Rugsėjo 7-ąją Leonas XIV vadovavo dviejų jaunų tikinčiųjų pasauliečių – Petro Jurgio Frassačio (1901-1925) ir Karolio Akučio (1991-2006) skelbimo šventaisiais – kanonizacijos – apeigoms.
„Broliai ir seserys, šiandien yra nuostabi šventė visai Italijai, visai Bažnyčiai, visam pasauliui! Prieš iškilmingas kanonizacijosapeigas norėjau pasisveikinti su jumis ir pasakyti keletą žodžių jums visiems, nes ši šventė ne vien labai iškilminga, bet ir labai džiaugsminga diena! Ypač noriu pasveikinti daugybę jaunų žmonių, vaikinų ir merginų, kurie atvyko į šias šv. Mišias! Tai tikrai Viešpaties palaiminimas: būti kartu su jumis, atvykusiais iš įvairių šalių. Tai tikra tikėjimo dovana, kuria norime dalytis“, – nuo pakylos priešais Šv. Petro baziliką, kreipdamasis į tūkstančius susirinkusių maldininkų ir piligrimų, jaunuolių, sakė popiežius, pridūręs, kad po apeigų nusileis į aikštę, kad galėtų visus pasveikinti iš arti.
Leonas pakvietė visus dalyvauti kanonizacijos apeigose atvira širdimi, priimti Dievo malonę, pajusti ir išgyventi tai, ką išgyveno ir Petras Jurgis bei Karolis: meilę Jėzui Kristui, ypač Eucharistijoje, bet taip pat vargšuose, broliuose ir seseryse. Jis pasveikino šventųjų šeimų narius, tarp kurių buvo ir Karolio Akučio tėvai, brolis ir sesuo.
„Visi jūs, visi mes, esame pašaukti būti šventaisiais. Telaimina jus Dievas! Gero šventimo! Ačiū, kad esate čia!“, – sakė Šventasis Tėvas.
Kanonizacijos apeigų metu Šventųjų skelbimo dikasterijos prefektas kardinolas Marcello Semeraro, perskaitęs abiejų jaunų palaimintųjų – Petro Jurgio Frassati ir Karolio Akučio – biografijas, Bažnyčios vardu paprašė popiežių įrašyti juos į šventųjų sąrašą, kad visi tikintieji galėtų į juos taip kreiptis.
Visiems sugiedojus Visų šventųjų litaniją, Leonas XIV lotyniškai ištarė kanonizacijos formulę – […] Beatos Petrum Georgium Frassati et Carolum Acutis Sanctos esse decernimus et definimus ac Sanctorum Catalogo adscribimus […] – kuria abu palaimintieji buvo paskelbti šventaisiais.
Homilijoje popiežius Leonas dar kartą citavo skaitinį iš Išminties knygos – „Kas būtų sužinojęs tavo užmojį, jeigu tu nebūtum davęs išminties ir siuntęs savo šventosios dvasios iš aukštybių?“ (Išm 9, 17). Šie žodžiai priskiriami tokiam pat jaunuoliui, kaip ir P. J. Frassatis ar K. Akutis: karaliui Saliamonui. Po tėvo Dovydo mirties jis turėjo kone viską – galią, turtus, sveikatą, jaunystę, grožį, karalystę. Bet būtent ši priemonių gausybė jo širdyje pažadino klausimą – „Ką turiu daryti, kad niekas nebūtų prarasta?“ Jis suprato, kad turi Dievo prašyti dar didesnės dovanos – jo Išminties, kad suprastų jo užmojus ir ištikimai prie jų prisidėtų.
„Taip, nes didžiausias gyvenimo pavojus yra jį iššvaistyti ne pagal Dievo užmojį“, – sakė popiežius Leonas, priminęs, kad apie tai ne kartą kalbėjo ir Jėzus, pabrėžęs, kad buvimas jo mokiniu yra reiklus, reikalaujantis savęs, savo daiktų ir idėjų išsižadėjimo (žr. Lk 14, 27. 33).
Per amžius daug jaunų žmonių atsidūrė tokioje kryžkelėje ir turėjo rinktis. Tarp jų ir šv. Pranciškus Asyžietis. Jis, jaunas ir turtingas, vedamas dar didesnio garbės ir šlovės troškimo, patraukė į karą, bet pakeliui jam pasirodęs Jėzus privertė jį sustoti, pabusti ir paklausti: „Viešpatie, ką nori, kad padaryčiau?“ Nuo to momento, grįžęs atgal, jis pradėjo rašyti kitokią istoriją: nuostabią šventumo istoriją, kurią visi žinome, išsižadėjęs visko, kad galėtų sekti paskui Viešpatį (žr. Lk 14, 33), gyvendamas neturte, teikdamas pirmenybę ne savo tėvo auksui, sidabrui ir brangiems audiniams, o meilei broliams, ypač silpniesiems ir mažiausiems.
didžiausias gyvenimo pavojus yra jį iššvaistyti ne pagal Dievo užmojį.
„Ir kiek kitų šventųjų galėtume prisiminti! Kartais mes juos įsivaizduojame kaip didžius asmenis, pamiršdami, kad viskas jų gyvenime prasidėjo, kai jie, dar būdami jauni, pasakė „taip“ Dievui ir visiškai save jam dovanojo, nieko sau nepasilikdami“, – sakė Leonas, priminęs, kad ir šv. Augustinas labai painiu savo gyvenimo momentu gelmėje išgirdo balsą – „Noriu tavęs“. Taip Dievas jam parodė naują kryptį, naują kelią, naują logiką, kurioje niekas iš jo gyvenimo nebuvo prarasta.
„Šiame kontekste šiandien pažvelkime į šv. Petrą Jurgį Frassatį ir šv. Karolį Akutį: XX a. pradžios jaunuolį ir mūsų dienų paauglį, įsimylėjusius Jėzų ir pasirengusius atiduoti viską už jį“, – sakė popiežius.
Ir šiandien, pasak jo, Petro Jurgio gyvenimas nušviečia pasauliečių tikinčiųjų dvasingumą. Jam tikėjimas nebuvo paprastas asmeninis pamaldumas: pastūmėtas Evangelijos ir bažnytinių asociacijų, kurioms priklausė, jis dosniai įsipareigojo visuomenei, prisidėjo prie politinio gyvenimo, uoliai tarnavo vargšams. Karolis savo vaikystės ir jaunystės dienas, mokyklą ar sportą natūraliai suliejo su malda ir artimo meile.
„Abu, Petras Jurgis ir Karolis, puoselėjo meilę Dievui ir broliams paprastais, visiems prieinamais būdais: šv. Mišiomis, kasdiene malda, ypač Eucharistijos adoracija“, – sakė popiežius. Abu darė mažus, kone nematomus artimo meilės gestus, mylėjo Dievo Motiną ir šventuosius, dažnai eidavo išpažinties.
Kai juodu užklupo liga ir nusinešė jų jaunas gyvybes, net ir tai jų nesustabdė ir nesutrukdė jiems toliau mylėti, atsiduoti Dievui, dėkoti jam ir melstis už save ir už visus. Petras Jurgis yra pasakęs, kad mirties diena bus gražiausia jo gyvenimo diena. Karolis sakydavo, kad dangus visada mūsų laukia, o šiandien daryti geriausia, ką gali, yra geriau, nei mylėti rytoj.
„Mielieji, šventieji Petras Jurgis Frassati ir Karolis Akutis kviečia mus visus, ypač jaunuolius, nešvaistyti gyvenimo, bet kreipti jį aukštyn ir padaryti jį šedevru. Jie mus drąsina savo žodžiais. „Ne aš, bet Dievas“, – sakydavo Karolis. O Petras Jurgis: „Jei Dievas bus visų tavo veiksmų centras, tada tu pasieksi tikslą“. Tai paprasta, bet veiksminga jų šventumo formulė. Tai ir liudijimas, kuriuo esame kviečiami sekti, kad galėtume iki galo mėgautis gyvenimu ir susitikti su Viešpačiu dangaus šventėje“, – kanonizacijos homilijoje sakė popiežius Leonas XIV.
Kanonizacijos Mišių pabaigoje popiežius sukalbėjo „Viešpaties angelo“ vidudienio maldą, taip pat priminė ir dvi rugsėjo 6-osios beatifikacijas: Talino arkivyskupo ir bolševikų režimo kankinio Eduardo Profittlicho SJ beatifikaciją Estijoje ir mergelės kankinės, nušautos rusų kareivio, Magdalenos Bodi beatifikaciją Vengrijoje. „Šlovinkime Viešpatį už šiuos du kankinius, drąsius Evangelijos grožio liudytojus“, – sakė Leonas.
Jis kvietė nenutrūkstančiai maldai už vietas, kuriose dėl karo liejamas žmonių kraujas, ypač Šventojoje Žemėje ir Ukrainoje.
„Valdantiesiems kartoju: klausykite sąžinės balso! Tariamos pergalės, pasiektos ginklais, sėjant mirtį ir naikinimą, iš tiesų yra pralaimėjimai ir niekada neatneša taikos ir saugumo. Dievas nenori karo. Dievas nori taikos! Dievas remia tuos, kurie įsipareigoja išeiti iš neapykantos spiralės ir žengti dialogo keliu“, – sakė Šventasis Tėvas.
