REIKALINGA JŪSŲ PARAMA

Popiežius Leonas XIV: žinokime, kad blogis netars paskutiniojo žodžio

ŠaltinisVATICAN NEWS

Romoje pastarosios kelios dienos gana karštos, temperatūra siekė iki 37 laipsnių, tad ir trečiadienio bendrąją audienciją nuspręsta rengti ne Šv. Petro aikštėje, bet Vatikano audiencijų salėje ir Šv. Petro bazilikoje.

Pirmiausia popiežius Leonas XIV susitiko su piligrimais audiencijų salėje, perskaitė katechezę. Kiti popiežiaus katechezę sekė ekranuose Šv. Petro bazilikoje. Po to popiežius atėjo pasveikinti ir bazilikoje buvusių piligrimų.

Trečiadienį popiežius tęsė prieš savaitę pradėtą naują katechezę apie evangelistų aprašytas paskutines Jėzaus žemiškojo gyvenimo ir misijos dienas. Šį kartą buvo kalbama apie dramatišką Paskutinės vakarienės sceną, kai Jėzus pranešė, kad vienas iš dvylikos apaštalų rengiasi jį išduoti: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų, valgančių su manimi, išduos mane“ (Mk 14, 18).

Tai stiprūs žodžiai, sakė popiežius Leonas. Jėzus juos taria ne tam, kad pasmerktų, o tam, kad parodytų, jog meilė, kai ji tikra, negali nutylėti tiesos. Aukštutinis kambarys, kuriame prieš tai viskas buvo kruopščiai parengta, staiga prisipildo tylaus skausmo, sudaryto iš klausimų, įtarimų ir žmonių pažeidžiamumo. Tai skausmas, kurį gerai pažįstame ir mes, kai išdavystės šešėlis įslenka į santykius su mums brangiausiais žmonėmis.

Stebina, su kokia ramybe Jėzus kalba apie tai, kas tuoj įvyks. Jis nekelia balso, nerodo pirštu, nemini Judo vardo. Jis kalba taip, kad kiekvienas galėtų klausti savęs. Būtent taip ir nutinka: „Jie labai nuliūdo ir ėmė vienas po kito klausinėti: „Nejaugi aš?““ (Mk 14, 19).

„Nejaugi aš?“ – tai, pasak popiežiaus, vienas nuoširdžiausių klausimų, kurį galime sau užduoti. Tai ne nekaltojo klausimas. Taip klausia mokinys, kuris supranta savo ribotumą. Tai ne nusikaltusiojo šauksmas, o šnabždesys to, kuris nori mylėti, bet žino, kad gali įskaudinti. Tik tai supratę galime pradėti išganymo kelionę, sakė popiežius. Jėzus smerkia ne tam, kad pažemintų. Jis sako tiesą, nes nori išgelbėti. Tačiau norėdami būti išgelbėti, turime žinoti, jog, kad ir kas būtų, visada esame mylimi; turime žinoti, kad nors blogis yra realus, jis netars paskutinio žodžio. Tik tie, kurie pažino tikros meilės tiesą, yra pajėgūs ištverti net ir išdavystės skausmą.

Mokinių reakcija yra ne pyktis, bet liūdesys. Tai skausmas, kylantis iš suvokimo, kad ir mes galime būti įtraukti į blogio pinkles. Tačiau, jei nuoširdžiai priimame šį skausmą, jis tampa atsivertimo šaltiniu. Evangelija mus moko ne blogį neigti, bet pripažinti jį kaip skausmingą atgimimo galimybę.

Jėzus priduria frazę, kuri mums kelia nerimą ir verčia susimąstyti: „Vargas žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų! Geriau jam būtų buvę negimti!“ (Mk 14, 21). Tai griežti žodžiai, bet juos reikia teisingai suprasti: tai ne prakeiksmas, bet skausmo atodūsis. Graikų kalba tas žodis yra kaip rauda, kaip nuoširdžios ir gilios užuojautos šūksnis. Esame įpratę teisti. Tuo tarpu Dievas sutinka kentėti. Kai jis mato blogį, ne kerštauja, bet liūdi. Ir tie žodžiai „geriau jam būtų buvę negimti“ nėra beatodairiškas pasmerkimas, bet jie reiškia tiesą, kurią kiekvienas iš mūsų galime suprasti: jei neigiame mus sukūrusią meilę, jei ją išduodame, tampame neištikimi sau.

Tuomet iš tikrųjų prarandame savo gyvenimo pasaulyje prasmę ir atmetame išganymą. Tačiau net ir toje tamsiausioje vietoje šviesa neužgęsta. Kaip tik priešingai – ten ji pradeda šviesti. Nes jei pripažįstame savo ribotumą, jei leidžiame Kristaus skausmui mus paliesti, tuomet galime atgimti iš naujo. Tikėjimas neapsaugo mūsų nuo galimybės nusidėti, bet visada siūlo mums išeitį – gailestingumą. Jėzus nesibodi mūsų ribotumu. Jis gerai žino, kad jokia draugystė nėra apsaugota nuo išdavystės rizikos. Tačiau jis ir toliau pasitiki. Jis ir toliau sėdi prie stalo su saviškiais. Jis neatsisako dalytis duona net ir su tais, kurie jį išduos. Tai yra tyli Dievo stiprybė: jis niekada nepasitraukia nuo meilės stalo, net kai žino, kad liks vienas.

„Brangieji broliai ir seserys, ir mes šiandien galime nuoširdžiai savęs paklausti: „Nejaugi aš?“, – sakė Leonas XIV. – Ne tam, kad jaustumės kaltinami, bet tam, kad atvertume širdis tiesai. Išganymas prasideda nuo suvokimo, kad ir mes galime būti tie, kurie išduoda Dievo pasitikėjimą, bet kad mes taip pat galime būti tie, kurie jį atgauna, saugo, atnaujina. Pagaliau, tai ir yra viltis – žinojimas, kad net jei ir suklystame, Dievas niekada nenuvilia. Net jei ir išduosime, jis nenustos mūsų mylėti. Ir jei būdami nuolankūs, sužeisti, bet visada ištikimi, leisime, kad ši meilė mus pasiektų – tada galėsime iš tikrųjų atgimti ir pradėti gyventi ne kaip išdavikai, o kaip visada mylimi vaikai.“

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

REKOMENDUOJAME

Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte