Popiežius Pranciškus: malda reikalauja pastangų

ŠaltinisVATICAN NEWS

Malda, kaip ir visas krikščioniškas gyvenimas, reikalauja pastangų. Apie tai liudija ne tik mūsų asmeninė patirtis, bet ir garsiųjų Biblijos ir Bažnyčios istorijos veikėjų pavyzdžiai, sakė popiežius Pranciškus, pradėdamas bendrosios audiencijos katechezę. Šio trečiadienio bendroji audiencija vyko Vatikano rūmų Šv. Damazo kieme ir joje, po keleto mėnesių pertraukos, vėl galėjo dalyvauti maldininkai.

Melstis nėra lengva, sakė Šventasis Tėvas. Kai tik norime skirti laiko maldai, tuoj ateina į galvą daugybė kitų dalykų, kurie tuo metu atrodo svarbesni ir skubesni. Tačiau, atidėję maldą, labai greitai suprantame, kad tie dalykai visai nebuvo esminiai ir kad mes tik sugaišome laiką, kurį būtume galėję skirti maldai. Šitaip priešas mus apgaudinėja.

Visi Dievo žmonės liudija, kad maldą lydi ne tik džiaugsmas, bet neretai ir nejaukumas bei nuovargis. Tyla, malda, susikaupimas reikalauja pastangų. Popiežius paminėjo kai kuriuos sunkumus, su kuriais susiduria besimeldžiantieji. Kai kas abejoja, ar tikrai jo malda gali pasiekti Visagalį. Kodėl gi Dievas tyli? Kiti mano, kad malda – tai tik psichologinis žmogaus poreikis, kuris gali būti naudingas, bet nėra būtinas, kad galima ir nesant tikintiems laikytis religinės praktikos papročių. Tačiau, pasak popiežiaus, didžiausi maldos priešai glūdi pačiuose mumyse. Katekizmas sako, kad „tai ir suglebimas dėl dvasinės sausros, ir liūdesys, kad ne viską atiduodame Viešpačiui, nes „turime daug turto“; nusivylimas, jog nesame išklausomi, kaip norėtume; tai ir įžeista puikybė, stiprinama mūsų, nusidėjėlių, nevertumo jausmo; tai susierzinimas, kad melstis turime nesavanaudiškai, ir t. t.“ (Nr. 2728).

Tyla, malda, susikaupimas reikalauja pastangų.

Ką daryti, kai esame gundomi, kai atrodo, kad nėra nieko tikra? Pažvelgę į krikščionybės istoriją, sakė popiežius, iškart pamatysime, kad didieji dvasiniai mokytojai aiškiai suvokė situaciją, apie kurią mes dabar kalbame. Jie nesukūrė visiems atvejams tinkamų išankstinių teorijų, tačiau gali duoti iš savo pačių patirties gimusių patarimų, kurie mums padės mokytis ištvermingai melstis.

Popiežius visų pirma paminėjo šv. Ignaco Lojolos dvasines pratybas – mažą knygutę, į kurią sudėta daug išminties, padedančios įvesti tvarką savo viduje. Pasak šv. Ignaco, krikščionių pašaukimas yra kova, apsisprendimas žygiuoti su Kristaus, o ne velnio vėliava, daryti gera ir tuomet, kai tai sunku. Kitas pavyzdys – krikščioniškosios vienuolystės tėvo šv. Antano atsiskyrėlio malda, kurią lydėjo labai sunkios kovos momentai. Jo biografas, Aleksandrijos vyskupas šv. Atanazas, pasakoja, kad vienas sudėtingiausių epizodų nutiko šventajam atsiskyrėliui esant trisdešimt penkerių metų amžiaus. Antaną buvo ištikusi gili krizė. Šventasis buvo sunerimęs dėl šio išmėginimo, tačiau nepasidavė. Kai pagaliau į jo sielą sugrįžo giedra, jis beveik priekaištaujančiu balsu kreipėsi į Viešpatį: „Kur tu buvai? Kodėl neatėjai man į pagalbą?“ O Jėzus jam atsakė: „Antanai, aš buvau su tavimi, tačiau laukiau, kol pamatysiu tave kovojantį“.

Jėzus visada yra su mumis, pakartojo Pranciškus. Jei mus ištinka aklumas ir jo nematome, būkime tikri, kad mums pavyks jį pamatyti ateityje. Ir mes galėsime tarti tuos pačius žodžius, kuriuos kitados ištarė patriarchas Jokūbas: „Iš tikrųjų Viešpats yra šioje vietoje, bet aš to nežinojau!“ (Pr 28, 16). Gyvenimo pabaigoje, žvelgdami atgal, ir mes galėsime sakyti: „Maniau, kad buvau vienas. Tačiau iš tiesų – ne. Jėzus buvo su manimi“. 

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version