Šiluvoje rugsėjo 10-ąją vykęs pašvęstojo gyvenimo dienos minėjimas subūrė beveik šimtą kunigų ir vienuolių iš visos Lietuvos – Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas priminė, jog jų misija šiandien tebėra ta pati: ieškoti žmogaus ir įžiebti viltį, kurią kadaise čia uždegė Marijos žvilgsnis.
Pagal ilgametę tradiciją po Apsireiškimo koplyčioje sugiedoto iškilmingojo Akatisto pašvęstojo gyvenimo sesės ir broliai skubėjo švęsti iškilmių į aikštę drauge su kitais Šilinių piligrimais, kurie turėjo progą atlaiduose galbūt sutikti ne vieną ir gyvenimo keliuose maloniai sutiktą mielą sesę ar brolį vienuolį, pažįstamą kunigą, pasimelsti kartu, padėkoti už dėmesį, išmintingą patarimą ar palydėjimą.
Ypatinga liturgija buvo švenčiama šios dienos vakaro Eucharistijoje – su Atgailos aktu, išpažįstant Kauno arkivyskupijos bendruomenėje padarytas kaltes ir jas apgailint bei trokštant apvalytomis širdimis tęsti Vilties piligrimystę, kai po šio Jubiliejaus metų pradėsime arkivyskupijos 100-mečio metus.
Visos Lietuvos brolių ir sesių malda
Pačius artimiausius brolius ir seseris – vyskupus, kunigus, diakonus, vienuolius ir vienuoles – iškilmingoje Eucharistijoje sveikinęs Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas atkreipė dėmesį, jog būtent Šiluvoje Marija naujai uždegė žmonių širdis tikėjimui, vilčiai ir Dievo garbinimui. Ganytojas pabrėžė: susirinkta ypatingu laiku ir ypatingoje vietoje – stiprintis Dievo žodžiu, atrasti, kaip Dievas kalba įvairiais būdais ir įvairiais laikais.
Arkivyskupas sveikino dvasininkus – jų iš viso Šiluvoje tą dieną buvo arti 100. Daugiau kaip 70 koncelebravo Eucharistiją, o dešimtys aukojo šv. Mišias, sakė homilijas, katechezes, patarnavo Atgailai, pokalbiams apie tikėjimą palapinėje „Turiu Tau laiko“.
Ypatingas sveikinimas Šiluvoje buvo skirtas kunigams vienuoliams – benediktinams, dominikonams, jėzuitams, kapucinams pranciškonams, redemptoristams ir daugeliui kitų iš daugiau kaip 14-os vyrų vienuolijų.
Labai džiugiai buvo pasveikintos sesės vienuolės iš beveik 30 kongregacijų Lietuvoje: eucharistietės, karmelitės, kazimierietės, kotrynietės, pranciškonės, vargdienės, Dievo Apvaizdos, Kristaus Karaliaus, Gailestingojo Jėzaus, Šventosios Šeimos bei kitų vienuolijų.
Ganytojas paminėjo ir parapijose su pasišventimu tarnaujančius zakristijonus, vargonininkus, institucijų bendradarbius ir kt.
Į šiuos įspūdingus (ypač moterų vienuolijų) sąrašus dėkingumo plojimais atsiliepė piligrimai aikštėje, atkeliavę taip pat iš visos Lietuvos – Alytaus, Dusetų, Panevėžio, Rokų Skuodo, Telšių Vilkaviškio, Utenos, Zarasų ir kitų vietų, per visą mūsų šalį nutiesdami jubiliejinių piligrimysčių kelius iš savo vyskupijų į jubiliejinę Šiluvos šventovę.
Išsirinkti ir pašaukti perduoti viltį
Sakydamas homiliją arkivyskupas K. Kėvalas atkreipė dėmesį į Mergelės Marijos istoriją, pažymėtą ir džiaugsmu, ir kančia. Tai, pasak ganytojo, beveik yra kiekvieno kunigo, vienuolio, kiekvieno krikščionio gyvenimo aprašas. Priimti Kristų reiškia ne tik džiaugtis, bet ir dalyvauti Jo Kryžiaus slėpinyje. Kunigų ir vienuolių gyvenime netrūksta šviesos, bet ir kalavijų, kai patiria nesusipratimų, vienatvę ar nuovargį. Bet tai daro liudijimą tikrą ir vaisingą.
Homilijoje pabrėžta, kaip svarbu žmonėms padovanoti savo ištikimybės, „išstovėjimo“ prie kryžiaus patirtį. „Galėsime mylėti ir aukotis, nes Jėzus mylėjo ir aukojosi“, – be kita, sakė arkivyskupas, linkėdamas drąsos, tvirto veido ir mylinčios širdies.
Arkivyskupas savo žodyje darsyk grįžo mintimis prie Marijos apsireiškimo fakto Šiluvoje. Čia, kur tikėjimo prasme buvo stojusi dykynė, Marija rado širdies būdą, kaip prakalbinti žmones be sunkios teologinės kalbos.
„Kunigų ir pašvęstųjų misija šiandien yra ta pati: ieškoti šiandienio žmogaus ir rasti būdų jį prakalbinti. Neužtenka formalių pamokslų, išmoktų tikėjimo formuluočių. Marija Šiluvoje pradeda naują erą. Tai vilties misija. Marija tikėjo žmonių širdžių atsiliepimu. Iš čia kilo nauja, atgaivinanti kraštą tikėjimo banga. Čia degė viltis“, – kalbėjo arkivyskupas tose pačiose vietose, kurios kitados buvo palytėtos čia pasirodžiusios Marijos žvilgsniu.
„Brangieji, ši viltis dega ir šiandien. Ją turime perimti ir ypač perduoti jauniems žmonėms vilties ženklus pagal savo pašaukimą, kaip kunigai ar vienuoliai, vienuolės. Mes – vilties ženklas. Turime spinduliuoti viltimi!“, – dalijosi paraginimais arkivyskupas K. Kėvalas Sielovados ir pasišventimo dieną Šilinėse, primindamas sesėms ir broliams nuostabų Dievo išsirinkimą būti Jo bendradarbiais.
Atgailos aktas už atminties ir kalčių išgydymą
Vakaro Eucharistijoje Šiluvos aikštėje, be įprasto Gailesčio akto, po vyskupo Sauliaus Bužausko sakytos homilijos bei Tikėjimo išpažinimo, arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, kaip Kauno arkivyskupas, meldė Viešpatį prašydamas atleidimo už Kauno arkivyskupijos bendruomenės nuodėmes.
Atgailos aktas apėmė kaltes, padarytas septyniose srityse; po kiekvienos iš jų kalčių viešo išvardijimo arkivyskupas išsakė atsiprašymo ir išgydymo maldavimus priešais Kryžių
Atgailos liturgijai vadovavęs kunigas Artūras Kazlauskas skaitė atmintį atgaivinančias nuodėmes, kuriomis žeidėme Viešpatį netikėjimu, netinkamu liudijimu, neištikimybe darėme žalą savo broliams ir seserims, sėjome neteisingumą, šmeižtus, skriaudėme silpnesnius, apleistus, vienišus savo bendruomenių narius ar kitų tautybių, įskaitant žydų tautą, kultūrų, tikėjimų žmones; nusikaltome žmogaus gyvybei ar kūrinijai, piktnaudžiavome galia ir valdžia, naudojome visokio pobūdžio smurtą prieš kitus, ypač vaikus, pažeidžiamus asmenis ir kt.
Į maldą priklaupiant buvo pakviesti visi vakaro Eucharistijos dalyviai, o šio Atgailos akto liturgija užbaigta arkivyskupo atliktu Šventojo Kryžiaus pabučiavimu.
Šiam Jubiliejaus Atgailos aktui pasirinkta Šiluva, nes ji paženklinta ypatingu Dievo, Mergelės Marijos artumu, yra išgydymui, sugrįžimui prie Dievo tarnaujanti šventovė.
