Prof. dr. Gailius Raškinis. Kodėl aš dalyvavau šeimos gynimo marše

Neseniai „Delfi“ portale iš Andriaus Užkalnio lūpų nuskambėjo teiginys ir klausimas: „… mano šeima tvarkoje, jos niekas nebaugina. Tai sakykit, kas blogai su jūsų šeima, kad ją reikia ginti?“. Šiai minčiai per LRT antrina ir prof. Vytautas Landsbergis „…kas tą šeimą užpuolė?“

Aš nematau, kas ją užpuolė. Juk jei šeimos niekas nepuola – tai koks gi tikslas dalyvauti šeimos gynimo marše? Džiaukis gyvenimu ir netrukdyk gyvenimu džiaugtis kitiems, kaip tą džiaugsmą kas besuprastų!“

 Iš pažiūros tai skamba labai logiškai. Ir vis tik kodėl tiek žmonių jungėsi į maršą? Neapkenčia seksualinių mažumų? Bijo? Nori atsirevanšuoti už pralaimėtus rinkimus? Negaliu atsakyti už visus dalyvius. Bet galiu atsakyti, kodėl pats dalyvavau marše.

Pripažinsiu, kad fizinės grėsmės sau ir savo šeimai šiuo metu nejaučiu, kaip turbūt jos nejaučia ir daugelis maršo dalyvių. Tačiau, ar žmogus, būdamas protinga būtybe, turi reaguoti į aplinką tik tada, kai jį kažkas tiesiogiai užkabina? Paprastai, tada reaguoti jau būna per vėlu. Prisiminkime neseną istorijos tarpsnį, būtent 1933 m., kai Hitlerio vadovaujama nacionalsocialistų partija demokratiniu keliu atėjo į valdžią Vokietijoje. Nacionalsocializmo ideologija rėmėsi melu apie žmogaus prigimtį. Būk tai žmonės nevienodai vertingi, o jų vertė priklauso nuo tautybės, kilmės, išvaizdos, įgalumo ar lytinės orientacijos. Žinome, kad vertingaisiais buvo laikomi „arijai“, na o likusieji buvo laikomi mažiau vertingais net iki tiek, kad buvo fiziškai naikinami.

Šiomis aplinkybėmis atsirado vokiečių, kuriems kaip „arijų rasės“ atstovams niekas negrėsė, tačiau kurie išdrįso stoti prieš nacionalsocializmo bangą ne dėl asmeninių interesų, ar baimės, kad juos palies represijos, bet dėl to, kad nenorėjo gyventi visuomenėje statomoje ant melo pamatų. Gaila, kad jų buvo nedaug, jų balsas liko neišgirstas ir Vokietijai (tiek žydams, tiek ir patiems vokiečiams) teko patirti visas visuomenės, pastatytos ant melo pamatų, griuvimo pasekmes. Tuos žmones, kurie išdrįso priešintis nacionalsocializmui, šiandien laikome didvyriais.

Žiūrėdamas į judėjimo kryptį, kuria įstatyminėmis iniciatyvomis (Partnerystės įstatymo projektas, Stambulo konvencija) Lietuvą bando vairuoti Seimas, matau leftizmo kompaso rodyklę. Leftizmo ideologiją palaiko dvi su puse iš trijų valdančiosios koalicijos frakcijų ir dalis opozicijos. Jaučiuosi panašiai kaip jautėsi blaiviai mąstančioji Vokietijos dalis, stebėdama Hitlerio rasinius svaičiojimus. Norisi sušukti „Tai netiesa! Taip neturi būti!“, nes leftizmas taip pat paremtas melu.

Ir šis melas eilinį kartą yra apie tai, kas yra žmogus. Leftizmas teigia, kad žmogus gali būti tuo, kuo užsinori būti. Vieną dieną vyru, kitą – moterimi, trečią – gali pasirinkti niekam negirdėtą ir nematytą tapatybę. Biologija, genetika, mokslas – tai nesvarbu. Svarbu tik tai ką žmogus jaučia ir tai, kuo save laiko. Leftizmas klysta, kai įsivaizduoja, kad asmens pasirinkimai yra grynai jo asmeninis reikalas ir kad jie neturi jokios įtakos visuomenės ir valstybės raidai. Pavyzdžiui, vieni žmonės mėgsta heteroseksualius, o kiti homoseksualius santykius ir, leftizmo požiūriu, visuomenė tai turėtų vertinti tiek pat kritiškai kiek ir gurmanų pasirinkimus, kai vienas renkasi karbonadą su burokėlių, o kitas – su kopūstų garnyru.

Mūsų visuomenėje labai daug kalbame apie tvarų vystymąsi, žiedinę ekonomiką. Mes rūšiuojame šiukšles, perdirbame atliekas ir stengiamės ateinančioms kartoms palikti pasaulį bent jau tiek pat gražų, kokį paveldėjome patys. Tai puiku! Tačiau, kodėl taip besirūpindami ekonominiu ir aplinkosauginiu tvarumu, nesirūpiname visuomenės socialiniu ar demografiniu tvarumu? Įsivaizduokime dvi visuomenes, kurių pirmoji yra 100% heteroseksuali, o antroji – 100% homoseksuali. Kaip atrodys šios dvi visuomenės po 50 metų ir kuri iš jų tvaresnė – palieku spręsti jums. Jei sakysite, kad šimtaprocentinai homoseksualios visuomenės nėra ir nebus – jums nusileisiu (nors jei homoseksualumas ir heteroseksualumas skiriasi tik tiek, kiek dvi garnyro rūšys, nematau priežasčių, kodėl negalėtų atsirasti 100% homoseksuali visuomenė).

Tada įsivaizduokime visuomenę, kurią sudaro 50% heteroseksualių ir 50% homoseksualių porų. Kaip manote, ar tokia visuomenė bus tvari? Kiek vidutiniškai vaikų turi susilaukti heteroseksualios poros, kad būtų užtikrinta kartų kaita ir ori pensijinė senatvė? Ir kaip teisiškai įpareigoti tokio reikiamo kiekio vaikų susilaukti? Jei sakysite, kad 50% homoseksualios visuomenės niekada nebus- vėlgi sutiksiu su jumis. Dėl šventos ramybės. Tačiau atkreipkite dėmesį į tai, ką mes šiuo metu darome. Mes ginčijamės dėl procento. Dėl procento homoseksualių porų, kuriam esant visuomenė dar gali išlikti tvari. Taigi, valstybė, pavadindama homoseksualią porą šeima su visomis iš to išplaukiančiomis teisinėmis pasekmėmis, iš tiesų sulygina tvarų ir netvarų santykių modelį. Teisingoje visuomenėje to neturėtų būti.

Noriu pabrėžti, kad homoseksualūs asmenys turi tą patį žmogiškąjį orumą, kaip ir bet kuris kitas žmogus, ir esu pasirengęs ginti šį orumą, esant reikalui. Homoseksualai nėra nei „mažiau žmonės“, nei prastesni žmonės. Mano manymu, jų gyvenimo būdas (įgimtas, pasirinktas ar aplinkos suformuotas) neatneša tiek naudos bendrajam gėriui, kiek heteroseksuali neiširusios šeimos alternatyva. Tą patvirtina moksliniai tyrimai.

Manau, kad Seimas turėtų dėti visas pastangas, kad išspręstų homoseksualių porų teisines problemas, kylančias iš jų bendro gyvenimo fakto, tačiau nesuteikdamas tokiems santykiams šeimos statuso. Kelias tam yra. Praėjusioje Seimo kadencijoje yra įregistruotas įstatymo projektas, skirtas susitarimui dėl bendro gyvenimo. Jis sureguliuoja daug poros bendro gyvenimo klausimų: paveldėjimo, informacijos teikimo, bendro turto įsigijimo ir kitų. Galima suprasti dabartinės valdančiosios daugumos nenorą svarstyti ir priimti įstatymą, kurį rengė ankstesnioji valdančioji dauguma, tačiau jei valdantiesiems rūpi ne siauri partiniai interesai, bet homoseksualių žmonių teisinė apsauga – geriausias būdas tai padaryti – ištraukti šį įstatymą iš stalčiaus.

Seimas turėtų dėti visas pastangas, kad išspręstų homoseksualių porų teisines problemas, kylančias iš jų bendro gyvenimo fakto, tačiau nesuteikdamas tokiems santykiams šeimos statuso.

Tiesa, Seimo narys Tomas Vytautas Raskevičius išreiškė nepritarimą ir netgi pasipiktinimą minėtu įstatymo projektu. Parlamentaro teigimu, toks įstatymas įžeidžiąs homoseksualių porų jausmus. Jis prilyginąs jas verslo partneriams ir neatsižvelgiąs į jų tarpusavio emocinį ryšį, kuris yra ypatingas ir dėl to vertas suteikti homoseksualioms poroms šeimos statusą. Leiskite paklausti, o nuo kada jausmai tapo kriterijumi, dėl kurio atsiranda pagrindas suteikti naujas teises? Kas nustatė tokią didelę jausmų reikšmę? Kas gali pamatuoti jausmų karštumą? Ir apie kokius jausmus mes čia kalbame: teigiamus ar neigiamus? Hitleris galbūt jautė nuoširdžią neapykantą ne arijams. Ar tai reiškia, kad šie jausmai jam suteikė teisę elgtis kaip tinkamam?

Apsiribokime vien teigiamais abipusiškais jausmais. Kokias teises turėtume suteikti 50-mečiui dėdei ir 12-mečiui berniukui, kurie sakosi karštai mylį vienas kitą? Arba grupelei sudarytai iš vyro ir dviejų moterų, kurie taip pat teigia, kad negali gyventi vienas be kito? Jei į šituos jausmus nekreipsime dėmesio, turėsime paaiškinti, kokiu pagrindu juos diskriminuojame ir kodėl homoseksualios poros jausmai yra ypatingesni ir sudaro pagrindą „šeimai“ atsirasti. Jausmų argumentas, siekiant suteikti homoseksualiai porai šeimos statusą, mano manymu, yra visiškai nevykęs.

Yra dar viena išeitis, apie kurią baisu kalbėti, tačiau kurią reikia apsvarstyti. Ar homoseksuali pora, turinti teisę įsivaikinti ir auginti vaikus nebūtų tiek pat tvari visuomenės kartų kaitos prasme, kaip ir heteroseksuali šeima? Jei nekreipsime dėmesio į vaiko teisę gimti iš tėvų meilės ir žinoti savo biologinius tėvus, tai pabandykime įsivaizduoti naują pažangią visuomenę.

Toje visuomenėje iš katalogo užsakinėjama sperma ir/arba kiaušialąstės, o užsakovai renkasi būsimojo žmogiškojo produkto akių ir odos spalvą bei intelekto koeficientą. Toje visuomenėje veislinės surogatinės motinos rinkoje siūlo žmogiškojo produkto išnešiojimo paslaugas. Toje visuomenėje teisiškai sureguliuotos žmogiškojo produkto pristatymo užsakovui sąlygos ir grąžinimo gamintojui sąlygos (įdomu, ar vaikas būtų grąžinamas spermos bankui, surogatinei motinai, sandėrio tarpininkui ar valstybei), galbūt net utilizacijos sąlygos, jei žmogiškasis produktas neatitiko kataloge nurodytų specifikacijų arba išryškėjo vaiko negalia, kai dar tebegalioja garantinės sąlygos. Jau nekalbu apie tokius banalius atvejus, kai partneriai pakeitė nuomonę, apsigalvojo, susipyko ar išsiskyrė.

Gali būti, kad kai kam toks vaizdelis iš tiesų pasirodys pažangus, tačiau man tai yra vaizdas visuomenės, kuri prarado dalį savo žmogiškumo. Aš nenoriu tokios Lietuvos, todėl jaučiu pareigą padaryti tai, kas nuo manęs priklauso, kad dabartiniai politikai išgirstų, kad Lietuvos žmonių dauguma (tikiu apklausomis) nepritaria tokiai pažangos krypčiai. Tai ir yra priežastis, dėl kurios dalyvavau šeimos gynimo marše. Beje, organizatorių asmenybės – tai visiškai ne esminis klausimas.

P.S. Šio straipsnio pradinis pavadinimas buvo „Kodėl aš dalyvausiu šeimos gynimo marše“. Praeitą savaitę jį nusiunčiau vienam iš didžiausių Lietuvoje naujienų portalų, pastoviai rašančių maršo tema, tačiau straipsnis redakcijos nesudomino. Lyginant su pradine versija, šioje versijoje padaryti tik kosmetiniai pataisymai.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

31 KOMENTARAI

    • atidžiai paskaitykite „pastoviai…“ Visi jūsų išvardinti nieko nerašė iki skandalo. O po jo ėmė purvais taškytis, tad negi autorius jiems siųstų…?

  1. Puikiai išdėstyta, tvirtai ir logiškai argumentuota.
    Ir vis tiktai. Ši kova nelygi – 2 prieš 1. Vienas – tai MES (nepraradę sveiko proto, blaivaus mąstymo ir paprasto senoviško padorumo). 2 – tai JIE (nebūtinai piktybiški veikėjai, tiesiog apatiški, nelabai mėgstantys mąstyti, nuoširdžiai besirūpinantys tik savo stalu ir lova piliečiai) ir – PINIGAI. Pinigų srautai jų pusėje. O dideli pinigai motyvuoja, dar ir kaip motyvuoja… Ir melas tada tampa toks patogus, toks savas, ir atpažinti jo nebereikia, na tiesiog miela malonu gyventi ir mėgautis.
    Kuo šita kova baigsis, nuo mūsų akių paslėpta. Bet juk viskas turi pabaigą.

  2. „nebūtinai piktybiški veikėjai, tiesiog apatiški“… norėjau pasakyti, nebūtinai VIEN piktybiški, BET IR tiesiog… etc.

  3. Labai tesingai palygino situaciją su 1933 metais. Kaip ir tada kažkokie rėksniai argumentuodami melagienomis ir gąsdindami nesąmonėmis, buria „visą tautą“ (nors suburia iki 1%) ir kelia ultimatumus legaliai išrinktai valdžiai. Eikite į rinkimus, išsirinkite, tapkite valdžia ar koalicijos dalimi ir priiminėkite įstatymus. Nurodykite, kokiu pagrindu 1% žmonių kelia ultimatumus likusiems? Pradėjus tokią praktiką kiltų anarchija. Tada susiburtų krepšinio sirgaliai, kairiarankiai, blondinės, 50-mečiai ir tt. (ir visų šitų grupių būtų daug daugiau, nei Vingio parko auditorija) ir keltų savo ultimatumus. Nespėtume kaitalioti ministrų, įstatymų, merų, valstybinių įmonių vadovų.

  4. Taip šeimos marsas atrode kaip Nacionalistinis , taip dalis visuomenes gyvena nostalgijoje svajojanti apie Ariju Valstybe. Teisingai suprantant Stambulo konvencija, taip norima tik padeti vis dar dažnai pastebiu kad bendraujame per etiketes ryžas ,pyderas, lopas, juodčkis ir t.t megstame kaimynus pavadinti kaip nors (balbiesas) šeimoje tarp kitko bet ne i akis o vaikai mato ir kaip jie elgesi mokykloje ogi tyčiojasi. LGBT žmoniu yra mažuma apie 10 % is ju šeimas noretu kurti gal koks 1 % nes kiti ir gyvena laisva nepriklausoma gyvenima. Kaip ir daugelis pavadinkime Heterosexsoliu žmoniu vienišu mamu išsiskyrusiu is vis nevedusiu turinčiu meilužiu ir keičiansiu dažnai parnerius jie taip yra prastas vaikams pavizdys ir t.t tai ir reikia kovoti už atsakingas šeimas kad ir kokios jos yra. Nes šeima ir yra mažuma(šeis laikais).O maršu tik parodete kokie esate dideli galingi su lektuvais kamazais ir veliavomis apsikaiše ir kokie nelaukiami yra silpnesni, kitokie, bet tie kitokie taip pat puikus sunus dukros. Airija Italija puikiai sugyvena su visais ju šeimos labai tvirtos. Ir daugeli emigrantu motyvuoja likti svetur ne pinigai o geros salygos. Dar juokingas pastebėjimas o tai kaip priversite daugintis karjeristus tai kaip žiuresite i kunigus gražus vyrai. Poras negalinčias susilaukti vaiku ar pasirinkusias netureti prie gedos stulpo statysite ar tyčiosites ir pirstais padysite. Negi del vyro nusprendusio pasukti kunigystes keliu isnyks žmonija. Ateina laikai kaip žmones su kompiuterias visokiais avatarais šeimas kurs. Tiek liudna dėl žmoniu aklumo.Jezus taip pat buvo mažuma nuteistas minios bei kunigu.

    • Nacionalistinis? O kas yra blogai su nacionalizmu? Gal jūs maišote nacionalsocializmą ar nacizmą su nacionalizmu? Nes, leiskite paklausti, ką mes švenčiame Vasario 16-tą, Kovo – 11-tą? O gi švenčiame Lietuvos nacionalizmo pergalės šventę, kai remiantis tautų apsisprendimo teise signatarai tarė, jog kuriama lietuvių nacionalinė Valstybė.

    • labai prastoj šeimoj gyveni, kad nematai nieeko gero šeimos dalyke…Tačiau šeima yra atsakomybė už savo sutuoktinį ir vaikus. Apie tai ir kalbėkime – apie atsakomybę. O ne kad gėjų santuokos pataisys padėtį

  5. Nebuvo tik paminėta, kad pas spalvotus nėra niekam pagarbos. Tik sau ir į save panašius. Jie visada su šypsenom, bet jos ne tikros.
    Puikus straipsnis.

  6. Kokias teises turėtume suteikti 50-mečiui dėdei ir 12-mečiui berniukui, kurie sakosi karštai mylį vienas kitą?
    50metis myli 12 kaip sunu , teviskai, graugiskai ar kalba eina apie geisma ir vaiko tvirkinima? 12metis myli 50 kaip teva, seneli ar kaip ka?
    Kas yra meile? Autorius gal truputi pedofilas?
    Jei 50… , metis tikrai myli zmogu jis niekados, nenuskriaus, psihiskai netraumuos vaiko, nemanipuliuos juo del savo geismo, del savo iskreiptu fantaziju…
    Nereikia geisma vadinti meile.
    Tevai myli savo vaikus ir ka tai turi bendro su sexu?

  7. Šviesios atminties monsinjoras Alfonsas Svarinskas yra pasakęs, kad „Lietuva yra mūsų namai“. Jeigu į jūsų namus ateitų išprotėję sodomitai ir jums su vaikais nuspręstų per prievartą pravesti programą? Ar nesipriešintumėte? Ar nesipiktintumėte? O jeigu dar nuspręstų padegti jūsų namus, sudeginti iki pamatų tą atgyveną. Ką darytumėte? Gal su transparantais ir be jokio pykčio ir neapykantos bandytumėt įtikinti, kad taip nereikia daryti? Bet leftistai juk tą ir daro. Jie skelbia, kad šita šalis, šita visuomenės sankloda, šita prigimtimi, patirtinimi, sveiku protu ir tradicijomis paremta tvarka yra atgyvena ir ją reikia visiškai sugriauti iki pamatų. Jie nori sunaikinti ir senajį žmogų ir vietoje jo sukurti antžmogį. Taigi, žmonių pasipiktinimas yra visiškai natūralus ir teisėtas. Vienas didžiausių leftistų laimėjimų prieš daugumą žmonių ir apskritai prieš sveiką protą yra į mūsų galvas giliai įkalta mintis, kad vaikų ir paauglių negalima drausminti ir bausti. Kad reikia gyventi pagal katino Leopoldo filosofiją: „Vaikai, gyvenkime draugiškai“. Bet, kaip žinome, vaikus derybos ne visada veikia. O leftistai yra tik dideli paaugliai. Jiems nedaro didelio įspūdžio argumentai. Jie tik vis bando ribas ir kiekvienai progai pasitaikius jie vis labiau lipa ant galvos. Nesibaigiančios derybos ir diskusijos leftistų neveikia. Su transparantais jų nesustabdysi. Ir jie patys nesustos sugraudinti neatremiamų argumentų apie tiesą. Jie maištaus ir griaus viską ką tėvai sukūrė tol, kol realiai nebus sustabdyti. Žinoma, mes, daugume, patys esame kalti, nes esame nusilpę savo dvasia. O leftistai yra tik parazitai, kurie puola nusilpusį kūną. Bet tai nereiškia, kad dabar jau turime galutinai nuleisti rankas ir nebesipriešinti.

  8. Puikios įžvalgos. Labai prasmingas straipsnis.
    Tęsiant šią temą, pirmiausia dera nusakyti, jog akronimas LGBT pastaruoju metu tapo labiausiai pasklidusiu pasaulyje trumpiniu. Kyla klausimas, kodėl šių laikų pasaulyje taip stengiamasi įvairiais būdais naikinti prigimtinės šeimos ir lytiškumo supratimą. Juk žinome, kad LGBT apjungia visokius homoseksualus ir translyčius. Pedofilija imama suvokti kaip pripažinimo reikalaujantis lytinis tapatumas. Vis labiau stengiamasi juridiškai išardyti sakramentinę vyro ir moters kuriamą šeimą, reikalaujant pripažinti šeimomis ir vienalyčių ar translyčių jų bendrą gyvenimą. Manau galima tvirtinti, kad LGBT tikslas yra sukurti naują žmogų pagal tam tikrą ideologinį paveikslą, būtent juridiniu ir kultūriniu teroru, įteisinant genderizmo teigiamas „normas“, reguliuojančias visos visuomenės ir šeimos gyvenimą, nes žmogus greitai ir veiksmingai gali būti perkuriamas tik prievarta.
    Be to, norėčiau pažymėti dar vieną akivaizdų dalyką. Šis reiškinys visuomenėje sukėlė nemažai iššūkių ir dabarties metą galima suvokti kaip naują šeimos ardymo etapą. Egzistuoja labai daug nežinomų veiksnių, susijusių su dinamišku mūsų gyvenamojo pasaulio ir jo varomosios galios – kapitalizmo sistemos būviu. Juk negali būti taip, kad didžiausių Vakarų pasaulio korporacijų ir milijardierių palaikomi LGBT judėjimai būtų atsitiktiniai, trukdantys kapitalizmo sistemai kuo geriau gyvuoti.

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS PETICIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis