Šiandienos visuomenėje, kur šeimos samprata patiria vis daugiau iššūkių, Bažnyčia nepaliauja priminti apie šeimos svarbą žmogaus pašaukimui ir visuomenės ateičiai. Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, tapęs forumo „Šeima 2050“ globėju, pabrėžia, kad tai ne tik Bažnyčios pareiga, bet ir būtinybė – liudyti, kad šeima išlieka gyvybės, tikėjimo ir ištikimybės erdvė, kuriai verta skirti dėmesio net ir sudėtingomis aplinkybėmis.
Bažnyčios skelbiamoje žinioje mes dažnai sutinkame jos pamąstymus apie šeimą – apie prigimtinę, krikščionišką šeimą. Kodėl, jūsų manymu, Bažnyčia skiria tiek daug dėmesio šiai temai, kuri šiandieninėje visuomenėje neretai atrodo išblukusi ar net prieštaringai vertinama?
Šeimos tema kyla iš labai gilios prasmės, kuri glūdi žmogaus pašaukime. Žmogus yra pašauktas į pasaulį ne vien būti, bet ir tęsti Dievo pradėtą kūrybos procesą – dovanoti gyvenimą, dovanoti kitą žmogų, asmenį. Tai viena pirmųjų žinių, kurias randame Šventajame Rašte: Dievas sukuria žmogų kaip vyrą ir moterį ir siunčia juos į pasaulį – būti vaisingais ir daugintis.
Šeima tampa vieta, kurioje atsiskleidžia Dievo dovana žmogui. Ji yra Dievo meilės atvaizdas Žemėje, atspindintis Jo santykį su žmogumi. Ir būtent todėl tiek šv. Paulius VI, tiek šv. Jonas Paulius II, tiek visa Bažnyčios tradicija daug kalba apie santuoką kaip sandorą – ne kaip paprastą susitarimą, bet kaip gilią dvasinę tikrovę.
Jėzus pats kalba apie santuokos neišardomumą, apie jos kilnumą. Tai nėra vien socialinė institucija – tai dieviškos meilės ženklas, skirtas pasauliui. Ir todėl Bažnyčia nuolat kviečia šeimą gyventi šios sandoros dvasia, būti vieta, kur perduodama tikėjimo, vilties ir meilės žinia.
Šeimos vizija, kurią Bažnyčia skelbia – aiški, paprasta ir iš pirmo žvilgsnio suprantama kiekvienam. Tačiau kas lemia, kad ši, atrodytų, graži vizija šiandien mūsų šalyje patiria rimtą išbandymą? Šeimos institutas Lietuvoje išgyvena krizę – kas antra pora skiriasi, o, kaip yra pasakęs popiežius Pranciškus, mes išgyvename tikrą demografinę žiemą. Kodėl taip atsitiko? Kodėl ši žinia, nors ir aiški, tarsi nepasiekia žmonių?
Tai labai svarbus klausimas. Galėtume sakyti, kad viskas prasideda nuo pasitikėjimo stokos – žmogus nepasitiki nei savimi, nei kitu. Bijoma įsipareigoti. Pasirenkamos vadinamosios „tarpinės“ formos: partnerystės be įsipareigojimo, bendra gyvenimo patirtis be santuokos sakramento. O kai kurie iš nenoro įsipareigoti nusprendžia visai nekurti šeimos.
Tai reiškia, kad šeimos samprata praranda motyvacinę jėgą. Žmonės nebejaučia prasmės, kodėl turėtų rinktis šį kelią. Įtakos tam turi ir socialinės realijos: spaudimas siekti karjeros, siekti finansinės gerovės, realizuoti save. Vaikas dažnai suvokiamas kaip „praradimas“ – kaip kliūtis gerovei ar asmeniniam laisvės pojūčiui. Atsiranda tų kurie vengia situacijų, kuriose reikėtų aukoti „dalį savęs“ – o juk šeima būtent tai ir reikalauja: dovanos, savęs atidavimo kitam.
Santuoka nėra vien socialinė institucija – tai dieviškos meilės ženklas, skirtas pasauliui.
Tad matome, kad šios giluminės baimės ir socialiniai lūkesčiai, orientuoti į individualų komfortą, labai stipriai veikia jaunus žmones. Jie galvoja, kad vaikas, santuoka ar šeima reikštų savęs praradimą, o ne pilnatvės išsipildymą. Tai yra labai rimta problema, su kuria susiduria mūsų visuomenė. Ir tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Bažnyčios žinia, nors ir teisinga, neretai sunkiai pasiekia širdis.
Jaunus žmones šiandien riboja ne tik asmeninės baimės ar ekonominiai iššūkiai, bet ir tam tikros stiprios išorinės spaudimo jėgos. Tarp jų – ir įvairios visuomenės bei teisinės aktualijos.
Pavyzdžiui, Konstitucinis Teismas įpareigojo teismus pripažinti partnerystę tarp asmenų, siekiančių tokios sambūvio formos. Taip pat plečiamos dirbtinio apvaisinimo galimybės, taikomos įvairiems ne santuokoje gyvenantiems žmonėms. Turime ir nuolatinius bandymus keisti Reprodukcinės sveikatos įstatymą, kuris, jeigu būtų priimtas, liberalizuotų aborto teisę. Visi šie reiškiniai – tai akivaizdūs iššūkiai krikščioniškam tikėjimui ir šeimos sampratai.
Matome, kad dažnai vyksta tam tikras nuolaidžiavimas – prisitaikymas prie garsiai reiškiamų nuomonių. Toks „susiderinimas su pasauliu“ iš pirmo žvilgsnio atrodo švelnesnis, bet pasekmės, deja, dažnai tenka būtent moterims.
Kai nėra tvirtų įsipareigojimų, kai partnerystė suvokiama kaip laikinas susitarimas, dažniausiai moteris lieka nesaugi, ar galiausiai viena, be paramos, be aiškaus atsakingo tėvo šalia. Tai kelia nesaugumo jausmą ir moterims, ir vaikams. O vaiko atėjimas pasaulin šiandien dažnai yra atidedamas arba netgi atsisakomas. Vis daugiau porų gyvena tarsi eksperimento būsenoje, lyg tik bandydamos, ar joms apskritai verta kurti šeimą.
Tokioje aplinkoje net pagalbos priemonės gali būti klaidinančios. Kai kurios jų tarsi siūlo sprendimus – pavyzdžiui, Reprodukcinės sveikatos įstatymo pataisos –, bet iš tiesų jos remiasi ideologiniais motyvais. Jos nepasiūlo tikros pagalbos moteriai, o tik stiprina nuostatą, kad gerovė yra nesuderinama su motinyste ar savęs dovanojimu.
Todėl turime labai aiškiai kalbėti: tikra pagalba turi stiprinti žmogų, padėti jam apsispręsti gyvybei, ištikimybei, šeimai. Ir tai – mūsų, krikščionių, pareiga šiais laikais.
Vienas iš būdų atliepti į šiuos iššūkius – forumas „Šeima 2050“, vyksiantis Kaune. Tapote šio forumo globėju. Jo tikslas – suburti atsakingus piliečius, kurie norėtų veikti solidariai, reaguoti į tai, kas vyksta mūsų visuomenėje. Vis dėlto, greičiausiai neišvengsite kaltinimų, kad Bažnyčia politikuoja ar kišasi į viešuosius procesus. Kaip į tai žvelgiate? Kodėl katalikų, krikščionių dalyvavimas šiose iniciatyvose vis dėlto svarbus?
Bažnyčia niekada nebuvo tik stebėtoja. Ji visuomet dalyvavo visuomenės gyvenime – kaip druska, šviesa ir kelrodė. Forumai, tokie kaip „Šeima 2050“, yra pastanga suburti tuos, kurie nori ne tik skųstis situacija, bet ir ją keisti. Tai nėra politika siaurąja prasme – tai atsakomybė. Tai pastanga parodyti visuomenei alternatyvą, liudyti, kad galima gyventi kitaip – ištikimai, atsakingai, su pagarba gyvybei ir šeimai.
Žinoma, kai kas bandys šį balsą nutildyti, pasakyti, kad čia kišimasis. Bet argi Bažnyčia neturi teisės kalbėti apie šeimą, apie gyvybę, apie laisvę? Klausimai apie vertybes nėra tik politikų reikalas – jie liečia mus visus. Bažnyčia privalo turėti savo balsą prie viešojo stalo. Ir tas balsas turi būti girdimas.
Mes matome, kad pasaulyje, ypač kai kuriose šalyse, vyksta didžiuliai pokyčiai – tiek socialiniai, tiek vertybiniai. Bet kartu matome ir tai, kad žmonės ieško tiesos, autentiškumo, tikros meilės. Tad mūsų pareiga – atsiliepti. Atsiliepti ne tik kalbomis, bet ir veiksmais. Šeimos, demografijos, santuokos klausimai – tai ne statistika, tai žmonių gyvenimai.
Todėl labai džiaugiuosi, kad galėjau prisidėti prie šio forumo. Ir raginu visus, kurie tiki, kad šeima turi ateitį, jungtis. Tegul Dievas laimina mūsų pastangas, intencijas ir troškimus.
Dėkojame už Jūsų mintis, geranoriškumą ir laiką.
