Vaizdinys apie primityvius senovės žmones, tikinčius, kad jų plokščias pasaulis stovi ant milžiniškų dramblių, o šie – ant vėžlio, plaukiančio beribiu vandenynu, giliai įsitvirtino kolektyvinėje sąmonėje kaip neišsilavinusios praeities simbolis. Jis kontrastuojamas su šiuolaikinės mokslo pažangos triumfu.
Tačiau ar tikrai šis vaizdas istoriškai pagrįstas? O gal tai tik sumaniai sukurta „žvirblių baidyklė“, kurią XIX a. vadinamieji „švietėjai“ naudojo ideologinėje kovoje, priešpastatydami „proto šviesą“ tariamai „prietarų tamsai“?
Faktai piešia visai kitokį paveikslą. Pradėkime nuo Antikos.
Senovės graikai: ne primityvai, o mokslo pionieriai
Įsivaizdavimas, kad senovės graikai buvo naivūs stebėtojai, neturėję supratimo apie pasaulio sandarą, yra klaidingas. Graikų filosofai ir mokslininkai ne tik žinojo, kad Žemė yra apvali (apie tai rašė Pitagoras, Platonas, Aristotelis), bet ir sėkmingai bandė ją išmatuoti.
III a. pr. Kr. Eratostenas Kirenietis, naudodamasis paprastais geometrijos principais ir Saulės šešėlių stebėjimais skirtinguose miestuose, apskaičiavo Žemės perimetrą su stebėtinai maža paklaida, net ir pagal šiuolaikinius standartus. Aristotelis pateikė empirinį įrodymą apie Žemės apvalumą: besikeičiantis žvaigždėto dangaus vaizdas keliaujant į pietus bei apvalus Žemės šešėlis Mėnulio užtemimų metu.
Nors jų kosmologiniai modeliai buvo geocentriniai (iki Aristarcho iš Samo, kuris pasiūlė heliocentrinę sistemą dar gerokai prieš Koperniką), jie buvo paremti stebėjimais ir matematiniais skaičiavimais, o ne primityviais mitais.
Krikščionybė: ne mokslų priešė, o jų lopšys?
Ne mažiau klaidingas yra mitas apie amžiną krikščionybės ir mokslo konfliktą. Viduramžių Europą dažnai piešiame kaip „tamsiuosius amžius“, kur Bažnyčia esą slopino pažinimą. Tikrovė – visai kitokia.
Žinių išsaugojimas: Būtent vienuolynai išsaugojo nemažą dalį antikinio paveldo, įskaitant Aristotelio veikalus, tapusius viduramžių gamtos filosofijos (t. y. to meto mokslo) pagrindu. Tokie krikščionių mąstytojai kaip Tomas Akvinietis aktyviai įtraukė aristoteliškąją filosofiją, fiziką ir logiką į savo filosofinę sistemą.
Universitetų atsiradimas: Viduramžiai – tai laikotarpis, kai buvo įkurti pirmieji Europos universitetai (Bolonijoje, Paryžiuje, Oksforde, Kembridže ir kt.), dažnai su Bažnyčios parama. Būtent šie žinių centrai nutiesė kelią būsimai mokslo revoliucijai.
Tikintys mokslininkai: XVI–XVII a. mokslo revoliucijos veikėjai dažnai buvo giliai tikintys krikščionys. Kopernikas, pasiūlęs heliocentrinį modelį, buvo kanauninkas. Johanas Kepleris, atradęs planetų judėjimo dėsnius, laikė mokslą dieviškosios tvarkos pažinimu. Galilėjus, kurio ginčas su Bažnyčia buvo labiau susijęs su politika ir Šventojo Rašto aiškinimu nei su mokslu, iki gyvenimo pabaigos liko ištikimas katalikas ir artimas popiežiaus draugas. Niutonas, klasikinės mechanikos kūrėjas, rašė daug teologinių traktatų. Vėliau – Blezas Paskalis, Gregoras Mendelis (genetikos pradininkas, augustinų vienuolis), Žoržas Lemetras (kunigas, Didžiojo sprogimo teorijos autorius) – sąrašą galima tęsti. Šie žmonės nematė prieštaros tarp tikėjimo ir mokslinės tiesos paieškų.
Mitų kalba: vėžliai, drambliai ir pasaulio tvarka
O kaipgi tie vėžliai ir drambliai? Šie vaizdiniai, atėję daugiausia iš hinduistinės mitologijos, nebuvo fiziniai pasaulio sandaros aprašymai. Tai simbolinė kalba, išreiškianti esmines idėjas:
Vėžlys – stabilumo, ilgaamžiškumo, ištvermės ir kosminės tvarkos simbolis.
Drambliai – jėgos, tvirtumo ir atramos simboliai.
Pasaulio „pastatyto“ ant šių būtybių, nebuvo siekiama pateikti kaip naivaus fizinio modelio – tai buvo metafora, pabrėžianti tvarką, struktūrą ir pamatines galias. Paraidžiui interpretuoti šiuos mitus – reiškia nesuprasti jų prigimties ir paskirties.
Laikas atskleisti tiesą
XIX a. ideologai, siekę įtvirtinti pozityvistinės mokslo sampratos pranašumą, sąmoningai kūrė karikatūrinį praeities vaizdą – kaip esą neišprususių, prietaringų, religijos sukaustytų epochų.
Ši propaganda iškreipė mūsų supratimą apie istoriją, sukurė dirbtinius priešpriešos naratyvus (mokslas prieš religiją) ir užtamsino tikruosius mūsų protėvių pasiekimus bei pasaulėžiūrų sudėtingumą. Šį mitą, kuris kartais kartojamas iki šiol, būtina paneigti.
Laikas pripažinti žmogaus intelektinės istorijos sudėtingumą ir turtingumą, atsisakant supaprastintų ir ideologiškai angažuotų pasakojimų apie „plokščią žemę“ ir tariamą krikščionybės reakcingumą.
