Apaštalų darbų knygoje pasakojama apie pirmuosius Bažnyčios žingsnius po Jėzaus įžengimo į dangų. Įtikėjusiųjų žmonių skaičius sparčiai augo, tačiau netrūko didelių sunkumų bei persekiojimų. Apaštalų skelbimui labiausiai atviri buvo pagonys, o labiausiai priešiški – aukštieji žydų vadai, kurie apaštalų mokyme įžvelgė pavojų savo išpažįstamai religijai. Jų sukurstyti žmonės diakoną Steponą net užmušė akmenimis.
Mozės įstatymo šalininkai siekė, kad Jėzaus išpažinėjai priimtų visą šį įstatymą ir žydų papročius. Jie norėjo, kad krikščionybė liktų paprasčiausia žydų sekta. Kilus nesutarimams bei ginčams buvo nutarta pasiųsti pasiuntinius į Jeruzalę pas apaštalus, kad būtų išsiaiškinta, kuriuos papročius reikia priimti, o kuriuos atmesti. Apaštalai atsakė: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga neužkrauti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina: susilaikyti nuo aukų stabams, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo. Jūs gerai elgsitės, saugodamiesi šitų dalykų“ (Apd 15, 28–29).
Bažnyčioje visais amžiais netrūko klaidatikių, kurie siekė savaip aiškinti Evangeliją ir tą aiškinimą įpiršti kaip Jėzaus mokslą. Visais atvejais galutinį žodį pasakydavo apaštalų įpėdiniai, apsaugodami autentišką Jėzaus mokymą. Visuomet išsipildydavo Jėzaus pasakyti žodžiai apaštalui Petrui: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16,18–19).
Bažnyčioje visais amžiais netrūko klaidatikių, kurie siekė savaip aiškinti Evangeliją ir tą aiškinimą įpiršti kaip Jėzaus mokslą.
Apaštalo Petro įpėdiniai vedė Bažnyčią pačiais audringiausiais laikotarpiais ir padėjo jai nenukrypti nuo Kristaus mokymo. Pastaraisiais metais džiaugėmės popiežiaus Pranciškaus mokymu ir veikla, o dabar meldžiamės, kad Šventoji Dvasia galingai veiktų per naujai išrinktąjį šv. Petro įpėdinį popiežių Leoną XIV.
Šį šeštąjį Velykų sekmadienį Mišiose girdime Evangelijos skaitinį, ką Jėzus kalbėjo savo mokiniams Paskutinės vakarienės kambaryje. Apaštalas Jonas išsamiai pateikia Viešpaties žodžius. Jėzus primygtinai prašė, kad apaštalai, suprantama, ir visi, kurie priims Evangeliją, ištikimai laikytųsi jo žodžių. Ši ištikimybė ir bus tikroji meilė: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23).
Paskutinės vakarienės kambaryje Jėzus matė savo mokinius nuliūdusius dėl būsimojo išsiskyrimo ir juos drąsino: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. <…> Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi! <…> Aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus!“ (Jn 14, 27–28).
Atsisveikindamas su savo mokiniais, Jėzus pažadėjo atsiųsti Globėją – Šventąją Dvasią: „Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 26). Šventoji Dvasia vedė Bažnyčią per dvidešimt amžių; mes tikime, kad ji ir dabar veda Bažnyčią ir saugo ją nuo visokių klaidų bei pavojų.
Mums, Bažnyčios nariams, svarbu leisti, kad Šventoji Dvasia vadovautų mūsų sumanymams bei darbams. Todėl melsdamiesi prašykime, kad Šventoji Dvasia įkvėptų mums pačias reikalingiausias mintis bei pasiryžimus ir drąsintų mus, kai pasaulis tą drąsą kėsinsis iš mūsų atimti. „Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ (Jn 14, 27).
