Pranešimas skaitytas 2025 m. rugsėjo 4 d. Šiluvoje rengtoje nacionalinėje mokslinėje konferencijoje „Kaip nesunaikinti laisvės ir demokratijos: Šiluvos deklaraciją apmąstant“
Gali susidaryti įspūdis, kad mūsų visuomenė šiandien daugiau susirūpinusi diskusijomis apie sovietmetį nei apie tą žymiai artimesnį laiką, kurį dauguma dar gerai atsimena – t.y. apie nepriklausomybės pradžią ir po to sekusius dešimtmečius. Pokyčiai, kuriuos Lietuva patyrė žlungant sovietų imperijai ir vėliau, buvo ne tik staigūs, neprognozuojami ir radikalūs, bet ir daugiaplaniai, apimantys kone visas gyvenimo sritis. Tad stebėtina, kad iki šiol vis dar neįprasta apie tai išsamiau kalbėti.
Gal todėl, kad daugumai žmonių šis transformacinis laikotarpis buvo nelengvas, ne be asmeninių nesėkmių, pralaimėjimų, suklupimų, nusivylimų ir kartėlio, kartais balansuojant ant pačios egzistencijos briaunos, ar net ją peržengiant, o jo kolektyvinės pasekmės iki šiol lieka iki galo neįsisąmonintos. Atrodo, kad net ir mūsų socialiniai-humanitariniai mokslai nėra rimčiau ir kompleksiškiau to analizavę, išskyrus negausias išimtis. Tačiau kas, jei ne Baltijos kelio grandinė, geriau įkūnija tą tuomet daugelio širdis pripildžiusį troškimą vaduotis iš svetimos valdžios primesto kelio į niekur, formaliųjų ir neformaliųjų hierarchijų, galia grįsto viršininko-pavaldinio, pono ir tarno santykio.
Sąjūdininkai svajojo apie demokratiją, nejusdami, kad jų veikla jau yra pati gryniausia jos išraiška – laisvas, kolektyvinis, savanoriškas ir nesavanaudiškas veikimas bendram labui. Todėl ir buvo nuveikti darbai, šiandien atrodantys kone kaip fantastika ar sapnas. Tačiau, žvelgiant iš mūsų dienų perspektyvos, argi šios tuometinės aukščiausios tautos dvasios pakilimo akimirkos nebuvo tik obertonas, deja, nepakitusiam pagrindiniam tonui – totalitarinėje santvarkoje dešimtmečiais įgytoms patirtims ir išgyvenimo strategijoms, kurios nejučia vėl pradėjo atsinaujinti ir stiprėti įžengus į naują – laukinio kapitalizmo kūrimo – stadiją?
Visų pirma, be galo svarbus ir būtinas atlikti moralinis darbas, kuris iki šiol taip ir liko nepadarytas, buvo sąžiningas ir atviras tiesos su totalitarizmu susidūrus apie save ir kitus atskleidimas. Visi tie nusikaltimai žmoniškumui, įvykdyti įsibrovėlių ir jų vietinių parankinių per tris viena kitą sekusias okupacijas, tas visuotinai tuomet įsigalėjęs totalinis melas, smegenų plovimas ir kontrolė, sekimas ir kenkimas, skundimai ir šmeižtai, vogimai iš valstybės ir iš artimo, galiausiai visi tie kompromisai, į kuriuos su savo sąžine kasdien buvo verčiami eiti sovietmečiu gyvenę – šios krikščionių didžiosiomis laikomos nuodėmės taip ir liko kaltininkų nepripažintos, neapgailėtos, neišrištos ir neatitaisytos, nors jų aukos lyg ir buvo apgedėtos ir pagerbtos.
Šie nusikaltimai ir niekšybės prieš savo valstybę ir žmones buvo pernelyg lengva ranka nurašyti kitiems – kartu su sovietų kariuomene palikusiems Lietuvos žemę arba jau seniai mirusiems, nenorint patikėti, kad kartą neišrauta blogio sėkla lieka tūnoti dirvoje, kol randa būdų vėl atželti. Todėl iki šiol ir murkdomės nesibaigiančioje desovietizacijoje be liustracijos, kovodami su mirusiais poetais, bet nelinkę pripažinti totalitarizmo metais įdegtos prievartos, įtarumo ir neapykantos kitam ir kitokiam, ypač silpnesniam, savo pačių širdyse, žodžiuose ir veiksmuose.
Nors pagrindiniai Sąjūdžio revoliucijos siekiai, išaugę iš gorbačiovinės perestroikos, buvo viešumas, t.y. tiesos apie praeitį ir dabartį atvėrimas, suverenios ir ekonomiškai bei kultūriškai savarankiškos valstybės ir laisvo piliečio sukūrimas, nuomonių įvairovės užtikrinimas ir valdančiųjų privilegijų panaikinimas, ilgainiui juos užgožė einamieji reikalai ir mokymasis gyventi naujomis sąlygomis. Atsisukę atgal galėtume sakyti, kad postsovietinė Lietuva perėjo bent tris etapus, skirtingai projektavusius ir įgyvendinusius jos viziją ir misiją.
iki šiol ir murkdomės nesibaigiančioje desovietizacijoje be liustracijos, kovodami su mirusiais poetais, bet nelinkę pripažinti totalitarizmo metais įdegtos prievartos, įtarumo ir neapykantos kitam ir kitokiam, ypač silpnesniam, savo pačių širdyse, žodžiuose ir veiksmuose.
Pirmajame etape (1990-2004), apytikriai nuo Sąjūdžio pradžios iki įstojimo į Europos Sąjungą ir NATO, buvo gręžtasi į tarpukarį, pirmąją Respubliką, joje ieškant lietuvių valstybės kūrimo patirties ir perimtinų pavyzdžių. Tačiau šios jungtys dažnu atveju tebuvo juridinės ar simbolinės, kylančios iš naujos valstybės legitimacijos poreikių, o ne principinės vertybinės. Neviliojo ir autoritarinės valstybės pavyzdys, mat vis dar gyventa atgautosios laisvės ir įtvirtinamos demokratijos rūpesčiais ir lūkesčiais.
Tačiau globalieji procesai, vertę čia pat perimti ir įsisavinti neoliberalaus ekonomikos modelio nuostatas, atkakliai „laisvosios rinkos“ ekspertų siūlytas postsocialistinei ir postsovietinei Vidurio-Rytų Europai, veikiai susidūrė su apie kapitalizmą vien iš sovietinės propagandos ir nuogirdų težinančių žmonių įsivaizdavimu, kas tai yra. Ši padėtis, kaip ta propaganda ir piešė, sukūrė itin negailestingą ir žiaurų vietinį kapitalizmo pavidalą – šalį, kurioje dažnam lietuviui veikiai nebeliko vietos, likusiems be gailesčio ir moralinių skrupulų kovojant vieniems su kitais dėl geresnio kąsnio ar didesnio pinigo (tai buvo pavadinta ir skatinta kaip konkurencija). Trumpą krikščionybės sugrįžimo į viešąjį gyvenimą blyksnį nepriklausomybės pradžioje sparčiai keitė Mamonos ir Molocho – pinigų ir galios dievų – kultas, be ceremonijų įsigalėjęs mūsų naujai kuriamoje ideologinėje ir socio-ekonominėje tvarkoje.
Antrasis etapas (maždaug 2004-2014) – prasidėjęs dar iki įstojimo į ES, pasižymėjo „grįžimo į Europą“ siekiais, lyg nebūtume europiečiai, neturėtume čia, Lietuvoje, geografinio Europos centro. Tam reikėjo bent formaliai atitikti kandidatams į Bendrijos narius Briuselio keliamus reikalavimus, kas buvo mielai imituojama, kartais net persistengiant, kaip antai pirmiesiems skubant ratifikuoti galiausiai taip ir likusią europiečių nepriimtą Sutartį dėl Europos Konstitucijos. Priklausymą Vakarų civilizacijai mėginta pagrįsti ir demonstruoti visais įmanomais būdais – nuo karaliaus Mindaugo kaip „pirmojo eurointegratoriaus“ jubiliejaus šventimo 2003 m. iki Lietuvos Tūkstantmečio paminėjimo 2009 m.
Trumpą krikščionybės sugrįžimo į viešąjį gyvenimą blyksnį nepriklausomybės pradžioje sparčiai keitė Mamonos ir Molocho – pinigų ir galios dievų – kultas
Ideologiškai buvo labiau linkstama remtis LDK kaip dabartinės Europos tolerantiško daugiakultūrio ir daugiakonfesio pirmtako, o ne pirmosios Respublikos, kaip suverenios tautinės valstybės – lygiavertės „tautų Europos“ narės – istoriniu precedentu ir pasakojimu (tai liudytų ir gana blankus bei be solidesnio turinio praėjęs Lietuvos Šimtmečio šventimas 2018 m.). Integracijai į Europą gilėjant, atitinkamai silpo ir Lietuvos politinės bendruomenės ambicijos bei noras išsaugoti Lietuvos suverenumą ir kultūrinį savitumą. Juos keitė troškimas kuo sparčiau įsisavinti šalį pasiekiančias ES dotacijas, gaunamas mainais į paklusnumą ir vis didesnį politinio subjektiškumo atsisakymą.
Šio etapo pabaigą paspartino ir Lietuvos pastangos lyderiauti nešant demokratiją į postsovietinį regioną per Rytų partnerystės programą, nežiūrint augančio Putino Rusijos pasipriešinimo šiam projektui, kas galiausiai baigėsi Krymo okupacija, karo Donbase pradžia ir prastėjančia saugumo padėtimi visame regione.
Trečiajame etape (nuo 2014, ar tiksliau 2019 m. – iki dabar) teko susidurti su Europos rytuose augančia kompleksine saugumo krize. Dabarties laikotarpį galima būtų pavadinti iki apokaliptiniu, bet ne krikščioniška, o veikiau pasaulietine prasme, kurioje į ateitį žiūrima daugiau su baime, nei su viltimi. Ta baisioji nežinia ir numanomas galas, ar būtų nematomo ir visur esančio viruso, ar bet kada galinčio įsiveržti priešo pavidalu, daugelio psichologiškai išgyvenami kaip bet kokių kontrolės savo likimui įrankių ir svertų praradimas.
Nespėjome nė susivokti, kaip valstybė, geopolitinio savarankiškumo ir politinio subjektiškumo eroziją pradėjo dangstyti ir kompensuoti augančiu vidaus kontrolės laipsniu. Šias dvi krizes ji pabandė pažaboti susiteikusi sau vienvaldę teisę ir net pareigą ganyti piliečius savo nuožiūra, netgi jų konstitucinių teisių, orumo ir sąžinės laisvės sąskaita. Tuo pačiu įsitvirtino ir vienos tiesos monopolis, grįstas kairiojo liberalizmo vertybėmis ir dienotvarke, kurio kritikai automatiškai susilaukia viešosios ekskomunikos.
Valstybė savo valdančiųjų politikų ir pareigūnų asmenyje ėmėsi vis labiau kištis ir į privatų žmogaus ir šeimų gyvenimą, nustatinėti, kuo tikėti ir kaip elgtis bei ką mylėti ir ko karštai nekęsti. Buvo pradėta brukti nauja asmens lytiškumo, „šeimos“ bei „žmogaus teisių“ samprata, tiesiogiai besikėsinanti į šimtmečiais susiklosčiusią tradicinę pasaulėžiūrą, apskritai į asmens teisę turėti savo nuomonę ir vertybes, nebūtinai sutampančias su oficialiai propaguojamomis.
Beje, ši naujoji ideologija suskliaudžia „žmogaus“ ir jo „teisių“ apibrėžimą iki itin siauros, specifinės, išskirtinės visuomenės grupės (čia galiu paminėti Seime 2023 m. vykusią žmogaus teisėms skirtą konferenciją, kurią organizavo visuomenininkai ir į kurią nerado laiko ateiti nė vienas tuometinis Žmogaus teisių komiteto narys, išskyrus du opozicijos atstovus. Mat ne apie tas „žmogaus teises“ ten buvo diskutuojama).
Beje, pastebėta, kad bendražmogiškosios moralės nuostatos patiems šių naujųjų ideologinių srovių įgyvendintojams dažnai negalioja – dvejopi ar net trejopi standartai, kylantys iš lotyniškos patarlės apie Jupiterį ir jautį, jau senokai pas mus tapę kasdienybe ir nieko perdaug nebestebina. Susiformavęs naujasis/senasis neonomenklatūrinis elitas, sutelkęs savo rankose finansinius, institucinius ir medijinius išteklius bei įrankius, siekia užvaldyti visas gyvenimo sritis.
Tokioje padėtyje demokratiniai rinkimai ir jų rezultatų realizavimas per valdymą tampa problemiški, ar net komplikuoti, ką ir stebime pastaruoju metu. Tokia naujosios partinės, verslo, saugumo struktūrų ir medijų nomenklatūros propaguojama post-tiesa ir moraliniu reliatyvizmu grįsta viešoji laikysena puikiai dera su bekompromisiu savų vertybių ir nuostatų primetimu visiems piliečiams, dargi pasitelkus valstybės institucijas, o esant reikalui, ir jos prievartos mašineriją. To pasėkoje įsigali visuotinė baimė sakyti ką galvoji, „atšaukimo kultūra“, prisitaikymas ir cinizmas.
Susiformavęs naujasis/senasis neonomenklatūrinis elitas, sutelkęs savo rankose finansinius, institucinius ir medijinius išteklius bei įrankius, siekia užvaldyti visas gyvenimo sritis.
Neišvengiamai suklesti ir resentimentas, kai vien bejėgiškai socialiniuose tinkluose piktinamasi susiklosčiusia situacija, nesugebant ar nepajėgiant nieko pakeisti. Ši padėtis tam tikra prasme sugrąžina mus prie sovietinio eksperimento, siekusio sukurti homo sovieticus, padarinių.
Anot socialinės inžinerijos eksperimento tikslas buvo išugdyti pilnai suvisuomenintą žmogų, visiškai pajungtą totalitarinės valstybės reikmėms. Tačiau jo rezultatu tapo ne totaliai naujas žmogaus tipas, bet asmuo, tik totaliai prisitaikęs prie sovietinės tikrovės, pasirengęs ją priimti kaip bealternatyvę duotybę, tačiau tuo pačiu mėginantis išsaugoti ir savo vidinę autonomiją laikydamas valdžiai špygą kišenėje. Tuometiniam režimui būdinga tylių sandorių su valstybe sistema individualiame lygmenyje neišvengiamai išvirto plačiai paplitusiais reiškiniais – sistemine korupcija, pokazucha, „prirašymais“, blatu, dviminte.
Sovietinės sistemos griūtis į šį rinkinį neatnešė nieko iš principo naujo, tik pašalino tuos socialinius bei institucinius (baudžiamuosius) reguliatorius, kurie prilaikė ir ribojo korumpuojančių mechanizmų jėgą. Tokiu būdu sovietmečio patirtis postsovietinėje visuomenėje tik sustiprino dichotominį oficialiosios ir privačios sričių antagonizmą. Išties paradoksas, kad privatumo ir invidualizmo viršenybė visuomeniškumo atžvilgiu buvo suformuota būtent sovietmečiu, kaip atsvara prievarta diegiamam kolektyvizmui.
Pastarasis, žlugus sistemai, buvo atmestas – dėl to postsovietinėms visuomenėms iki šiol taip sunku kurti solidarumo, subsidiarumo, empatijos ir bendruomeniškumo saitus. Tai dar labiau sustiprino tradiciškai negatyvų politikos, kaip viešųjų reikalų, suvokimą ir dar labiau piliečius nuo jos atskyrė, taip pat izoliavo ir pačią privačią sritį. Ši postsovietinė tikrovė išlieka gaji iki šiol ir, panašu, stiprėja.
Mano minėtas įsigalintis vienos „tiesos“ ir vienos partinės grupuotės institucinis, ideologinis ir moralės monopolis bei represyvus santykis su gyventojais sudaro sąlygas šiuo metu besikleidžiančiai politinei „geto“ kultūrai, atkartojamai nesutaikomais tapusių socialinių tinklų „burbulų“. To pasėkoje matome, kad šiandien Lietuvoje praktiškai neliko kolektyviai pasidalijamos viešosios pilietinės tapatybės, kuri galėtų sulyginti valdančiuosius su valdomaisiais ir atvertų erdvę bei kelią viešai ir laisvai diskusijai įvairiais visuomenei rūpimais klausimais.
Vietoj to stebime įsigalint imitacinę demokratiją ir naująjį šaltąjį pilietinį karą, kuris gresia virsti karštuoju, nes jau pasiektas itin pavojingas visuomenės grupių sukiršinimo, susiskaldymo ir abipusės neapykantos bei oponentų dehumanizacijos lygmuo. Nebesant vietos nevaržomiems politiniams debatams, kurią lyg ir privalėtų būti visuomeninis transliuotojas, pastarųjų vietą užėmė pseudopolitiniai pliurpalai socialiniuose tinkluose, kurių politinės mobilizacijos protestams potencialas yra apdairiai kontroliuojamas ir varžomas. Kaip pastebėjo sociologas Ralfas Dahrendorfas, visuomenėje, kur „privatumo“, „individualizmo“ ir „nesikišimo į politiką“ dorybės yra itin išaukštintos, žmogaus asmuo tampa būtybe be viešojo gyvenimo, o nacijos formavimas, paliekamas savieigai, neišvengiamai nusūsta.
Tad Lietuvoje, kurioje įsigalėjo oligarchiniai klanai ir partokratinis valdymas, valdžia tik kosmetiškai dangstosi vakarietiškais demokratijos fasadais. Čia susiformavusi tarpusavio pasitikėjimo bei empatijos stokojanti, įvairių ideologų ir polittechnologų lengvai manipuliuojama visuomenė, įpratusi kaupti informaciją, gėrybes ir ryšius, kurie pasidalijami tik tarp savųjų, visus kitus paliekant hobsiškajai konkurencijai. Kur, užuot blaiviai keliant problemas ir siūlant jų sprendimo kelius, susipriešinimas, apkalbos, įtarinėjimai ir nuolatiniai vieni kitų kaltinimai tampa viešojo diskurso imitacija, o tuo pačiu ir demokratijos imitacija.
Mūsų Sąjūdžio revoliucija buvo antiimperinė, protautinė ir proliaudinė, ir todėl giliai demokratiška, tuo pačiu neišvengiamai antinomenklatūrinė ir liberali pačia kilniausia šio žodžio prasme. Šiandien jos palikimas ir šios vertybės yra įžūliai atmestos, nepaisant kai kurių politikų pomėgio dangstytis Sąjūdžio simboliniu kapitalu. Viešumas, taip, yra realizuotas, bet jis tapęs bedantis ir begalis, paverstas įkyriu triukšmu, kurį galiausiai nustojama girdėti. Nuomonių pliuralizmą pakeitė vienos tiesos partinis monopolis ir savavališkai sau prisiskirtas arogantiškas moralinis teisuoliškumas. Vėl atgimė nomenklatūrinės privilegijos ir nebaudžiamumas, apie ką sovietiniai partiniai funkcionieriai galėjo tik pasvajoti.
Atgimė ir baimė bei poreikis saugotis viešumoje, kad ko bereikalingo nepasakytum ar neparašytum, dėl ko galėtum nukentėti, nes, kaip ir sovietmečiu, niekas neužtars ir neateis į pagalbą, priešingai, dar su malonumu paspirs gulintį. Apmaudžiausia, kad nė nebeslepiama, jog yra lygūs ir lygesni, galintys sau leisti arogantiškai iš aukšto žiūrėti į paprastus žmones, nesukaupusius tiek galios ir pinigų, kiek vadinamasis Vilniaus „elitas“. O tai veda ne tik prie „dviejų Lietuvų“, juntamų jau geografiškai ir fiziškai, bet ir prie pačios demokratijos erozijos.
Taigi, ką daryti? – paklausite jūs. Neturiu didelio optimizmo. Nesu tikra, ar katalikų dvasinio pasipriešinimo sovietmečiu atmintis ir patyrimas galėtų mums pasitarnauti pavyzdžiu šiandien. Nes dvasinio solidarumo ir bendrystės tinklai, su retomis išimtimis, yra arba sutraukyti, arba labai nusilpę, arba sukompromituoti, arba, kaip liberaliosios katalikybės aveju, prisitaikę prie pasaulietinių vertybių ir jiems tarnaujantys. To nepaisant, krikščionimis šiais laikais, kaip ir visada, belieka sekti Kristumi, o tai reiškia nebijoti pasiimti savo kryžiaus ir išdrįsti klausyti sąžinės balso.
