Popiežius Pranciškus apie šv. Petrą ir Paulių: jie patyrė meilę, kuri juos išgydė ir išlaisvino

ŠaltinisVATICAN NEWS

„Šiandien minime du didžius Evangelijos apaštalus, dvi atramines Bažnyčios kolonas: Petrą ir Paulių. Pažvelkime iš arčiau į šiuos du tikėjimo liudytojus: jų istorijos centre yra ne jų šaunumas, bet susitikimas su Kristumi, kuris pakeitė jų gyvenimą“, – pradėdamas šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės Mišių homiliją sakė popiežius Pranciškus.

„Jie patyrė meilę, kuri juos išgydė ir išlaisvino. Dėl to jie tapo apaštalais ir kitų išlaisvinimo pagalbininkais. Petras ir Paulius yra laisvi, nes patys buvo išlaisvinti. Įsigilinkime į šį esminį aspektą“, – sakė Šventasis Tėvas, kuris po to nupiešė abiejų tikėjimo vyrų Dievo malonės perkeistą psichologinį ir dvasinį paveikslą. 

Petras, žvejys iš Galilėjos, buvo visų pirma išlaisvintas nuo neadekvatumo jausmo ir suklupimo kartėlio. Jį išlaisvino besąlygiška Jėzaus meilė. Nors ir buvo patyręs žvejys, Petras ne kartą nakties tamsoje patyrė kartų pralaimėjimo skonį, nes nieko nepagavo (žr. Lk 5, 5) ir žvelgdamas į tuščius tinklus jautė pagundą įtraukti irklus į valtį. Nors buvo stiprus ir karštakošis, dažnai leisdavosi pagaunamas baimės (žr. Mt 14, 30). Nors buvo aistringas Viešpaties mokinys, toliau vadovavosi pasaulio logika, nesugebėdamas suprasti ir priimti Kristaus Kryžiaus prasmės (žr. Mt 16, 22). Nors tvirtino esąs pasiryžęs atiduoti gyvybę už jį, pakako įtarimo, jog pats esąs vienas iš mokinių, kad išsižadėtų Mokytojo (žr. Mk 14, 66–72).

Ir vis dėlto Jėzus jį mylėjo besąlygiškai ir juo pasikliovė. Padrąsino jį nepasiduoti, dar kartą užmesti tinklus, eiti vandeniu, drąsiai pažvelgti į savo silpnumą, sekti juo Kryžiaus keliu, atiduoti gyvybę už brolius, ganyti jo aveles. Taip jį išlaisvino iš baimės, iš žmogišku saugumu paremtų apskaičiavimų, iš pasaulio rūpesčių, įkvėpdamas drąsos viskuo rizikuoti ir džiaugsmo būti žmonių žveju. Būtent jį pakvietė sutvirtinti brolių tikėjimą (žr. Lk 22, 32). Jam įteikė, kaip bylojo iškilmės Evangelija, raktus nuo durų, kurios veda į susitikimą su Viešpačiu, bei galią surišti ir atrišti: surišti brolius su Kristumi ir atrišti jų gyvenimo mazgus bei grandines. 

Visa tai, pakartojo popiežius Pranciškus, buvo įmanoma dėl to, kad, kaip pasakojama pirmajame iškilmės skaitinyje, pats Petras buvo išlaisvintas. Jį įkalinusios grandinės buvo sutraukytos. Panašiai kaip izraelitų išlaisvinimo iš Egipto vergovės naktį. Petro buvo paprašyta greitai atsikelti, susijuosti diržu, apsiauti sandalus. Tada Viešpats prieš jį atvėrė duris (žr. Apd 12, 7–10). Tai nauja atsivėrimo, išlaisvinimo, sudaužytų grandinių, išėjimo iš kalėjimo istorija. Petras patyrė Velykas – Viešpats jį išlaisvino. 

Ir apaštalas Paulius patyrė Kristaus išlaisvinimą. Jis buvo išlaisvintas iš sunkiausios vergovės – iš savojo aš, ir iš Sauliaus (tai buvo pirmojo Izraelio karaliaus vardas) tapo Pauliumi, kuris reiškia „mažas“. Jis buvo išlaisvintas ir iš tokio religinio uolumo, kuris jį vertė užsispyrusiai ginti gautus papročius, su smurtu persekioti krikščionis.

Formali pagarba religijai ir papročių gynimas ištrauktu kardu užuot Paulių atvėrę Dievo ir brolių meilei, jį padarė kietu – jis buvo fundamentalistas. Iš to Dievas jį išlaisvino. Tačiau nepagailėjo daug kitų trūkumų ir sunkumų, kurie jo evangelizavimo misiją padarė dar vaisingesnę, davė apaštalavimo sunkumų, kūno negalią (žr. Gal 4, 13–14), prievartos ir persekiojimų, skendimų, alkio, troškulio ir, kaip jis pats pasakojo, dyglį kūne (žr. 2 Kor 12, 7–10).

Tokiu būdu Paulius suprato, kad „Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus“ (žr 1 Kor 1, 27), kad viską galime tame, kuris mus stiprina (žr. Fil 4; 13), kad niekas negali mūsų atskirti nuo Viešpaties meilės (Rm 8, 35–39). Todėl savo gyvenimo pabaigoje Paulius galėjo pasakyti: „Viešpats buvo su manimi“, „Viešpats mane išgelbės iš viso blogio“ (žr. 2 Tim 4, 17–18). Paulius patyrė Velykas – Viešpats jį išlaisvino. 

Brangūs broliai ir seserys, Bažnyčia žvelgia į šiuos du tikėjimo milžinus ir mato du apaštalus, kurie išlaisvino Evangelijos galią pasaulyje todėl, kad juos pačius pirma išlaisvino susitikimas su Kristumi. Jis jų nenuteisė, nepažemino, bet meiliai ir artimai dalijosi jų gyvenimu, stiprindamas savo malda ir keletą kartų subardamas, kad keistųsi.

Petrui Jėzus švelniai pasakė – „aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų“ (Lk 22, 32). Pauliaus jis paklausė: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ (Apd 9, 4). Taip Jėzus elgiasi ir su mumis: pažada būti arti melsdamas už mus ir užtardamas prieš Tėvą, švelniai papriekaištauja, kai suklystame, kad rastume jėgų atsistoti ir vėl leistis į kelią. 

Mums visada reikia išlaisvinimo, nes tik laisva Bažnyčia yra pasitikėjimą kelianti Bažnyčia.

Viešpaties paliesti ir mes tampame laisvi. Mums visada reikia išlaisvinimo, nes tik laisva Bažnyčia yra pasitikėjimą kelianti Bažnyčia. Esame kviečiami kaip Petras išsilaisvinti iš kartais nesėkmingos žvejybos sukelto pralaimėjimo jausmo, išsilaisvinti iš baimės, kuri mus sustingdo ir nebeleidžia nieko daryti, uždaro mus mūsų pačių saugume, atima pranašystės drąsą. 

Esame kviečiami kaip Paulius išsilaisvinti iš paviršutinių dalykų veidmainystės, išsilaisvinti iš pagundos naudotis pasaulio jėga, o ne silpnumu, kuris palieka vietos Dievui. Išsilaisvinti iš tokio religingumo praktikavimo, kuris mus daro kietais ir nelanksčiais. Išsilaisvinti iš dviprasmių galios ryšių ir baimės būti nesuprastiems bei užsipultiems. 

Petras ir Paulius mūsų rankoms patiki Bažnyčią, ištikimai ir švelniai vadovaujamą Viešpaties. Silpną Bažnyčią, tačiau stiprią Dievo buvimu. Išlaisvintą Bažnyčią, galinčią pasiūlyti pasauliui išlaisvinimą, kurio jis pats vienas negali pasiekti: iš nuodėmės, iš mirties, iš pasidavimo, iš neteisingumo jausmo, iš vilties praradimo, kuris taip subjauroja mūsų laiko moterų ir vyrų gyvenimus.

Paklauskime: kiek mūsų miestams, mūsų visuomenėms, mūsų pasauliui reikia išsilaisvinti? Kiek daug grandinių turi būti nutraukta ir kiek daug užrakintų durų atverta! Mes galime bendradarbiauti vykdydami šį išlaisvinimą, bet tik jei patys pirma leisimės išlaisvinami Jėzaus žinios ir būsime Šventosios Dvasios laisvės apgaubti. 

Popiežius priminė, kad per Petrines naujiems arkivyskupams įteikiami palijai. Šis vienybės su Petru ženklas primena gyvybę už kaimenę atiduodančio ganytojo misiją. Tik dovanodamas gyvenimą ganytojas, išlaisvintas iš savęs, tampa brolių išlaisvinimo įrankiu. 

„Šiandien su mumis yra Ekumeninio patriarchato delegacija, iškilmės proga atsiųsta brangaus brolio Baltramiejaus: jūsų džiaugsmą keliantis buvimas yra vertingas vienybės ženklas išsilaisvinimo nuo atstumų, kurie skandalingai skaldo tikinčius į Kristų, kelyje“, – sakė Pranciškus. 

„Melskimės už jus, už ganytojus, už Bažnyčią, už visus mus, kad, išlaisvinti Kristaus, galėtume būti išlaisvinimo apaštalai visam pasauliui“, – kvietė popiežius.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis