Šiandien pasaulyje nerimo daugiau nei ramybės, o širdies skausmą žmonės vis dažniau slopina priklausomybėmis. Kunigas Kęstutis Dvareckas, priklausomų asmenų „Aš Esu“ bendruomenės įkūrėjas, kalba apie visuomenę apgaubusias sutemas – emocines, dvasines, chemines. Tačiau kartu primena: net ir tamsiausioje naktyje yra vilties žiburys ir kviečia dalyvauti Sekminių atlaiduose Vilniaus Kalvarijų parapijoje.
Gyvename laike, kai aplink daug nerimo. Kas jums pačiam šiandien kelia didžiausią nerimą?
Man didžiausią nerimą kelia netikrumo, nesaugumo jausmas, kurio labai labai apstu. Kai pažiūrime ataskaitas, kiek Lietuvoje suvalgome psichotropinių vaistų ieškodami ramybės, tai tas neramumo mastelis baisus. Arba kai pažiūri, kiek žmonių pakliūna į ligonines apsinuodiję įvairiais psichotropiniais vaistais, tai tu supranti, kad žmonės rizikuoja gyvybe, kad tiktai nebejaustų to, ką jaučia. Žmonėms tampa sunkiai pakeliama tai, ką jie mato taip, kaip mato, sunku tai, kaip save jaučia.
Gydytojas toksikologas Robertas Badaras sako, kad šiuo metu mes išgyvename dar ir cheminę ataką Europoje, Lietuvoje – virš 1000 naujų psichoaktyvių medžiagų mūsų vaikų rankose. Jie eksperimentuoja su savo smegenimis. Kai susimąstai, tai tikrai tos sutemos labai tirštos, tik, kaip krikščionis, žinai, kad jos tirščiausios prieš aušrą.
Kalbant apie tamsumas. Kaip vis dėlto yra: mes patys pasirenkame tamsumas ar esame aplinkybių įkaitai?
Turbūt labai gerai būtų, jeigu būtų arba – arba, bet dažniausiai būna ir – ir. Mes esame visuomenė po nuopolio. Gyvename apgriautame šedevre. Mums daug kas daro įtaką. Priklausomybes lemia genetiniai polinkiai, asmens pasirinkimai ir socialinė aplinka. Šventajame Rašte sakoma „negera žmogui būti vienam“ (plg. Pr 2, 18).
Noras priklausyti sąjungai, chebrai, šeimai, dar kam nors turbūt vienas pamatinių mūsų norų ir būtina sveiko brendimo sąlyga. Kartais žmonės savo poreikius tenkina destruktyviomis formomis arba dėl noro priklausyti netenka savo nuomonės, stuburo, daro tai, ko nedarytų, kol prisidirba. Atsiranda uždaras ratas. Nėra ar – ar, įtaką mums daro viskas: nuo gamtos iki santykių, tarp kurių augame.
Daug metų dirbate su priklausomybių turinčiais žmonėmis. Ką sužinojote, išmokote apie žmogaus dugną ir prisikėlimą iš pelenų?
Aš pats turiu asmeninę sveikimo patirtį, dabar jau 15 metų dalyvauju kitų žmonių sveikimo kelionėse. Mane vis dar stebina savęs nemeilės mastelis, kai po labai agresyvia manipuliacija slepiasi sužeistumas. Stebina, kad žmonės, užuot prašę pagalbos, drasko akis. Labai daug gynybos mechanizmų, labai daug nusivylimo tiek institucijomis, kurios deklaruoja pagalbą, tiek artimaisiais, tiek savimi, nes dėl savo ligos ypatybių jie yra ne kartą apgavę, išdavę, parsidavę. Naujai patikėti santykiu, kad kažkam rūpi, yra pamatinis ir sunkiausias žingsnis.
Mane žavi tie atvejai, kai ir medicina sakė, kad pavėlavote, ir mums patiems trūko tikėjimo, kad kažkas bus, bet tie žmonės išjudėjo. Ir tu juos sutikęs šiandien negali patikėti, kaip jie dabar gyvena. Pasitvirtino, kad nėra tokios beviltiškos situacijos, iš kurios Dievas neišvestų. Problema tik ta, kad reikia eiti savo kojomis.
Mes norėtume, kad chirurginiu būdu mus kas nors užmigdytų, išoperuotų ir atsibustume nauji. Kaip į vergystę ateiname savo pasirinkimais ir savo kojomis, taip ir iš jos išeiname. Dievas padaro viską, bet mūsų augimui ir sveikimui reikia eiti savo kojomis, savo tempu ar bent į tą pusę. Kartais tokie žmonės patys tampa kitiems džiaugsmo nešėjais, nors prieš tai buvo tik skausmo kėlėjai. Mūsų buvimas nėra atsitiktinis, jis Dievo norėtas. Visuose mano akligatviuose Dievas gali tiesti naujas pradžias.
Ar įmanoma sveikti be tikėjimo?
Manau, kad nelabai, – turiu mintyje be tikėjimo plastesne prasme, ne vien religine. Jeigu augdamas neturėjai patirties, kad kažkam rūpi, atsiranda įvairių ligų, sutrikimų, o juk gyjama palaikant santykį su kitu – ar tai būtų kitas iš „didžiosios raidės“ ar iš mažesnės. Takoskyra tarp to „iš didžiosios“ ir „mažosios raidės“ nėra didelė. Kartais būdamas kito žmogaus artumoj tu pajunti kažką dieviško.
Tikėjimas yra labai svarbus pamatinis poreikis. Jei tas garstyčios grūdelis auga ir su religiniu tikėjimu, tai, žinoma, labai padeda. Tik ne fariziejaus tikėjimas, nes toks tikėjimas gali kaip tik susargdinti. Žmogus nusimeta visą atsakomybę ir sako, kad nieko nepakeisi, nes Dievas taip davė. Bet Dievas čia niekuo dėtas. Ir manęs daugybę kartų prašė keisti kryptį, bet aš neklausiau ir atsitrenkiau į akligatvį. Aš maniau, kad žinau geriau nei Dievas.
Dažnai kunigų klausia, kodėl pasaulyje tiek blogio. O kaip tame atrasti viltį?
Mes turime reklamomis grįstą tikėjimą, kad pasaulyje turi lyti lelijomis ir pan. Kai skaitai Šventąjį Raštą, matai, kad visais laikais pasaulyje po nuopolio, po žmogaus mėginimų būti dievais liko neišsemiami skausmo klodai. Tiesiog, jei žiūri į Dievą, gali eiti viršum tų bedugnių kaip Petras vandeniu arba gali skęsti. Aš tikrai nekaltinu Dievo už blogio egzistavimą, nes mes patys to blogio prisidarom.
nėra tokios beviltiškos situacijos, iš kurios Dievas neišvestų. Problema tik ta, kad reikia eiti savo kojomis.
Aš nežinau kito vilties šaltinio, tik Dievą, kuris sako, kad visas šitas siaubekas baigsis labai gerai, kad visa tai mums duota ne tam, kad pribaigtų, bet kad parodytų, kas yra kas. Labai lengva filosofuoti apie dvasines vertybes, žmogiškumą, kol nereikia jo praktikuoti. Aš krikščionybę suprantu taip: Dievas kviečia eit savo kojomis, daryti tai, ką gali, o visa kita Dievo reikalas. Bet patys turime įbristi į vandenis, o ne sėdėti ir priekaištauti.
Gal esate matę vynuogių genėjimą – vynuogės labai gražiai auga, meta gražų pavėsį, bet jeigu tų medžių neapgenėsi, jie neduos vaisių. Kartais mes irgi turime gerų norų krūvą, bet štai aplinkybės, kurios mums nemalonios, ilgalainiui pasirodo geros, nes ėjom ne į tas puses.
Šiuo metu vyksta Sekminių atlaidai Kalvarijų parapijoje. Jų tema „Kur eisime, Viešpatie?“ Atrodo, labai aktuali tema tiek dėl karų, tiek dėl daugybės pasirinkimų ir chaoso. Ar žmonės vis dar klausia, kur jiems eiti, ar plaukia pasroviui?
Labai skirtingos žmonių realybės. Vieni gyvena regionuose, kiti miestuose. Mūsų sąmoningumo lygis skiriasi. Man atrodo, kad kartais mes skubame ne tam, kad laimėtume, bet iš nerimo. Mes bėgame nuo kažko. Kartais tikrai įkvepia koks nors tikslas, bet kartais bijai sustoti, kad nepasivytų jausmai, klausimai ir gali įsipainioti į bėgimą be tikslo. Todėl girdėdami tuos aidinčius kvietimus, kad ir į šiuos atlaidus, galime būti tie, kurie sėdime ant sofos ir burbame, arba galime būti tie, kurie einame. Kelias atsiveria beeinant. Nauji horizontai, nauji žmonės augina.
Jūs irgi dalyvausite Sekminių atlaiduose Vilniaus Kalvarijų parapijoje? Ar tai vienas iš vilties „gavimo“ būdų?
Mes su bendruomene „Aš Esu“ džiaugiamės ir jaudinamės, nes esame birželio 8 d. pakviesti vesti Kryžiaus kelią. Todėl labai kviečiame visus prisijungti. Tas keliavimas kartu yra sutrumpintas gyvenimo įvaizdis, kad kartu einame nuo stotelės iki stotelės, kuriose kviečiame atpažinti, kad Dievas mus lydi.
Man dar labai gražu, kad Vilniuje Sekminės susijusios su Kryžiaus keliu. Tad Dievo meilė mums turi žiaurią kainą. Dievas mus pamilo, kai buvome nusidėję, ir myli net kai jį kalame prie Kryžiaus save niekindami. Kryžiaus kelyje galime labiau su Juo susitapatinti, atpažinti gyvenimo situacijas, gal pamatyti, kad per kai kurias situacijas Dievas buvo arčiau nei mums atrodo. Galimybių langas didžiulis, bet niekas neužkariaus meilės jėga. Dievas neatvažiuos buldozoriu į mūsų širdis. Dievas yra prie žmogaus iki paskutinio atodūsio.
Žmonės gali išsigąsti. „Kryžiaus kelias“ neskamba patraukliai. Rekomenduojate pabandyti net tiems, kurie nėra vadinamieji uolūs katalikai?
Aš kaip tik manau, kad čia puiki galimybė. Mano nauji gyventojai, kurių žvilgsnis į tikėjimą atsargesnis, kaip tik sako: kaip faina, žygis. Padrąsinu, kad niekam nėra nieko privalomo – nėra taip, kad reikia visas sąlygas įvykdyti, pliusukus užsidėti. Tai yra kelias, ir jeigu juo einant atsiveria širdis suprasti Raštus, tai labai puiku. Bet galima atsitraukti, galima eiti vienam kažkiek atsilikus, nes niekas nevers nei viso kelio eiti, nei pasivyti.
Laisvė, kurią mums duoda Dievas, yra stulbinanti. Dievas gerbia net jei pasirenkame buvimą be Jo ir už tai nebaudžia. Sekminėse bus ne tik Kryžiaus kelias, bet ir piligrimystė iki Vilniaus katedros, maldos vakaras su giesmėmis, o sekmadienį šv. Mišios vyks ne bažnyčioje, o pievoje, todėl tikrai galima pasirinkti, kur dalyvauti.
Bet ar atlaidai nėra skirti tik siauram ratui tikinčiųjų?
Jei mes nustojam kviesti, mes nustojame būti Bažnyčia, esame uždari ir faini patys sau. Atlaidai dovanoti Dangaus ir skirti visiems. Sekminės – Šventosios Dvasios atsiuntimas. Tas trečias Dievo Asmuo byloja apie bęsalygiškos meilės patyrimą, be kurio nebūsime emociškai, fiziškai, psichiškai sveiki. Mums tai gyvybiškai svarbu ir Dievas kviečia į tos besąlygiškos meilės patirtį per žmones, tarp žmonių.
Aš gal siaurai suvokiu Šventąją Dvasią, bet iš savo 15 metų patirties su priklausomybę išgyvenančiais žmonėmis pastebėjau: jeigu jie patiria besąlyginę meilę, galima būti ramiam, kad žmogus turi, į ką gali atsiremti. Kartais mes taip prievartaujame aplinkinius, kad mus mylėtų, jog jie nuo mūsų bėga. Dievas apsčiai patvirtina, kad mes Jo meilės negalime prarasti, net kai prarandame viską. Jis tas, kuris duos viską, ko reikia.
