Prof. dr. Tatjana Aleknienė. Apie „akademikų“ tylėjimą dėl Partnerystės įstatymo

Lietuvos akademinės bendruomenė gausiais parašais parėmė kelių „akademikių“ inicijuotą laišką „Lietuvos Respublikos Seimo nariams dėl partnerystės instituto palaikymo“ ir kviečia „Lietuvos Respublikos Seimo narius/es pritarti partnerystės įstatymo įgyvendinimui Lietuvoje“.

Laiške primenama, kad Lietuvai 2004 m. tapus ES nare, „įsipareigojome ir toliau gerbti europines vertybes bei nediskriminuoti žmonių dėl lyties, rasės, etninės kilmės, religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos“.

Teigiama, kad Partnerystės įstatymas „svarbus ir heteroseksualioms, ir tos pačios lyties poroms. Jis leistų apsaugoti šių asmenų santykius, užtikrintų turtines ir neturtines partnerystėje gyvenančių žmonių teises. Taip būtų sukurtos būtinos sąlygos visaverčiam ir oriam visų Lietuvos piliečių gyvenimui“.

Baigdami savo kreipimąsi „akademikai“ kviečia Lietuvos Respublikos Seimo narius „palaikyti Partnerystės įstatymą ir tokiu būdu prisidėti prie teisingesnės, laisvesnės ir saugesnės valstybės kūrimo“.

Laišką pasirašė apytiksliai keturi šimtai „akademikų“ ir „akademikių“. Išties didelis skaičius. Kita vertus, galima paklausti, kodėl savo parašu jo neparėmė dar apytikriai tris kartus tiek akademinės bendruomenės narių? Nejaugi joje yra tiek daug asmenų, kuriems neatrodo svarbu prisidėti prie teisingesnio ir oresnio visuomenės gyvenimo kūrimo?

Ar tik tingumas ir abejingumas lemia daugumos susilaikymą? O gal tamsumas? Arba Kremliaus propagandos įtaka? Pastarąją hipotezę šiandienos viešoje erdvėje labai mėgsta kartoti etatiniai ir neetatiniai LGBT programos rėmėjai.

Išgirsti susilaikiusių akademikų pasiaiškinimą ir pozicijos pagrindimą niekas iš politinės viešumos tvarkytojų, man regis, nenori. O ir „akademikams“, žinoma, paprasčiau pasirašyti po institucijos vadovybės, politinės valdžios ir oficialios žiniasklaidos palaikomą poziciją dėstančiu tekstu nei rasti laiko, noro ir, pagaliau, drąsos pasakyti, kodėl laiško iniciatyvos nepalaiko.

iš „akademikų“ galima tikėtis ir labiau motyvuoto asmeninio pasirinkimo bei intelektualinės atsakomybės.

Vis dėlto iš „akademikų“ galima tikėtis ir labiau motyvuoto asmeninio pasirinkimo bei intelektualinės atsakomybės, todėl pamėginsiu pateikti glaustą vienos „akademikės“ pozicijos santrauką.

Kalbant apie minėto laiško (ne)pasirašymą, reikia pasakyti du dalykus. Vienas bendriausio metodinio pobūdžio, galima sakyti formalus: atsakingas žmogus, juolab mokslininkas, įpratęs atsargiai elgtis su tekstais, neturėtų pritarti nematytam neskaitytam dokumentui.

Pastebėjau, kad raginimas remti nepaviešinto turinio projektą piktina ir didelius LGBT programos rėmėjus, nerimavusius, kad projektas pasirodys nepakankamai ambicingas. Be to, dabar jau paaiškėjo, kad teikiamas ne „partnerystės“, o „civilinės sąjungos“ įstatymo projektas.

Antra, reikia svarstyti apie kryptį, kurią brėžia raginamas priimti LGBT asmenų partnerystę, civilinę sąjungą ar kaip nors kitaip vadinamą sugyvenimo formą įteisinantis įstatymas.

Įstatymas, leidžiantis reglamentuoti homoseksualių asmenų bendro gyvenimo reikalus, būtų tinkamas ir reikalingas teisės elementas. Tačiau šiandien ir įstatymo rėmėjai, ir jo oponentai kalba apie tai, kad kitu teisinės korekcijos žingsniu partnerystė teisės sistemoje bus prilyginta šeimai su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis.

Tai reiškia, kad civilinei LGBT asmenų sąjungai bus suteikiama teisė ir galimybė turėti vaikų, vadinasi, motinystė ir tėvystė nebebus siejami su biologine tikrove, o vaikai tokiose šeimose rastis galės tik tuo atveju, jei trečias žmogus (vyras arba moteris, nelygu atvejis) bus panaudotas kaip biologinės medžiagos donoras. Nematau čia oresnės ir teisingesnės visuomenės paveikslo.

Svarbu turėti omenyje, kad šeimos sampratos reformavimas yra bendros žmogaus lytiškumo ir su juo susijusios visuomenės santvarkos reformos dalis. Atsakingi ir sąmoningi partnerystės projekto rėmėjai tai supranta, manau, aklumu jų negalima būtų apkaltinti. Vis dėlto negaliu nesistebėti eksperimentuotojų su žmogaus ir visuomenės prigimtimi drąsa ir, sakyčiau, akivaizdžiu intelektualiniu bei moraliniu nejautrumu.

šeimos sampratos reformavimas yra bendros žmogaus lytiškumo ir su juo susijusios visuomenės santvarkos reformos dalis.

Komunistinės ideologijos skelbėjai sovietmečiu bent jau atvirai teigė, kad siekia sukurti naują žmogų ir naują pasaulį. Dabartinė žmogiškumo ir visuomenės reforma siekiant sukurti naują belytį žmogų ir belytę visuomenę (juk atsiranda teisė, o kartu su ja ir visuotinė pareiga nepaisyti biologinės lyties) pateikiama kaip kilni korekcija žmogaus teisių srityje, niekaip nepaveiksianti „tradicionalistų“ daugumos gyvenimo.

Juoktis iš oponentų jiems priskiriant lėkštą šūkį „LGBT sąjungos sugriaus tradicinę šeimą“ taip pat netinka intelektualu save laikančiam žmogui. Aišku, galime susitarti, ką vadinsime šeima. Samprata, juolab teisinė sąvoka – susitarimo reikalas.

Nauja reforma, jeigu ir ne pirmu, tai kitais žingsniais „sugriaus“, tai yra iš esmės pakeis ir (manau, čia tikrai tinka toks žodis) iškreips žmogaus, kaip biologinės, lytį turinčios būtybės, sampratą, su tuo susijusią visuomenės santvarką, tad ir bendrai žmogaus savivoką ir pasaulėvoką. „Akademikams“ tai turėtų būti labai rimti reiškiniai, daug rimtesni nei propagandiniai paruoštukai apie Kremliaus ausis ir žmogaus orumo negerbiančius tamsuolius.

Ne „šeima sugrius“, suirs iki šiol gyvavusi žmogiškojo pasaulio ekosistema. Bet, panašu, kad progresyviesiems intelektualams tokia ekologija nė kiek nerūpi. Todėl ir klausia: „O kaip LGBT šeimos pakenks tau ir tavo šeimai?“

O kaip man pakenks tirpstantys Arkties ledynai, Atlanto vandenyne besikaupiantis plastikas arba po mano mirties pasaulį ištiksianti ekologinė katastrofa? Kodėl turėčiau dėl to dabar nerimauti, užuot visą energija skyrusi, tarkime, savo tiesioginiam profesiniam darbui? Ar socialinė ir intelektualinė ekologija mažiau svarbi?

Išeina, kad politinis aktyvumas ir visuomeninis sąmoningumas skatinamas tik tam tikrose srityse ir tik tam tikromis leidžiamomis kryptimis. Nieko neprimena?

P. S. Paraginau keletą pažįstamų akademinio pasaulio žmonių prisijungti ir raštu viešai paaiškinti savo poziciją bei pasirinkimą nepasirašyti nematytą partnerystės įstatymo projektą paremti kviečiančių „akademikų“ laiško. Pateiksiu čia ir keleto iš jų atsakymus, kurie neblogai parodo, kodėl dauguma „akademikų“ renkasi patylėti.

X: „Nors visiškai nepritariu genderizmo ideologijai, labai nenoriu veltis į viešas diskusijas, nes mano darbdavys yra genderistų knibždėlynas, o ir pati diskusija su politizuotais kvailiais būtų beprasmė“.

Y: „Mano padėtis labai paprasta – nepasirašiau, nes negavau jokio kvietimo, o jei būčiau gavęs, būčiau nepasirašęs. Po praėjusių rinkimų manau, kad Lietuvos viešuomenė yra beviltiška, sociumas paskendęs leftistiniame marazme. […] Nesu tiek įsigilinęs į politines aktualijas, kad galėčiau argumentuotai reaguoti į laiškus, kurių skaityti neturiu jokio noro“.

Panašiai atsakė dar keli kolegos, kurių atsakymų negaliu paviešinti, nes jie konkrečiau apibūdino savo profesinę bei institucinę padėtį.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

6 KOMENTARAI

  1. Tatjana Aleknienė.Born in 1965, Sarov (Russia, Nizhny Novgorod region). Graduated from Moscow Lomonosov University

    • nu ir? Šiandien irA.Sacharovo gimimo diena. kas su juo gali lygintis kovoje už žmogaus teises.. „Medį pažinsi iš vaisių“, jeigu jau rašai katalikiškam portale, turi žinot.

  2. Nesuprantu valdančiųjų argumento, kad partnerystės įstatymas yra reikalingas ne tik honoseksualams, bet ir visoms nesusituokusioms poroms.
    Manau nesusituokusios poros todėl ir nesituokia, nes nenori savo santykių įteisinimo, nes nėra tikros dėl savo santykių tvirtumo, nežino ar gali įspareigoti būtent iam žmogui visam gyvenimui.
    Ar išeitų, kad nors nesusituokusios poros pačios nenori savo santykius įteisinti, tačiau priėmus partnerystės įstatymą, jų santykiai būtų įteisinami automatiškai privalomąja tvarka prieš jų pačių valią. Ar priėmus šį įstatymą nesusituokusieji būtų įpareigoti prisiimti atsakomybę, kurios jie nėra pasiruosę prisiimti.

  3. Akademikai labiau svarbūs tik studentams. Kita visuomenės dalis juos vertina nepriklausomai. Kai kalbama apie bendražmogiškas vertybes, siauros specializacijos akademikas nevertesnis už bet kurį gatvės praeivį. Tik kvailelis gali girtis kad jo nuomonę , apie susidorojimą su žmogumi , palaiko grupė akademikų.

  4. Todėl ir bijoma viešai pasisakyti, nes pirmas komentaras jau bus asmeninis susidorojimas.
    Man visad įdomu kaip sekami tokie straipsniai ir kaip greit į juos reaguojama asmeniniais įžeidimais.
    Pagarba autorei ir kitiems, kas išdrįsta.
    Akivaizdu, kad reikės apsivalyti nuo baimės ir mums, nesiviešinantiems. Nes jei prakalbėtų visi, kurie šiuo metu bijo, tai pamatytume kaip mažuma valdo daugumą.
    Dauguma bijo, tyli. Kaip tai panašu į sovietinį būvį.

Komentarai neleidžiami

REKOMENDUOJAME

Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS, PETICIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte