Kodėl žmonės kalba, o gyvūnai – ne? Kaip atsirado kalbos ir žodinės raiškos gebėjimas, kuris taip ryškiai skiria žmogų nuo viso gyvūnų pasaulio? Šie klausimai kelia rimtą iššūkį evoliucinei teorijai.
Jau sulaukę ketverių metų dauguma vaikų geba sklandžiai bendrauti žodžiu, o būdami šešerių–septynerių – jau supranta ir gali reikšti mintis raštu. Šie unikalūs gebėjimai bendrauti gimtąja kalba akivaizdžiai išskiria žmones iš visų kitų gyvų būtybių. Iš kur ši išskirtinė savybė?
Evoliucijos šalininkai tvirtina, kad pasaulio kalbos išsivystė spontaniškai, be jokio išankstinio sumanymo. Dauguma teorijų kalbos kilmę sieja su didėjančia žmogaus smegenų apimtimi, dėl kurios esą fiziologiškai tapo įmanoma kalbos raida. Pavyzdžiui, lingvistė Jean Aitchison spėja: „Skurdi fizinė aplinka skatino didesnį mėsos vartojimą, o tai lėmė smegenų augimą. Didesnės smegenys sąlygojo ankstyvą žmonių gimimą ir ilgą vaikystę, kurios metu motinos bendrauja su kūdikiais.“
Tačiau jei evoliucinė teorija teisinga, kodėl toks pranašumas kaip kalba neišsivystė pas kitus gyvūnus? Kodėl neegzistuoja pereinamosios komunikacijos formos? Kodėl visos kalbos, net pačios seniausios, yra tokios sudėtingos? Į šiuos klausimus evoliucijos teorija neturi tenkinančių atsakymų.
Gebėjimas kalbėti yra glaudžiai susijęs su specifine žmogaus smegenų struktūra ir unikalia balso aparato sandara. Tyrimai parodė, kad žmogaus kalba tiesiogiai priklauso nuo tam tikrų smegenų sričių neuroninių tinklų. Apie 97 % žmonių kalbai svarbios Broca ir Wernicke sritys yra tik kairiajame pusrutulyje.
Žmogaus „balso aparatas“ anatomiškai neturi analogų gyvūnų pasaulyje. Fiziologiniai kalbai būtini komponentai apima viršgerklės balsinį traktą, gerklas ir pojoslinę sistemą. Net artimiausi žmogaus giminaičiai – šimpanzės – neturi anatominės „įrangos“, reikalingos kalbai.
Įdomu, kad geriausiai žmogaus kalbą mėgina imituoti ne primatai, o paukščiai. Kaip pažymi neurologas Terrence’as Deaconas, „dauguma paukščių vokaliniu požiūriu gerokai pralenkia bet kurį žinduolį“. Tačiau net ir talentingiausios papūgos geba mėgdžioti garsus, nesuprasdamos jų prasmės.
Bonobo vardu Kanzi, kuris išmoko naudotis klaviatūra su simboliais, istorija rodo, kad net pačios protingiausios beždžionės po daugelio metų intensyvių mokymų pasiekia nebent dvejų metų vaiko lygį. Tuo tarpu žmonės nuo gimimo turi įgimtą, vidinį gebėjimą įsisavinti ir perteikti sudėtingą kalbą.
Įžymus lingvistas Noamas Chomsky iškėlė teoriją apie „universaliosios gramatikos“ egzistavimą – tai biologinių jungiklių sistema, leidžianti vaikystėje aktyvuoti sudėtingos kalbos struktūras. Stiprų šios teorijos pagrindimą suteikė dešimtmetį trukęs tyrimas, atliktas su 500 kurčių vaikų Managvoje (Nikaragva), kurie be išorinės pagalbos sukūrė nuoseklią ir gramatinę ženklų kalbą.
Pasaulyje egzistuoja daugiau nei 6800 kalbų, ir nė viena jų negali būti vadinama „primityvia“. Kaip pastebėjo paleontologas George’as Gaylordas Simpsonas: „Net tautos, turinčios pačias paprasčiausias kultūras, pasižymi aukšto lygio kalbomis su sudėtinga gramatika ir gausiu žodynu… Net seniausia rekonstruojama kalba yra jau sudėtinga ir moderni.“
Biblijoje kalbų atsiradimas paaiškinamas Babelio bokšto istorijoje (Pr 11, 1–9). Po tvano Nojaus šeima kalbėjo viena kalba, kuri perduota jų palikuonims. Kai žmonės nepakluso Dievo įsakymui išsisklaidyti po Žemę, Dievas stebuklingai įsikišo ir padalijo žmoniją į skirtingas kalbines grupes.
Faktas išlieka: kalba yra išskirtinai žmogiška savybė. Visos pastangos paaiškinti jos kilmę iš evoliucijos perspektyvos stringa dėl žinių apie kalbos pradžią stokos ir dėl to, kad gyvūnų pasaulyje nėra nė vienos rūšies, turinčios „pereinamąją“ komunikacijos formą. Žmogus geba kalbėti todėl, kad Dievas jį sukūrė su šiuo gebėjimu.
