Kovo 19-ąją – popiežiaus Pranciškaus tarnystės iškilmingos pradžios 11-ųjų metinių dieną – Europos ir Amerikos knygynuose pasirodys knyga „Life. Mano istorija istorijoje“. Tai popiežiaus Pranciškaus autobiografija, kurią parašyti jam padėjo italas žurnalistas Fabio Marchese Ragona. Ketvirtadienį italų spaudoje buvo paskelbtas knygos anonsas su keliomis ištraukomis.
Popiežius knygoje pasakoja savo gyvenimo istoriją: apie vaikystę Buenos Airėse, italų imigrantų šeimoje saugotus Pirmąjį pasaulinį karą išgyvenusių giminaičių atsiminimus, savo studijas, mokytojus, sprendimą tapti kunigu ir jėzuitu, nelengvą vadovavimą Jėzaus Draugijos provincijai diktatūros valdomoje Argentinoje, vadovavimą Buenos Airių arkivyskupijai, taip pat apie konklavą, per kurią buvo išrinktas popiežiumi, ir apie popiežiavimo metus.
Vienoje skelbiamų knygos ištraukų popiežius rašo, kad paprastai jis stengiasi neimti į širdį jam nepalankių balsų, kritikuojančių jo sprendimus. Tačiau prisipažįsta, kad jį įskaudino tie, kurie parašė, kad Pranciškus griaunąs popiežystę. „Ką galiu pasakyti? Pirmiausia esu kunigas, esu ganytojas, o ganytojai turi būti tarp žmonių… Tai tiesa, kad Vatikanas yra paskutinė absoliutinė monarchija Europoje, kad čia dažnai vyksta dvaro manevrai, bet šių schemų reikia galutinai atsisakyti, – rašo Pranciškus. – Per 2013 m. konklavą buvo labai norima tai pakeisti, atsisakyti tam tikrų nuostatų, kurios, deja, sunkiai nyksta. Visada atsiranda tokių, kurie bando stabdyti reformas, tokių, kurie norėtų likti įstrigę popiežiaus-karaliaus laikuose.“
Knygoje užsiminta ir apie popiežiaus atsistatydinimo galimybę: „Manau, kad Petro tarnystė yra iki gyvenimo pabaigos, todėl nemanau, kad būtų galima jos atsisakyti. Tačiau būtų kitaip, jei atsirastų rimtų fizinių kliūčių. Tokiam atvejui jau savo pontifikato pradžioje pasirašiau atsistatydinimo raštą, kuris yra atiduotas saugoti Valstybės sekretoriate. […] Tačiau tai tolima hipotezė, nes iš tiesų nėra rimtų priežasčių, kad reikėtų galvoti apie atsistatydinimą.“
