Patrickas J. Deneenas, JAV Notrdamo universiteto (University of Notre Dame) politologijos profesorius ir įtakingos knygos Why Liberalism Failed („Kodėl liberalizmas žlugo“) autorius, šiandien laikomas vienu aštriausių kritikų liberaliai politinei paradigmai, susiformavusiai po Antrojo pasaulinio karo. Jo pagrindinė tezė: liberalizmas, vietoje tikros įvairovės užtikrinimo, primetė ideologinį rėmą, kuris paverčia tapatybes ir tradicijas vartojimo bei ekonominio efektyvumo tarnais.
Šiuo metu, kai pasaulis išgyvena tarptautinę pertvarką – iškylant naujoms galybėms, stiprėjant kultūriniam susipriešinimui šalių viduje ir augant nepasitikėjimui globalistiniu modeliu, – Deneenas tvirtina, kad tautinės tradicijos, religinės šaknys ir vietinis lojalumas yra būtini sveikai politinei visuomenės būklei. Anot jo, vadinamoji „liberali netolerancija“ nėra atsitiktinis nukrypimas, bet natūrali sistemos pasekmė: kai liberalizmui nepavyksta „sulaužyti“ gilių įsitikinimų, jis pereina prie tiesioginės prievartos.
Deneeno požiūris į Amerikos ir Europos politiką nutraukia klasikinį kairės–dešinės suskirstymą. Pasak jo, naujoji politinė skirtis brėžiama tarp transnacionalinės elito klasės – išsilavinusios, kosmopolitiškos ir korporatyvios – ir darbo klasės, kuri, paradoksaliai, tapo pagrindine konservatyvia jėga. Šiame interviu, vykusiame MCC Feszt renginio metu, Deneenas aptaria besikeičiančią paradigmą, progresyvizmo ribas ir bendrojo gėrio sampratą susiskaldžiusioje visuomenėje.
Ar pasikeitė kairės–dešinės paradigma?
– Taip, iš esmės. Po Antrojo pasaulinio karo kairė gynė darbo klasę, įkvėpta socialistinių ar net marksistinių tradicijų, o dešinė atstovavo finansiniam elitui. Šiandien – priešingai. Jungtinėse Valstijose Demokratų partija tapo korporacijų, aukštų pajamų ir aukštojo mokslo partija. Jos didžiausi rėmėjai – universitetai, tarptautinės korporacijos ir stambios institucijos. Tuo tarpu Respublikonų partija virto darbo klasės partija. Tai sugriauna mitą, kad darbininkai būtinai palaiko kairiąsias idėjas. Beje, pats Marksas bijojo, kad darbo klasė – konservatyvesnė nei elitas – labiau vertina stabilumą, tvarką ir tradicijas.
Ar vardan įvairovės susiduriame su globaliu, vienalyčiu mąstymu?
– Įvairovė visada buvo iššūkis – tai ne moderni idėja. Šiuolaikinis liberalizmas siūlo atsisakyti bendrojo gėrio idėjos ir teigia, kad kiekvienas turi veikti pagal savo valią, laikantis sutarimo nereikšti agresijos. Tačiau tam, kad tai veiktų, pirmiausia visi turi būti liberalais, o tik po to – jei nori – katalikais, judėjais ar musulmonais. Tokiu būdu tariama įvairovė ištirpsta materialistinių vartotojų vienodume. Tai nuskurdina žmogaus gyvenimą – atima tokius esminius dalykus kaip draugystė, šeima ir tiesos ieškojimas, palikdama egzistencinę tuštumą.
Kaip liberalizmas elgiasi su tais, kurie priešinasi jo projektui?
– Iš pradžių – netiesioginiais būdais, dažniausiai ekonominiais: kad būtum priimtas, turi atsisakyti savo religinių įsitikinimų ar tradicinių vertybių vardan efektyvumo. Tačiau kai pasipriešinimas paliečia pamatinius dalykus – žmogaus ir moters sampratą, santuoką ar Dievo vaidmenį – liberalizmas griebiasi tiesioginių priemonių. Būtent tai vadinu „liberalia netolerancija“ arba „neliberaliu liberalizmu“. Tai ne išimtis, o natūrali sistemos raidos pasekmė.
Ar šiam veržimuisi yra ribos?
– Taip. Viena iš ribų buvo biologinės tikrovės neigimas. Tvirtinimas, kad vyras ir moteris neegzistuoja, ar jų pakeitimas tokiais terminais kaip „gimdytojas“, sukėlė visuomenės pasipriešinimą. Ne visi Trumpą palaikė dėl simpatijų jam asmeniškai – daugelis jį rėmė kaip reakciją į progresyvią radikalizaciją.
Ar liberalizmas neišvengiamai eina šiuo keliu?
– Taip, tai yra jo vidinė logika. Liberalizmas nuolat ieško naujų tikrovių, kurias galėtų sugriauti individualios laisvės vardu – iki to, kad jau laikoma savavališka būti vyru, moterimi, tėvu ar vaiku. Tikrovė ilgainiui vėl primena apie save, tačiau revoliucinis impulsas nesiliauja. Mes pasiekėme liberalios logikos kulminaciją – tai tampa liberalia priespaudos forma.
Ar tiesa sugeba apsiginti?
– Tikrovė linkusi sugrįžti, nes ji yra mūsų žmogiškosios prigimties dalis. Tai apima ir vyrų bei moterų skirtumų pripažinimą, ir faktą, kad esame gamtos dalis. Šiame kontekste ir dešinė peržiūri savo pozicijas: kalbama ne tik apie klimato paniką, bet ir apie tai, kaip gyventi laikantis planetos ribų. Čia susiduria du požiūriai: vienas – technologinis optimizmas, kuris siekia peržengti ribas (net skrendant į Marsą), o kitas – žemiškas konservatyvumas, vertinantis žemdirbystę, vietines bendruomenes ir saikingą vartojimą.
Kaip apibrėžtumėte bendrąjį gėrį?
– Anglų kalboje žodis common reiškia tiek „bendras“, tiek „eilinis“. Vienas iš būdų įvertinti bendrąjį gėrį – stebėti, kaip sekasi eiliniams žmonėms. Ar jie klesti, ar vargsta? JD Vance’as, dabar Jungtinių Valstijų viceprezidentas, kilęs būtent iš šios aplinkos, žino, ką reiškia matyti, kaip klaidingos ekonominės ir socialinės politikos ją naikina.
Gerai sutvarkytoje visuomenėje net ir neturint elito privilegijų eilinių žmonių vaikai turėtų turėti tikrų galimybių.
