląstelių, kaip pvz. hipokampas (Hipokampas – seniausia ir giliausiai nugrimzdusi į galvos smegenų vidų smegenų žievės – apsiausto (lot. pallium) dalis, kuri dalyvauja emocijų mechanizmo formavime ir atminties konsolidavime), kurios be deguonies negali likti ilgiau kaip 3 minutes – tiesiog negali išgyventi.

    Ūmūs  įspėjamieji simptomai yra galvos skausmas, mieguistumas, galvos svaigimas, susikaupimo problemos, lėtas reakcijos laikas – kognityvinės sistemos reakcijos.

    Tačiau kai deguonies trūkumas tampa chronišku, visi šie simptomai išnyksta, nes prisitaikoma (taip atrodo iš pradžių).
    Gerai žinome, kad žmogaus smegenys yra labai jautrios deguonies stygiui. Yra nervų ląstelių, kaip pvz. hipokampas (Hipokampas – seniausia ir giliausiai nugrimzdusi į galvos smegenų vidų smegenų žievės – apsiausto (lot. pallium) dalis, kuri dalyvauja emocijų mechanizmo formavime ir atminties konsolidavime), kurios be deguonies negali likti ilgiau kaip 3 minutes – tiesiog negali išgyventi.
    Kuo daugiau organas yra metaboliškai aktyvus, tuo daugiau jam reikia deguonies. O vaikų ir paauglių kiekvienas organas yra metaboliškai aktyvus.

    Atimti deguonį iš vaiko ar paauglio smegenų arba kaip nors jį apriboti tai yra ne tik pavojinga jų sveikatai, bet tai visiškai nusikalstama kriminalinė veika! Deguonies trūkumas slopina smegenų vystymąsi, o padaryta žala NEGALI būti panaikinta.

    Vaikui mokymuisi reikalingos smegenys, o smegenims reikalingas deguonis, kad jos funkcionuotų.

    Deguonies trūkumas yra medicininė kontraindikacija. Tai paprasta ir neginčijama fiziologija. Tyčia sukeliamas deguonies trūkumas kelia pavojų sveikatai ir yra absoliuti medicininė kontraindikacija.

    Absoliuti medicininė kontraindikacija medicinoje reiškia, kad negalima vartoti šio vaisto, šios terapijos, šio metodo ar priemonės – jį vartoti draudžiama.

    Norint priversti visus gyventojus priverstinai naudotis absoliučia medicinine kontraindikacija, tam turi būti rimtos priežastys, o priežastys turi būti nurodytos kompetentingoms, tarpdisciplininėms ir nepriklausomoms institucijoms, kad jos būtų patikrintos ir įgaliotos.

    Kai po dešimties metų demencija (silpnaprotystė) – padidės eksponentiškai, o jaunosios kartos nesugebės išnaudoti Dievo jiems duoto potencialo, niekam nereikės pasakymo „tada mums nereikėjo kaukių“.

    Atsakomybė. Prašau, mieli kolegos, visi turime pabusti! .Aš žinau, koks žalingas smegenims yra deguonies trūkumas, kardiologas žino – širdžiai, pulmonologas – plaučiams. Deguonies trūkumas pažeidžia kiekvieną organą.

    Dar pridėsiu nuo savęs: iš kitų rimtų mokslinių tyrimų – deguonies trūkumas ypatingai greitai užrūgština organizmą, o rūgštinė terpė mylimiausia virusams, grybams, bakterijoms, o taip pat vėžinėms ląstelėms, kurios mielai dauginasi joje… […]

    Kas yra atsakingas už šį nusikaltimą? Tie, kurie nori tai priversti? Tie, kurie leidžia tai atsitikti ir žaidžia kartu, ar tie, kurie to nesustabdo?

    Tai ne apie kaukes, ne apie virusus, ne apie jūsų sveikatą. Tai yra daug, daug daugiau….

    Aš nedalyvauju šiame žaidime. Aš nebijau. Kaip matote, jie jau atima orą, kuriuo kvėpuojame. Šio momento esminis raktas yra asmeninė atsakomybė: Mes esame atsakingi už tai, ką galvojame, o ne žiniasklaida. Mes esame atsakingi už tai, ką darome, o ne viršininkai. Mes esame atsakingi už savo sveikatą, o ne Pasaulio sveikatos organizacija. Mes esame atsakingi už tai, kas vyksta mūsų šalyje, o ne vyriausybė!“, – teigia Dr. Margarite Griesz-Brisson.

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis