Prof. dr. Alvydas Jokubaitis. Naujas demokratijos ir religijos konflikto etapas

Lenkų filosofo Leszeko Kołakowskio (Lešeko Kolakòvskio) nuomone, velnias išbandė keturias kovos su krikščionybe strategijas. Savo kovą jis pradėjo nuo pirmųjų krikščionių persekiojimo. Tačiau kankinių kraujas sustiprino Bažnyčią.

Patyręs pirmą didelę nesėkmę, pikto genijus perėjo prie kitos strategijos, kurią galima vadinti teokratiniu Bažnyčios gundymu. Jai buvo siūloma politinė valdžia.

Nepaisant dalinės šio gundymo sėkmės, Bažnyčia (bent jau Vakaruose) pajėgė atsispirti karaliavimo žemėje pagundai.

Keršydamas už nesėkmę, velnias griebėsi dvigubo smūgio strategijos. Jis pasiūlė suvalstybinti religijas pagal cuius regio, eius religio principą, ir kartu skatino antireliginę Apšvietą. Atsirado liberalus įsitikinimas apie individo pirmenybę prieš Dievą. Atsieit, Dievas taip stipriai myli žmones, jog leidžia jiems negalvoti apie nuodėmes ir prasižengimus.

Paskutinius du amžius velnias taiko ketvirtąją kovos strategiją. Jos brutalumą patyrė Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjai. Nusižiūrėjęs iš krikščionybės, velnias sugalvojo teokratiją imituojančias ideologines valstybes. Sovietų valdžia negalėjo pakęsti, kad lietuvių sielas valdytų Roma, o ne Maskva. Katalikai susidūrė su kovingą ateizmą išpažįstančia politine religija.

Klaidinga būtų manyti, kad su Sovietų Sąjungos žlugimu baigėsi ketvirtosios velnio strategijos taikymas. Nesunku pastebėti, kad dabartinis politinis gyvenimas toliau priklauso nuo ideologinių pasidalijimų. Bet kuri rinkimus laimėjusi partija ir koalicija šalį verčia gyventi pagal savo įsitikinimus.

Panašiai kaip kryžiaus karų laikais, valstybės, tautos ir partijos siekia įtvirtinti savo tiesą. Sovietai naudojo smurtą ir buvo pasiruošę kalėjimuose supūdyti kitaip manančius. Dabar politinės tiesos įtvirtinimo priemonės švelnesnės.

Anksčiau liberalai manė, jog valstybė turi būti grindžiama bendru sutarimu, o ne ideologija. Dabartiniai to nesilaiko, ir bet kokiomis priemonėmis siekia savo pasaulėžiūros pergalės. Taip darydami, jie nesiskaito su kitaip manančių piliečių įsitikinimais.

Kiekviena santvarka turi savo autoritarinius variantus, ir liberalizmas nėra išimtis. Ankstesnių laikų liberalai norėjo pašalinti politinius ir kultūrinius konfliktus, dabartiniai tapo jų didžiausiais kūrėjais. Žodžiais gindami toleranciją, jie vis labiau nurodinėja, kas ir kaip turi būti toleruojama. Akivaizdu, jog tai ne tolerancija, o apsišvietusi despotija.

Akivaizdu, jog tai ne tolerancija, o apsišvietusi despotija.

Kołakowskio pasiūlyta velnio kovos su krikščionybe tipologija šiandien turi būti papildyta nauju veiksniu. Velnias keičia veiklos strategiją. Jis dabar stoja į laisvės gynėjų gretas, tikėdamasis laimėti nesibaigiančią kovą su krikščionybės išpažintojais.

Matydamas smurto, persekiojimų ir suvaržymų politikos nesėkmę, velnias posovietiniais laikais griebėsi naujos strategijos. Jis tapo liberalas, su vis didesniu polinkiu į anarchizmą. Pasigirdus klausimui apie gėrį, velnias žino tik vieną atsakymą – laisvė. Neįmanoma kalbėti apie gėrį.

Panašiai kaip anksčiau Bažnyčia piktnaudžiavo savo vienvaldyste, dabar tai daro liberalai. Velnias sukeitė figūras šachmatų lentoje. Liberalai tapo monistais, o krikščionys – pliuralizmo gynėjais.

Dabar ne Bažnyčia, o liberalai patiria teokratinį gundymą. Katalikai šiandien geriau supranta politinio liberalizmo reikšmę, negu liberalai. Pastarieji nori iš prigimties laisvus žmones išlaisvinti remdamiesi valstybinės valdžios galia.

Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, sovietinė valdžia buvo nenuosekli krikščionybės persekiotoja. Komunistai nors ir formaliai pripažino religijos laisvę. Mūsų dienomis pikto genijus taiko naują strategiją. Permaina prasidėjo nuo vis dar nenutylančio ginčo dėl šeimos. Konstitucinio teismo teisėjai pateikė tokį platų šeimos apibrėžimą, kad pasidarė neaišku, kuo šeima skiriasi nuo kitų „aš“ ir „tu“ santykio formų.

Lietuviai šiandien jau nežino, kas yra šeima, moteris, vyras ir santuoka. Velnias stengiasi priartinti religijos laisvės pabaigą ir todėl kuria žodžio „religija“ neaiškumą. Lietuviai seniai religija vadina krepšinį, o per pandemiją ja buvo pavirtęs mokslas. Velniui dabar užtenka pasakyti, kad religija be Dievo, t. y. ateizmas, taip pat vadintinas religija.

Lietuviai seniai religija vadina krepšinį, o per pandemiją ja buvo pavirtęs mokslas.

Šeimos sampratos keitimo stiliumi galima pradėti diskusiją apie religijos laisvės pašalinimą, ir įrodinėti, kad demokratinei visuomenei užtenka pažiūrų laisvės, ir nereikia ginti atskiros religijos laisvės.

Kai Lietuvos krikščionys nesustodami prašo nekurti alternatyvių šeimos sampratų, liberalai į juos nekreipia dėmesio, nes šie jiems yra tik krepšinio sirgalių klubo analogas. Greitai turėtų nuskambėti mintis, kad tikėjimas Dievu negali turėti teisinės apsaugos. Juk krepšinio sirgaliai ir ateistai neturi savo „religijos“ apsaugos.

Istoriškai religijos laisvė atsirado kaip reformacijos laikų konfliktų sprendimo padarinys. Nesibaigiančių karų akivaizdoje buvo nutarta religijos išpažinimą paversti pagrindine žmogaus teise.

Šiandien velnias pastebėjo krikščionių abejingumą savo tikėjimo gynimui. Palyginus su musulmonais ar judaizmo išpažintojais, krikščionys kantriai nutyli savo tikėjimo pažeminimą. Jie bando save apginti teisinėmis priemonėmis, tačiau įstatymų leidyba yra jų oponentų rankose.

Dabartinių visuomenių įstatymus leidžia krikščionybės suprasti nenorintys parlamentarai. Sąmoningai didinamas pagrindinių žmogų apibūdinančių sąvokų neaiškumas. Panašiai, kaip dingo šeimos sampratos aiškumas, dabar gali dingti religijos sampratos aiškumas.

Sunykus vienam religijos, šeimos ir autoriteto trejybės elementui, grėsmė iškyla likusiems. Šiandien vis labiau pasiklystame abstrakcijų labirinte ir vis sunkiau randame kelią į tikrovę.

Velnias toliau bando pasinaudoti ideologinės valstybės galimybėmis. Liberalai jau buvo suradę taikaus skirtingų įsitikinimų žmonių sugyvenimo būdą. Dabar jie pasidarė panašūs į karingojo ateizmo atstovus. Prie to prisideda visos mūsų politinės sistemos sąranga. Eidami į rinkimus, politikai prieš savo valią turi būti kvazireliginiais misionieriais, t. y., žadėti pasaulio išganymą.

Katalikų sakramentinė šeima tūkstantmečius gyvavo be valstybės paramos. Dabar liberalų ginamą šeimos pamėgdžiojimą turi įtvirtinti ir saugoti valstybė. Susiduriame su liberalios demokratijos prieštaravimu. Liberalai turi žadėti ką nors išlaisvinti, nes kitaip pralaimės rinkimus. Jie žada kokios nors grupės išlaisvinimą politinio liberalizmo principų pamynimo sąskaita.

Tarp parlamentinės demokratijos ir liberalizmo ryškėja prieštaravimas. Demokratinės kovos už valdžią logika liberalus verčia per valstybę įtvirtinti tai, kas klasikinio politinio liberalizmo požiūriu turi būti palikta asmenims ir jų bendravimui.

Anksčiau liberalai sakydavo „kuo mažiau valstybės“, dabar jie sugeba veikti tik per valstybę ir įstatymų leidybą. Valstybė pradėjo reguliuoti tiek daug žmogaus gyvenimo aspektų, kad XIX a. pirmos pusės baudžiauninkai pradeda atrodyti kaip su valstybe išimtinėmis progomis susidūrę liberalai.

Kodėl racionalizmu garsėjanti Vakarų civilizaciją staiga prarado elementariausių dalykų supratimą? Renesanso laikais krikščionybei buvo priekaištaujama dėl jos fantazijų apie nematomus dalykus. Modernieji filosofai ir mokslininkai žadėjo remtis faktais ir parodyti tikrąjį pasaulį. Tačiau šio pažado rezultatas priešingas – mes jau nežinome net to, ką žinojo mūsų pirmtakai.

Mokslu grindžiamos Vakarų civilizacijos žmonės nebežino, kas yra šeima, moteris ar religija. Modernusis menas šiandien ne atvaizduoja pasaulį, bet kuria atskirą prasmių tikrovę. Tą patį galima pasakyti apie politiką. Parlamentarai ne reprezentuoja piliečius, kaip oficialiai teigiama, bet įrodinėja savo pačių reikalingumą.

Kartais atrodo, jog pagrindiniu naujausios velnio kovos su krikščionybe strategijos tikslu yra skirtumo tarp tikrovės ir fantazijos pašalinimas. Miestų aikštės tapo pliažais, parlamentai –teatrais, o teatrai – bažnyčiomis. Po išoriniu Vakarų mokslo ir praktinio gyvenimo racionalizmu velnias skatina neregėtą nuprotėjimą.

L. Kołakowskio atidžiai tyrinėtas velnias šiandien vadovaujasi „tinka bet kas“ strategija. Nelieka dorybę ir ydą, ištikimybę ir išdavystę, meilę ir pornografiją skiriančios ribos. Žadėjusi pasaulio pažinimą, ir tai dalinai įgyvendinusi, modernioji kultūra pamažu virsta dideliu moraliniu pasimetimu.

Kai kas nors Franzo Kafkos „Metamorfozės“ herojaus stiliumi šiandien sako atsibudęs vabalu, šį dalyką turime pripažinti kaip tikrovę, ir to sargybai jau išstatyta politinio korektiškumo kariuomenė. Remiantis naujausia velnio strategija,turi nelikti abejonės dėl žmogaus galimybės būti vabalu.

Gyvendami pažangos karalystėje, modernieji žmonės prarado elementarių dalykų supratimą. Įvažiuojant į Lietuvą, jau galima statyti stendą „Visos kombinacijos įmanomos, svarbiausia – nesiliauti kombinavus“. Pagrindiniu rūpesčiu yra pabėgimas nuo tikrovės. Į Dievą tikintys krikščionys jau yra ne kvailiai, kaip jiems žadėjo Šv. Paulius, bet pagrindiniai nuo žmogaus nepriklausomos tikrovės gynėjai.

Dievo religijų ir vadinamųjų politinių religijų, arba ideologijų, konfliktas įžengia į naują etapą. Ankstesnių laikų liberalai manė, kad politika turi būti mažai reikšmingu žmogaus gyvenimo aspektu. Dabartiniai siekia reguliuoti visas žmogaus gyvenimo sritis, nuo miegamojo iki karsto. Laisvės gynėjai vis labiau tampa fanatikais. Jie užmiršo savo pirmtakų pažadą – išlaisvinti piliečius nuo valstybės kišimosi į žmogaus gyvenimą.

Laisvės gynėjai vis labiau tampa fanatikais. Jie užmiršo savo pirmtakų pažadą – išlaisvinti piliečius nuo valstybės kišimosi į žmogaus gyvenimą.

Jeigu parlamentinei daugumai netikėtai kiltų mintis arklį padaryti parlamentaru, parlamente būtinai turėtume arklių. Jeigu ateistai pradės reikalauti ginti religiją be Dievo, t. y. ateizmą, parlamentarai būtinai taps jo gynėjais. Neliko ekstravagantiško sumanymo, kurio nenorėtų ginti politikai.

Baigia sunykti Bažnyčios kaip išskirtinės institucijos suvokimas. Liko vien tik tikintys ir netikintys individai. Bažnyčia suvokiama kaip filatelistų ar šachmatų klubo atitikmuo. Šventojo rašto žodžiai „Dievas pašaukė šventėjimui, o ne susitepimui“ suvokiami kaip „Persil skalbia švariau“ atitikmuo.

Liberalai net nebando suprasti savo skirtumo nuo tikinčiųjų, ir užsispyrę bando juos perauklėti. Politiniu lygmeniu liberalai turi gyventi pagal tuos pačius principus, kaip ir neliberalai. Valstybė negali teikti pirmenybės nei katalikybei, nei kokiai nors politinei ideologijai. Liberali politika savo vardą pateisinti gali tik neleisdama savo įsitikinimus primesti valstybės jėga.

Politinis liberalizmas sugalvotas ne kokiai nors ideologijai skleisti. Jo tikslas – sąžiningas laisvų ir lygių piliečių sutarimas dėl bendros politinio teisingumo koncepcijos.

Lietuvos katalikai šiandien su baime žiūri į parlamentą, nes šis nepaiso nešališkumo principo. Tai ryškiai rodo eksperimentų su šeima ir jos pakaitalais atvejis. Anksčiau moralinio nesutarimo situacijoje viską palikdavę visuomenei, liberalai dabar pirmiausiai griebiasi valstybės.

Katalikai tūkstančius metų savo šeimos sampratą puoselėjo be valstybės pagalbos. Liberalai viską pradeda nuo jos įsikišimo. Turime kiekvieną politikų įgeidį per koalicinius žaidimus tenkinti pasiruošusią valstybę. Tai nuvertina geranoriškumą. Tarytum būdamas homoseksualas, kaimynas negali būti tiesiog kaimynas ir geras žmogus. Jį būtinai norima padaryti priklausomą nuo politikų kalbų apie jo homoseksualumą.

Valstybė formuoja jai patinkančiais rakursais pasirodančius piliečius. Dviem moterims ar vyrams apsikabinus, jaunimui pirmiausiai kyla mintis apie homoseksualumą, o ne draugystę.

L. Kołakowskis be kitų dalykų parašė straipsnį „Metafizinė velnio spaudos konferencijos Varšuvoje, 1963 gruodžio 20, stenograma“. Savo spaudos konferencijoje velnias sakė nebijąs nerimto dabartinių žmonių požiūrio į jį: „Man nerūpi mano egzistavimo pripažinimas, man tik rūpi mano naikinimo reikalo įgyvendinimas“. Neįtikėtinas dalykas, velnias sako tiesą, kas yra akivaizdus jo prigimties neigimas.

Ne tik eiliniai piliečiai, bet ir piktoji dvasia nebeturi aiškaus elementariausių dalykų supratimo. Laisvė tampa net velnio vieninteliu gėriu. Pikto genijus pradeda pripažinti tik tai, kas nauja, ekstravagantiška ir supriešina. Elementarių dalykų nežinojimas artėja prie skirtumo tarp religijos su Dievu ir religijos be Dievo nutrynimo.

Sovietmečiu buvo kuriamas komunizmas. Dabar norima sukurti amžinu elito vakarėliu būti turinčią visuomenę. Sovietinę neapykantą krikščionybei ir kitų religijų atstovams keičia po laisvės retorika paslėpta diskriminacija.

Kovos su įsivaizduojama diskriminacija vardu kuriamos naujos diskriminacijos formos. Vakarų krikščionys už tikėjimo išpažinimą vis dažniau kviečiami į teismą. Velnias, kaip atrodo, sėkmingai pateisina savo seną, tačiau nepagrįstai užmirštą, Liuciferio, arba šviesos nešėjo, vardą. Darosi sunku atskirti, kur kultūros pažanga, o kur šviečia Liuciferis.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

10 KOMENTARAI

  1. Kaip visada neįtikėtinai gilios ir taiklios profesoriaus A. Jokubaičio mintys. Telaimina jį Dievas! O mums, katalikams, yra apie ką pamąstyti …

  2. Pasirašykite peticiją – Europos Komisija nori nuslopinti pasisakančiųjų už tradicinę šeimą balsus !

    citizengo org / en-us / ot / 207901-free-speech-eu

    Europos Komisija nori nuslopinti pasisakančiųjų už tradicinę šeimą balsus. Kaip?

    Jie ruošiasi išplėsti ES nusikaltimų sąrašą, įtraukdami neapykantą kurstančią kalbą ir neapykantos nusikaltimus.

    Kovos su neapykantos kurstymo nusikaltimais pretekstu jie nutildys tokius žmones kaip jūs ir aš, kurie nesutinka su jų lyčių ideologija ir pasisako už natūralią šeimą, pagrįstą santuoka tarp vieno vyro ir vienos moters.

    Pasirašykite peticiją, kaip tūkstančiai piliečių visame pasaulyje, kad ES radikalūs kairieji nepaverstų jūsų nusikaltėliu… Pasira6ykite dabar, nes balsavimo sesija numatoma birželio 9–10 d.

    Jei jie to išvengs ES, jie jausis turį teisę įvesti tokią pat cenzūrą likusiose Vakarų šalyse.

    Jei nesiimsime veiksmų dabar, jiems pasiseks ir mes prarasime žodžio laisvę.

  3. Liberali Bažnyčia, kaip ir liberalus žmogus nereaguodamas į Dievo įsakymą – Neturėk kitų Dievų , tik mane vieną – nusilenkia mamonai- ir vietoj velnio pažadėtos duonos, tiek sau ,tiek aplinkai , gauna akmenų , vietoj angelų apsaugos – dvasinę bedugnę. Dar niekam nėra pavykę, tuo pat metu , būti ir karštu ir šaltu.

  4. Dievas kuria momentaliai – o jeigu reikia aiškumo – ateina Apreiškimas arba įvyksta stebuklas…gaila, žmonėms kartais reikia šimtmečių susivokimui, kadangi daugelis liberalų esti paprasčiausi bailiai… arba klaidų, nuo kurių neapsaugotas nei vienas, arba gyvenimas baigiasi kaip Stalin atveju savo vėmaluose ir šlapumuose…

  5. nagi todėl, kad žmonės nebežino, kas yra Tiesa. O Tiesa yra Dievas. Dievą atmetus lieka tai, ką mes dabar ir turime.

  6. per milijonus metų pirmykštės bendruomenės išliktų,jos turėjo tabu rinkinius.Tai buvo ne kas kita,kaip šventi ,nejudinami dalykai,aksiomos,kuriems reliatyvumas netaikomas.Visų pirma tai būtų pareiga,kaip duona kasdieninė,o pamatas būtų Mozės Dekalogas.Visa kita išaiškinta Evangelijose.

  7. mano ,kad užtenka pašalinti Putiną,pakeisti Rusiją,o jiems patiems keistis nereikia.Tai yra didysis vakarų pasiklydimas.Jei vakarai grįžtų prie Dievo,tokie karai net nebūtų kilę.

  8. Rusija negrįžo arba iškreiptai tarsi grįžo prie Dievo, o Vakarai atitolo ir dar tolsta nuo Dievo.

Komentarai neleidžiami

REKOMENDUOJAME

Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS, PETICIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte