Popiežius Pranciškus lankosi Kipre (pildoma)

Popiežius Pranciškus ketvirtadienį atvyko į padalytą Kipro salą, pradedamas penkių dienų kelionę, kurios metu jis taip pat aplankys Graikiją, pranešė naujienų agentūros AFP žurnalistai.

Lėktuvas, skraidinęs 84 metų pontifiką, nusileido Larnakos tarptautiniame oro uoste. Pranciškus viešės Kipre iki šeštadienio ryto, paskui išvyks į Graikiją – dar vieną Europos migrantų ir pabėgėlių krizės karštąjį tašką.

Kipro valdžia Pranciškaus kelionę vadina istorine. Jis tapo antruoju popiežiumi, apsilankiusiu Kipre, kur daugumą gyventojų sudaro graikai ortodoksai. 2010 metais saloje lankėsi popiežius Benediktas XVI.

Migracija bus svarbi vizito tema, Kiprui skundžiantis, kad jam tenka neproporcingai didelis žmonių, mėginančių patekti į Europos Sąjungą, srautas.

Prieš išvykdamas pontifikas sakė, kad ši penkių dienų kelionė yra „galimybė suartėti su sužalotu žmoniškumu“, taip pat pabrėžė, kad „daugybė migrantų ieško vilties“.

Pranciškus pridūrė, kad jo tai bus „kelionė prie apaštališkojo tikėjimo ir įvairių konfesijų krikščionių brolybės šaknų“.

Vizito kulminacija bus mišios futbolo stadione po atviru dangumi sostinėje Nikosijoje. Jų nekantriai laukia maždaug 25 tūkst. šalies katalikų.

Katalikų mažumai maždaug milijoną gyventojų turinčioje valstybėje priklauso tūkstančiai maronitų, kurių protėviai atvyko iš Sirijos ir Libano, bet dauguma Kipro katalikų yra darbuotojai iš Filipinų ir Pietų Azijos, taip pat migrantai iš Afrikos.

Vizito saugumu rūpinsis per 500 Kipro policijos pareigūnų.

„Pažeidžiami ir atstumti“ 

Penktadienį po pietų Pranciškus surengs ekumeninę maldą su migrantais netoli miestą dalijančios Žaliosios linijos esančioje bažnyčioje, kur lankosi tikintieji iš dešimčių šalių.

Pasak Kipro pareigūnų, su Vatikanu buvo deramasi dėl šiuo metu Kipre esančių kelių migrantų šeimų perkėlimo į Romą.

Popiežius taip jau yra pasielgęs ir anksčiau – 2016-aisiais iš Graikijos Lesbo salos į Vatikaną jis grįžo drauge su trimis Sirijos musulmonų šeimomis, pabėgusiomis nuo bombardavimų tėvynėje.

Prieš kelionę paskelbtame vaizdo pranešime Pranciškus Viduržemio jūrą pavadino „didžiulėmis kapinėmis“, turėdamas galvoje tūkstančius nuo konfliktų ir skurdo bėgusių migrantų, bandžiusių pasiekti Europos krantus ir žuvusių.

Pranciškus jau seniai ragina labiau ginti migrantus, o praėjusį savaitgalį kalbėjo, kad jam skaudu dėl 27 neseniai nuskendusių žmonių, bandžiusių perplaukti Lamanšo sąsiaurį, taip pat dėl migrantų, įstrigusių prie Baltarusijos ir Lenkijos sienos.

„Žinome, kad popiežius Pranciškus pirmiausia eina pas pažeidžiamiausius ir į visuomenės paribį nustumtus žmones. Šiandien tai yra migrantai, priversti per skausmą ar neteisėtai palikti savo šalis“, – naujienų agentūrai AFP sakė Kipro maronitų arkivyskupas Selimas Sfeiras.

Kipro valdžia sako, kad šioje saloje, palyginti su gyventojų skaičiumi, pirmą kartą prieglobsčio prašančių asmenų yra daugiausiai Europos Sąjungoje. Kipras kaltina Turkiją, kad ji leidžia migrantams patekti iš šiaurės.

Kipras yra padalytas nuo 1974 metų, kai Turkijos pajėgos įsiveržė ir okupavo šiaurinį salos trečdalį, reaguodamos į Graikijos tuometės chuntos remtą perversmą.

Atsiskyrusią Šiaurės Kipro Turkų Respubliką (ŠKTR) pripažįsta tik Ankara.

Dėl salos padalijimo maždaug 200 tūkst. žmonių, įskaitant daug maronitų iš šiaurės, buvo priversti palikti savo namus.

Jungtinių Tautų remiamos derybos dėl salos suvienijimo yra sustabdytos nuo 2017 metų.

„Noriu pamatyti Tėvą“

Nusprendęs apsilankyti Graikijoje ir Kipre, ortodoksiškose šalyse, popiežius „neabejotinai siunčia su dialogu susijusią žinią“, AFP sakė lotynų patriarcho vikaras Kiprui Jerzy Krajus (Ježis Krajus).

Ortodoksų Bažnyčia nuo Katalikų Bažnyčios atsiskyrė per 1054 metų schizmą tarp Romos ir Konstantinopolio – dabartinio Stambulo.

Penktadienį Pranciškus susitiks su Kipro stačiatikių kunigais Arkivyskupo rūmuose Nikosijos senamiestyje, o ketvirtadienį vakare turi įvykti pontifiko susitikimas su prezidentu Niku Anastasiadžiu (Nicos Anastasiades).

N. Anastasiadis pasiūlys savo šalies viziją „teisingam ir perspektyviam Kipro problemos sprendiniui“, sakoma oficialiame pranešime.

Vienas šaltinis Vatikane nurodė, kad Šventasis Tėvas turėtų Kipre išsakyti „raginimą siekti vienybės ir taikos“.

Pirmasis popiežiaus sustojimas po nusileidimo ketvirtadienį bus maronitų Gailestingosios Motinos katedra Nikosijoje.

Ten jis susitiks su maronitų patriarchu Bechara al Rahi (Bechara Rahiu), atvyksiančiu iš netoliese esančio Libano – politinės ir ekonominės sumaišties krečiamos šalies.

Stebėti Pranciškaus vizito į Kiprą atvyko dar tūkstantis libaniečių, pranešė Maronitų Bažnyčios atstovai.

80 metų Kipro graikų ortodoksė Erula Pavlido (Eroula Pavlido) sakė nekantriai laukianti galimybės pamatyti pontifiką Nikosijoje.

„Mano anūkė pasakė: „Noriu pamatyti Tėvą“, – juokdamasi kalbėjo moteris, – [Popiežiaus] apsilankymas Kipre nėra toks jau įprastas įvykis. Tai maža, susiskaldžiusi šalis, ji turi labai daug problemų.“

Pranciškus: Katalikų Bažnyčioje nėra ir nebus sienų

Pirmasis didelis susitikimas Kipre Šventojo Tėvo laukė Nikosijos maronitų apeigų katalikų katedroje. Čia popiežius susitiko su regiono vyskupais, kunigais, vienuolėmis ir vienuoliais, katechetais. Tarp jų buvo dviejų bendruomenių, praktikuojančių skirtingas apeigas, bet priklausančių vienai ir tai pačiai Katalikų Bažnyčiai, galvos: Jeruzalės lotynų patriarchas Pierbattista Pizzaballa ir maronitų patriarchas Bechara Rai.

„Dalijuosi šios žemės aplankymo džiaugsmu, galėdamas eiti didžio apaštalo Barnabo, šios tautos sūnaus, Jėzų įsimylėjusio mokinio, karšto Evangelijos skelbėjo, kuris keliaudamas tarp gimstančių krikščioniškų bendruomenių matė Dievo malonės veikimą, džiūgavo ir ragino visus iš širdies likti ištikimais Viešpačiui (Apd 11, 23) pėdomis. Atvykstu su tokiu pat troškimu – pamatyti Dievo malonės veikimą jūsų Bažnyčioje ir jūsų žemėje, džiaugtis kartu su jumis dėl nuostabių dalykų, kuriuos Viešpats daro, paraginti nenuilstamai eiti pirmyn ir neprarasti drąsos“, – sakė popiežius Pranciškus.

„Žvelgiu į jus ir matau jūsų skirtingumo turtą“, – pridūrė jis, trumpai paminėdamas maronitų ir lotynų apeigų katalikų bendruomenių istoriją. Prieš keliolika amžių į Kiprą atvykę maronitai iki šiol yra glaudžiai susiję su Libanu, kurio istorijoje, kaip ir jų istorijoje, daug sunkių išmėginimų. Sveikindamas lotynų apeigų katalikus popiežius priminė, kad greta istorinės Kipro bendruomenės gyvuoja daugiaspalvė, daugiatautė ir daugiakultūrė katalikų migrantų bendruomenė.

„Tokiame Bažnyčios veide atsispindi Kipro vaidmuo Europoje: tai aukso spalvos žemė, glamonėjama jūros bangų, jos istorija yra tautų sampyna, susitikimų mozaika. Tokia yra ir pati Bažnyčia: katalikiška, tai yra visuotinė, atvira erdvė, kurioje visi priimami ir pasiekiami Dievo gailestingumo bei kvietimo mylėti. Katalikų Bažnyčioje nėra ir nebus sienų: tai bendri namai, santykių vieta, skirtumų sugyvenimas“, – pažymėjo Šventasis Tėvas. Jis pasidalijo mintimis apie šv. Barnabo, Kipro krikščionių brolio ir globėjo, gyvenimą ir misiją. Pasak jo, kalbant apie Barnabą galima pabrėžti du dalykus.

Vienas – tai kantrybė. Apie Barnabą kalbama kaip apie didelio tikėjimo ir vidinės pusiausvyros žmogų. Todėl Jeruzalės Bažnyčia – motininė Bažnyčia – pasiuntė jį kaip labiausiai tinkamą asmenį lankyti Antiochijos bendruomenę, sudarytą iš ką tik atsivertusiųjų, dažnai iš pagonių. Jis siunčiamas ištirti, kas vyksta, ir atranda kito pasaulio, kitos kultūros, kito jautrumo žmones.

Jie buvo ką tik atsivertę ir pakeitę gyvenimus. Jų tikėjimas – entuziastingas, bet trapus. Barnabas šioje situacijoje elgiasi labai kantriai. Šią kantrybę galėtume pavadinti palydėjimo kantrybe: jis nesutraiško trapaus naujų tikinčiųjų tikėjimo kietomis ir nelanksčiomis nuostatomis, per dideliais reikalavimais, bet kantriai stebi ir tiria nepažįstamų žmonių gyvenimą, neskuba smerkti jų kultūrų ir tradicijų, stengiasi suvokti naujus Dievo veikimo būdus. Jis lydi, paima už rankos, kalbasi. 

„Brangūs broliai ir seserys, turime būti kantri Bažnyčia, kurios nesukrečia ir nesupurto pokyčiai, kuri romiai priima naujoves ir gilinasi į jas Evangelijos šviesoje. Šioje saloje jūs darote labai vertingą iš kitų pasaulio krantų atvykstančių brolių ir seserų priėmimo darbą: kaip Barnabas, esate kviečiami puoselėti kantrų ir atidų žvilgsnį, būti regimais ir tikėtinais Dievo kantrybės ženklais, liudijančiais, kad niekas nebus paliktas už durų ir be jo švelnaus apkabinimo“, – kalbėjo Pranciškus.

Tai svarbi žinia ir Bažnyčiai Europoje, patiriančiai tikėjimo krizę: nėra naudos iš impulsyvumo, agresyvumo, nostalgijos ir skundimosi. Reikia eiti pirmyn, skaitant laikų ženklus, krizės ženklus. Reikia iš naujo kantriai pradėti skelbti Evangeliją, ypač naujoms kartoms: patiems nuolat ieškant Dievo maldoje, drąsinant, neteisiant, gerbiant tai, ką Viešpats daro kiekvieno žmogaus istorijoje. Kantrybė reiškia turėti ausis ir širdį, priimančius skirtingą dvasinį jautrumą, skirtingą būdą išreikšti tikėjimą. Bažnyčia nori ne suvienodinti, bet kantriai integruoti. Būtent to siekiama ir sinodiniame kelyje.   

Reikia eiti pirmyn, skaitant laikų ženklus, krizės ženklus.

Barnabo istorijoje yra kitas svarbus akcentas: susitikimas su Pauliumi iš Tarso, jų broliška draugystė, leidimasis į bendrą misiją. Apaštalų darbuose pažymima, kad po Pauliaus, užkietėjusio krikščionių persekiotojo, atsivertimo visi vis dar jo bijojo. Tik Barnabas jį priglaudė, pristatė bendruomenei, laidavo už jį (žr. Apd 9, 27). Priglausti, pasiimti su savimi – šiais žodžiais apsakoma ir Jėzaus misija. Jėzus priglaudė apaštalus, prisiėmė nuodėmės sužeistą žmogiškumą. Tai draugystės ir dalijimosi nuostata, kartais ir ant pečių panešant, kaip gerasis samarietis, sužeistą ar pavargusį. Tai dar vadinama brolybe, antrasis žodis, kurį, pasak Šventojo Tėvo, jis norėjo pabrėžti. 

Barnabas ir Paulius kaip broliai keliauja kartu, skelbia, yra persekiojami. Po metų darbo Antiochijoje (Apd 11, 26) Šventosios Dvasios paraginti leidosi į Kiprą (Apd 13, 4). Dievo žodis sklido ne vien dėl jų žmogiškų savybių, bet ir dėl jų brolybės Dievo vardu, kurioje spindėjo artimo meilė. Bet vėliau atsitiko kai kas nelaukta, bet vis dėlto gyvenimiška: jie susiginčijo ir jų keliai išsiskyrė (Apd 15, 39). Tarp brolių pasitaiko ginčų. Tačiau jų nuomonės išsiskyrė ne dėl asmeninių dalykų, o dėl to, kaip tęsti misiją. Paulius nenori, skirtingai nuo Barnabo, į kelionę imti jaunojo Morkaus. Vis dėlto vėlesniuose Pauliaus laiškuose išryškėja, kad jog nuoskaudų neliko: kai Paulius kviečiasi Timotiejų, jis ragina jį kartu pasiimti ne ką kitą, o Morkų, kuris jam bus „naudingas padėjėjas“ (žr. 2 Tim 4, 9.11)! 

Tokia yra Bažnyčios brolybė: galima ginčytis dėl vizijų, dėl idėjų. Kai kuriais atvejais aiškus kalbėjimas padeda, tampa augimo ir kaitos proga. „Bet visada atsiminkime: ginčijamasi ne dėl kariavimo, ne dėl vyravimo, o dėl to, kad išreikštume Dvasią ir gyventume Dvasia, kuri yra meilė ir bendrystė. Ginčijamasi, bet liekama broliais“, – sakė popiežiaus. Mums, pasak jo, reikia broliškos Bažnyčios, kuri būtų brolybės įrankis pasaulyje, kurioje skirtingumas nėra laikomas grėsme, kurioje nėra pavydžiai saugomos savosios erdvės. Tokia pagunda žadina baimę, ši – nepasitikėjimą, kuris virsta įtarumu ir galiausiai atveda iki karo.  

„Dėkoju už tai, kuo esate ir ką darote, už džiugų Evangelijos skelbimą, už patiriamus nuovargį ir atsižadėjimus, kad ji sklistų. Tai apaštalų Barnabo ir Pauliaus rodomas kelias. Jums linkiu būti visada kantria Bažnyčia, kuri įsižiūri, lydi ir integruoja: broliška Bažnyčia, kuri suranda vietos kitam, ginčijasi, bet lieka vieninga“, – sakė popiežius Kipro vyskupams, kunigams, vienuoliams ir katechetams.

Popiežius Kipro ortodoksams: iš širdies linkiu, kad daugėtų progų mums susitikti

Gruodžio 3 dienos rytą popiežius Pranciškus susitiko su istorinės ir didžiausios Kipro krikščioniškos bendruomenės vyresniaisiais: Kipro autokefalinės Ortodoksų Bažnyčios arkivyskupu Chrizostomu ir šios Bažnyčios vyskupų sinodu.

Visų pirma į popiežių kreipėsi Kipro Ortodoksų Bažnyčios galva Chrizostomas, kuris savo kalboje atkreipė dėmesį į dvi pagrindines temas: jau penktą dešimtį metų trunkančią nacionalinę ir bažnytinę kalvariją ir krikščionių vienybės siekį. Arkivyskupas priminė, kad po 1978 metų Turkijos karinės intervencijos iš šiaurinės Kipro dalies buvo išvyti 200 000 krikščionių, juos pakeitė iš stepių Turkijos gilumoje atvykę žmonės, kuriems tūkstantmetė Kipro graikiškoji, romėniškoji ir krikščioniškoji kultūra nieko nereiškė. Buvo nusavintos senos bažnyčios su neįkainojamomis mozaikomis ir ikonomis.

Arkivyskupas paprašė aktyvios popiežiaus paramos ir pridūrė, kad su popiežiaus Benedikto XVI ir Vokietijos pagalba Kipras atgavo keletą šimtų istorinių artefaktų. Arkivyskupas taip pat kalbėjo apie krikščionių dialogą, išreiškė paramą ekumeninio Konstantinopolio patriarchato ir Romos Bažnyčios dialogui ir viltį dėl jo geros baigties, visų Kipro ortodoksų vardu pasveikino popiežių Pranciškų atvykus į „šventųjų ir kankinių žemę“ – Kiprą.

„Malonė būti čia man primena mūsų bendrą apaštalinę kilmę: Paulius kirto Kiprą ir po to pasiekė Romą. Tad esame to paties apaštalinio įkarščio palikuonys, mus jungia vienas ir tas pats Evangelijos kelias. Man malonu matyti, kad esame viename kelyje, ieškome didesnės brolybės ir visiškos vienybės“, – sakė Pranciškus. Šiame kelyje, anot jo, mus nukreipia šventieji, ypač patekę į Šventojo Rašto puslapius, tarp kurių – ir iš Kipro kilęs šv. Barnabas, kurio vardas gali reikšti „paguodos sūnus“ arba „padrąsinimo sūnus“.

Evangelijoje abu dalykai laikomi labai reikalingais: tikra paguoda nelieka asmeninė, bet virsta padrąsinimu mūsų laisvę kreipti į gėrį. Panašiai tikėjimo padrąsinimas remiasi guodžiančia Dievo pajauta. Guosti, drąsinti taip pat reiškia dalytis, išklausyti, klausti. Tai bendrumo ir sinodiškumo matmuo, kurį katalikai nori stiprinti ateinančius kelerius metus. Jiems gali padėti didelę sinodiškumo patirtį turintys broliai ortodoksai.  

Popiežius Pranciškus Kipre / Vatican News nuotr.

„Iš širdies linkiu, kad daugėtų progų mums susitikti, vienas kitą geriau pažinti, atsisakyti tiek daug išankstinių nuostatų, klusniai įsiklausyti į vienas kito tikėjimo patirtį. Tai kiekvieną padrąsins elgtis geriau, abiem pusėm suteiks dvasinių paguodos vaisių“, – sakė popiežius, pridūręs, jog apaštalas Paulius dažnai kalbėjo ir rašė apie paguodą. Gražu įsivaizduoti, kad šiuos žodžius įkvėpė jo bendrakeleivis Barnabas.

„Šia prasme, brangūs broliai, trokštu užtikrinti mano ir Katalikų Bažnyčios maldą skausmingiausių jus kankinančių problemų, gražiausių ir drąsiausių jus gaivinančių vilčių akivaizdoje. Jūsų liūdesys ir džiaugsmas mums yra mūsų“, – sakė popiežius Kipro Ortodoksų Bažnyčios sinodui.

Pranciškus priminė dar vieną epizodą, susijusį su Barnabu: jis pardavė turėtą žemės sklypą, gautus pinigus padėjo prie apaštalų kojų bendroms reikmėms (Apd 4, 37). Tegu šis dosnus ir drąsus gestas įkvepia ir dabarties krikščionis atsisakyti savo „sklypų“, kad ir vertingų, vardan bendros vienybės.

„Žinoma, nekalbu apie tai, kas sakralu ir padeda sutikti Viešpatį, bet apie riziką suabsoliutinti kai kuriuos papročius ir įpročius, kurie nėra esminiai tikėjimui“, – sakė Šventasis Tėvas. Pasak jo, skirtumų nesutaikomumas neturi pagrindo Evangelijoje. Negalime leisti, kad tradicijos iš mažosios raidės nustelbtų Tradiciją iš didžiosios. O ši drąsina elgtis taip, kaip Barnabas, atsisakyti dalykų, kad ir gerų, kurie gali trukdyti bendrystės pilnatvei, meilės pirmumui ir vienybės būtinybei.

„Šventoji Dvasia trokšta, kad nuolankiai ir pagarbiai suartėtume“, – pažymėjo popiežius, drąsindamas užtaisyti istorijos metu atsiradusius trūkius, atsisakyti abstrakčių idėjų, konkrečiai dirbti petys į petį, kiekvienas savo būdu. Tai neabejotinai, duos vaisių, didins santarvę. Pernelyg dažnai istorijoje krikščionims daugiau rūpėjo varžytis vienas su kitu, o ne priimti Dievo nurodytą kelią ir meilę, kuri užgydo skilimus. Amžius trukę pasidalijimai, atsiradęs atstumas lėmė daug priešiškų nusistatymų, paremtų iškraipytais ir nepakankamais faktais, platinamais agresyvios ir poleminės literatūros. Tuo tarpu Dievo kelias kreipia link santarvės ir vienybės. „Melskime Viešpatį išminties ir drąsos eiti jo keliais, ne savo“, – sakė Pranciškus.

Popiežius ir Kipro Ortodoksų Bažnyčios galva Chrizostomas apsikeitė dovanomis. Pranciškus įteikė vertingą knygą su miniatiūromis apie apaštalą Paulių, ortodoksų arkivyskupas padovanojo ikoną su Dievo Motina bei Kūdikėliu Jėzumi. Popiežius taip pat paliko savo įrašą garbės knygoje.

Kipre Popiežius aukojo Mišias stadione

Penktadienio priešpietį popiežius Pranciškus aukojo šv. Mišias Kipro katalikų bendruomenei Nikosijos stadione. Pranciškų pasveikino arkivysk. P. Pizzaballa, Jeruzalės lotynų patriarchas, kuris yra visų Šventosios Žemės, įskaitant Kiprą, vyskupų asamblėjos pirmininkas, ir Selima J. Sfeir, Kipro katalikų maronitų arkivyskupas.

Nikosijos GSP yra didžiausias Kipro stadionas, talpinantis 22 000 žmonių, – maždaug tiek tikinčiųjų, kipriečių ir svetimšalių, įskaitant darbo migrantus, – ir dalyvavo Pranciškaus Mišiose. Popiežius su Kipro vyskupais ir kunigais aukojo Mišias lotynų kalba, kai kurios maldos skaitytos angliškai, o liturginiai skaitiniai apie aklųjų praregėjimą buvo skaitomi graikiškai. Mišių homilijoje popiežius ragino kipriečius įsigilinti į dviejų neregių, atėjusių kartu pas Jėzų, kad juos pagydytų, duodamą pamoką.

Ir mes, kaip tiedu aklieji, eikime pas Jėzų! Pernelyg dažnai keliaujame klaidžiodami gyvenimo tamsumose. Pirmasis dalykas, kurį turime daryti, tai eiti pas Jėzų, kaip jis mūsų prašo: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“. Jėzus yra gydytojas. Tik jis, tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, dovanoja su kaupu šviesos, šilumos, meilės. Jis vienas išlaisvina širdį iš blogio. Eikime pas Jėzų, suteikime jam galimybę išgydyti mūsų širdį, ragino popiežius.

Pranciškus prašė atkreipti dėmesį, kad abu Jėzaus išgydyti neregiai ėjo pas jį kartu ir išgydyti prašė kartu, o ne atskirai. Reikšminga, kad abu Kristui šaukia: „Pasigailėk mūsų“. Sako „mūsų“, nesako „manęs“. Tai iškalbus krikščioniškojo gyvenimo ženklas, bažnytinei dvasiai būdingas bruožas: galvoti, kalbėti ir veikti kaip „mes“, išsižadėti individualizmo, pretenzijos pasikliauti savimi. Abu aklieji, besidalijantys kentėjimu ir broliška draugyste, mus moko, kad turime priartėti vieni prie kitų, dalytis gyvenimo žaizdomis, eiti gyvenimo keliu kartu. Esame kviečiami atnaujinti brolybę, sakė popiežius.

Dar viena Jėzaus išgydytų neregių pamoka yra ta, kad skelbtume Evangeliją su džiaugsmu, kaip šiedu Evangelijos anoniminiai veikėjai, kuriems atsivėrė akys. Nors Jėzus jiems liepė niekam nepasakoti, jie vos išėję iš Jėzaus namų ėmė garsinti Jėzų po visą kraštą!

„Ir aš jus drąsinu eiti šiuo keliu“, – tęsė Pranciškus. Jis kvietė visus atnaujinti susitikimą su Jėzumi kaip šiedu Evangelijos aklieji, išeiti iš savęs be baimės, kad skelbtume jį visiems, kuriuos sutinkame.

„Išeikime ir išneškime gautą šviesą, išeikime apšviesti nakties, kuri dažnai apgaubia mus. Reikia apšviestų krikščionių, bet ypač reikia šviesių krikščionių, kurie švelniai prisiliestų prie brolių aklumo.“

„Jėzus eina ir Kipro gatvėmis, girdi mūsų aklumo šauksmą, nori paliesti mūsų akis ir širdis, patraukti prie savęs, kad būtume šviesoje, atgimtume, pakiltų mūsų dvasia. Jis ir mums kelia klausimą, kuriuo kreipėsi į abu akluosius: „Ar tikite, kad aš galiu jus pagydyti?“. „Ar tikime, kad Jėzus tai gali?“ – pridūrė Pranciškus, homiliją užbaigdamas kvietimu atnaujinti pasitikėjimą Jėzumi.

„Pasakykime jam: Jėzau, tikime, kad tavo šviesa yra didesnė nei mūsų tamsumos, tikime, kad gali mus išgydyti, kad gali atnaujinti mūsų brolybę, kad gali padauginti mūsų džiaugsmą. Su visa Bažnyčia tavęs šaukiamės: ateik, Viešpatie Jėzau!“

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS, PETICIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte