Kretinga – pranciškonai – šventasis Antanas: istoriškai tarpusavyje jie yra glaudžiai susiję. Šventųjų Antano ir Pranciškaus vardai, kaip ir jų gyvenimai, persipynę: šv. Antanas iš Paduvos buvo šv. Pranciškaus Asyžiečio mokinys ir pasekėjas.
Manoma, kad ir šventojo Antano kultas į Kretingą atkeliavo dar XVII a. išvien su pirmaisiais pranciškonais. Ir jau tuomet užgimusi, o tarpukariu suklestėjusi šv. Antano garbinimo tradicija Kretingoje tebepuoselėjama ligi šiol: kasmet birželį Kretingos mieste rengiama visoje Žemaitijoje išgarsėjusi šventė – Šv. Antano atlaidai, sutampantys ir su Kretingos miesto švente.
Keitėsi altorius ir paveikslas
Kaip rašoma leidinyje „Kretingos pranciškonų bažnyčiai – 400“ , mūsų mieste garbinti šv. Antaną buvo pradėta tada, kai Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje buvo pastatytas šv. Antanui skirtas altorius, kurį 1759 m. įšventino vyskupas Antanas Domininkas Tiškevičius. Jame buvo įtaisytas XVII a. tapytas paveikslas: šv. Antanas buvo pavaizduotas susijuosęs auksine virve, rankoje laikąs leliją, o šalia jo – Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu.
„Sprendžiant iš išlikusių aprašymų, paveikslas, kaip ir pirmasis medinis altorius, buvo ne toje vietoje, kaip šiandieną, o tarp dviejų puskolonių dešinėje pusėje – tarp įėjimo ir sakyklos. Be to, paveikslas buvo visiškai ne tas, kokį altoriuje matome šiandieną, nes originalas neišliko“, – pasakojo Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas.
Klebono Pranciškaus Bizausko rūpesčiu,1908–1912 m. vykdant Kretingos bažnyčios rekonstrukciją, Šv. Antano altorius buvo perkeltas iš ankstesnės vietos į dabartinę. Manoma, kad tada ir atsirado ligi šių dienų išlikęs paveikslas, vaizduojantis stebuklą, kaip šv. Antanas parklupdo asilą. Menotyrininkai šį paveikslą datuoja XVIII a. pradžia, jo autorius – nežinomas.
Yra žinoma, kad 1862 m. iš Italijos buvo atgabenta ir paties šv. Antano relikvijų – kaulų gabalėlių, – kurias pašventino kraštietis vyskupas Motiejus Valančius. Nuo to laiko tikintieji, atlikę atgailą, šv. Antano dieną, gaudavo visuotinius atlaidus – taip tebėra ir šiandieną.
Votai – tikinčiųjų padėkos
Nuo pat altoriaus pastatymo tikintieji šaukėsi šv. Antano užtarimo ir pagalbos, ir kaip padėką už išklausytas maldas greta paveikslo ėmė kabinti votus ( lotyniškai „votum“ – ženklas, noras, pažadas) – širdies, rankos, kojos pavidalų iš aukso ar sidabro kaldintus mažus daiktus, mat šventasis Antanas dar gyvas būdamas išgarsėjo stebuklingais darbais, taip pat pagalba surandant pamestus daiktus. Ši tradicija gyva ligi šiol – Šv. Antano altorius vis pasipildo naujais votais.
Šv. Antano altorių, renovuojat bažnyčios interjerą, 2013–2015 metais atkūrė vilniečio restauratoriaus Stanislovo Stanionio įmonė.
Dar galima išgirsti ir senųjų kretingiškių pasakojimų, kad po Šv. Antano altoriumi trykštąs šaltinis, kuris iš po žemių išsiveržiąs kitoje Vilniaus gatvės pusėje, pakalnėje už bažnyčios. Po Šv. Mišių žmonės eidavo atsigerti šio vandens, induose jo parsinešdavo namo. Todėl nuo seno ir ši vieta buvo praminta Šaltinių slėniu. Netrukus prasidėsiant Akmenos upės pakrančių sutvarkymo projektui, bus rekonstruotas ir Šaltinių slėnis, labiau išryškinant ir legendinio šaltinio vietą.
Į atlaidus – maldininkai iš svetur
Ilgainiui į Kretingą per brolių pranciškonų rengiamus Šv. Antano atlaidus ėmė plūsti minios žmonių: miesto gatvėmis į lurdą žygiuodavo procesija, vykdavo pranciškonų tretininkų, eucharistiniai kongresai. Tarpukaris, pasak J. Kanarsko, ir buvo Šv. Antano atlaidų tradicijos suklestėjimo metas, mat būtent Kretinga buvo Lietuvos Mažesniųjų brolių ordino (pranciškonų) provincijos centras.
Per šventą Antaną Rotušės aikštėje būdavo rengiami miesto turgūs, – tai ir davę pradžią dabartinėms Kretingos miesto šventės mugėms. „Šie atlaidai buvo reikšmingi tuo, kad tai buvo ne tik pranciškonų, bet viso miesto žmonių sambūris: atvykdavo maldininkų iš visos Lietuvos, ir juos reikėdavo pamaitinti, apgyvendinti. Į turgų ūkininkai ir amatininkai suveždavo savo prekes ir produktus – taip buvo skatinami verslai, ūkininkavimas“, – atlaidų tradicijos svarbą akcentavo istorikas.
Minint šventojo Antano 700 metų mirties jubiliejų, 1931 m. Kretingos pranciškonai ėmėsi iniciatyvos šv. Antano garbei pastatyti paminklą – privačią Pranciškonų ordino vyrų gimnaziją, kurios kertinį akmenį 1932 m. pašventino gvardijonas tėvas Augustinas Dirvelė.
Iškilo šv. Antano vardo rūmai
Netrukus, 1933-aisiais, prasidėjo dar kito – vieno moderniausių to meto statinių Kretingoje ir Lietuvoje – Šv. Antano rūmų Vilniaus gatvėje statyba, kuri buvo baigta per vienerius metus – 1934-aisiais. Tai buvo prieglauda iš JAV sugrįžtantiems tautiečiams, kurie savo lėšomis ir rėmė šių rūmų statybą. „Šv. Antano rūmuose buvo įrengtas autonominis šildymas, kiekvienas gyventojas turėjo po atskirą kambarį. Veikė valgykla, bet, jei asmuo pageidaudavo, valgį jam tiekdavo į kambarį. Prieglaudos žmonės buvo laidojami parapinėse kapinėse šalia vienuolių, tam skirtame kapinių kampe, netoli Tiškevičių koplyčios“, – akcentavo J. Kanarskas.
Šv. Antano rūmuose, be prieglaudos, dar veikė koplyčia, kino teatras, spaustuvė, knygrišykla. Čia buvo spausdinama nemažai svarbių to meto leidinių, populiarūs buvo atvirukai su Šv. Antano paveikslu ir litanija.
Tačiau šis statinys mena ir žiaurius laikus: užėjus sovietams, čia įsikūrė NKVD štabas su areštine, kalėjimu, kur buvo kankinami žmonės. Po karo veikė sovietų valdžios įstaigos.
Į Kretingą nepriklausomybės priešaušriu sugrįžę pranciškonai 1992 m. jame įkūrė Šv. Antano kolegiją, o 1995 m. atidarė Religijos studijų institutą prie Vytauto Didžiojo universiteto – tai buvo pirmoji ir vienintelė aukštoji mokykla Kretingoje, veikusi 10-metį. Dabar pastatas renovuotas ir jame įkurdintos Pranciškonų gimnazijos klasės.
Prisiminė skambiai atgaivintus atlaidus
Brolių pranciškonų dėka suklestėjo ir Šv. Antano atlaidai, iš kurių ilgainiui užgimė ir Kretingos miesto šventė. Jų pradžią prisiminė išvien su kitais broliais į Kretingos vienuolyną, 1989-aisias iškeldinus iš jo Kretingos muziejų, sugrįžęs brolis Astijus Kungys, dabar tarnaujantis vikaru Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno bendruomenėje.
Jo žodžiais, pamaldumas į šv. Antaną nebuvo užgesęs nė sovietmečiu – žmonės melsdavo jo malonių, o Sąjūdžio laikais per miestą jau būdavo rengiamos procesijos. „Po nepriklausomybės atkūrimo mes, broliai, siekėme atlaidus iškeldinti iš bažnyčios į miestą – padaryti viso miesto švente. Atsimenu, Pranciškonų gimnazijos stadione įrengėme didžiulę sceną, prisikvietėme garsių šalies atlikėjų – visas miestas aidėjo nuo maldų ir giesmių. Žmonės buvo ištroškę dvasingumo, džiūgavo sugrąžinus laisvę tikėjimui. Nors sulaukėme ir pasipiktinimų bei priekaištų, kam šv. Mišias iškėlėme iš bažnyčios į lauką. Bet po to, kai į Lietuvą atvyko Šventasis Tėvas Jonas Paulius II ir aukojo mišias atvirose erdvėse, žmonės apsiprato su šia naujove. Mums, broliams, buvo labai svarbu burti gyvą viso miesto bendruomenę, buvome jauni ir patys tuo degėme“, – kalbėjo brolis Astijus, patikinęs, kad iš atgaivintų Šv. Antano atlaidų ilgainiui užgimė ir Kretingos miesto šventė.
Brolis Astijus prisiminė: kadangi Šv. Antano atlaidai tapo didžiule švente, iš visos Lietuvos į Kretingą suvažiuodavo garsūs atlikėjai, kolektyvai, rajono valdžia ir tuometinė Kultūros skyriaus vedėja Reimunda Ruškuvienė prašė dalį jų perkelti į Kultūros centrą, vasaros estradą ar kitas miesto vietas. „Taip pranciškonai tapo ir kitų miesto renginių rėmėjais. Vėliau Kretingos miesto šventę buvo nuspręsta rengti pačiai Savivaldybei, ir šventė išsiskyrė į dvi dalis: svarstyklės nusvėrė, kad dabar 3/4 visų renginių sudaro miesto ir vos 1/4 parapijos renginiai“, – akcentavo jis.
Pagerbiami bendravardžiai Antanai
Taigi mūsų mieste ligi šiol tęsiamos brolių pranciškonų dar prieškariu pradėtos edukacijos, evangelizacijos bei kultūros tradicijos, kurias puoselėjo ir šventasis Antanas, galbūt todėl ir jo vardas tebėra populiarus tarp miestiečių. Per šventines mišias kasmet būna pagerbiamas būrys parapijai ir miestui nusipelniusių Antanų, tarp jų – ilgamečiai parapijos darbuotojai zakristijonas Antanas Puškorius ir už ūkio darbus atsakingas Antanas Lukauskas.
Šiandieninis Kretingos katalikų parapijos klebonas ir vienuolyno gvardijonas Saulius Paulius Bytautas, paklaustas, ar asmeniškai jaučiąs, kad šv. Antanas globoja mūsų miestą, neabejojo: „O kaipgi – globoja!“
Jis matąs žmones kasdien besimeldžiančius prie Šv. Antano altoriaus, vadinasi, žmonės tebesaugo pamaldumą į šį šventąjį. „Žmonės tebeaukoja ir votus, man klebonaujant, buvo pakabinti 5 votai“, – sakė brolis S. P. Bytautas.
