Birželio 25 dienos dalį popiežius Leonas XIV praleido su trimis šimtais vyskupų iš viso pasaulio, kurie šią savaitę dalyvauja Jubiliejinėse dienose ganytojams. Popiežius su jais pasidalijo mintimis apie tai, koks yra vyskupo tarnystės branduolys, o po to – kartu pietavo.
„Kiekvienas iš jūsų, kaip ir aš, pirmiau nei ganytojas, yra Viešpaties kaimenės avis! Tad mes pirmieji esame pakviesti žengti pro Šventąsias duris, Kristaus Išganytojo simbolį. Kad galėtume vadovauti mūsų globai patikėtai Bažnyčiai, turime leisti jam, Gerajam Ganytojui, mus giliai atnaujinti, kad visiškai atitiktume jo širdį ir jo meilės slėpinį“, – sakė popiežius vyskupams.
„Spes non confundit“ („Viltis, kuri neapgauna“), yra šių Šventųjų metų tema, daugybę kartų minėta popiežiaus Pranciškaus, o vyskupai yra pirmieji šios pranašiškos žinios paveldėtojai, kurie turi ją saugoti ir perduoti Dievo tautai žodžiu ir liudijimu, taip pat ir tada, kai tai reiškia plaukti prieš srovę ar kai, rodos, nebėra išeities.
Tačiau būtent tokiomis akimirkomis viltis gali geriausiai pasireikšti, nes mūsų tikėjimas ir viltis kyla ne iš mūsų, bet iš Dievo.
„Mielieji, ganytojas yra vilties liudytojas, gyvenimo, tvirtai įsišaknijusio Dieve ir visiškai dovanoto tarnystei Bažnyčiai, pavyzdys“, – sakė popiežius. Tai įmanoma tiek, kiek ganytojas susitapatina su Kristumi asmeniniame gyvenime ir apaštalinėje tarnystėje, leidžia Viešpaties Dvasiai formuoti jo mąstymą, jausmus, elgesį. Popiežius paminėjo keletą bruožų, būdingų tokiam ganytojui–liudytojui.
Pirmiausia vyskupas yra matomas vienybės principas jam patikėtoje konkrečioje (dalinėje) Bažnyčioje. Jo užduotis – užtikrinti, kad vienybė būtų kuriama bendrystėje tarp visų jos narių ir su visuotine Bažnyčia, vertinant įvairių dovanų ir tarnybų indėlį į visų augimą ir Evangelijos skleidimą. Antra, vyskupas turi būti dieviškųjų dorybių – tikėjimo, vilties ir meilės – žmogus. Žmogus, visiškai paklusnus Šventosios Dvasios veikimui, kuri sužadina jame tikėjimą, viltį ir meilę, maitina juos, kaip ugnies liepsną, įvairiose egzistencinėse situacijose.
Vyskupas yra tikėjimo žmogus, kuris su Dievo malone mato toliau, mato tikslą ir išlieka tvirtas išbandymuose, kaip tie tikėjimo liudytojai, išvardinti Laiške žydams (žr. 11 sk.). Vyskupas yra vilties žmogus, nes „tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Žyd 11, 1). Dėl šios dieviškos vilties dorybės ganytojas stiprina tikinčiuosius, kai jiems – šeimoms, seneliams, jaunuoliams, ligoniams – vis sunkiau. Vyskupas nesiūlo receptų, bet bendruomenės, kuri siekia gyventi Evangelija paprastu būdu ir dalindamasi, patirtį.
Tikėjimui ir vilčiai susiliejus vyskupas taip pat tampa sielovadinės meilės žmogumi. Visas jo gyvenimas ir įvairialypė tarnystė suvienijama tame, ką šv. Augustinas vadino amoris officium. Vadovautis Kristaus ganytojo meile ir malone, kasdien pasisemiama Eucharistijos aukoje ir maldoje, yra aukščiausias dieviškos dorybės laipsnis.
„Brangūs broliai, tai dieviškas ganytojo gyvenimo branduolys“, – pažymėjo popiežius Leonas, priminęs ir kitas su juo susijusias būtinas dorybes, ugdomas tos pačios Dvasios – sielovadinį išmintingumą konkrečiame vyskupijos kontekste, evangelinio neturto ir paprastumo stilių, leidžiantį prie jo prisiartinti visiems, tobulą skaistumą celibatiniame gyvenime ir širdyje, ryžtą ginti Bažnyčios šventumą, įskaitant ryžtingą elgesį seksualinių išnaudojimų atveju ir įvairias žmogiškąsias dorybes, kaip kad ištikimybė, nuoširdumas, didžiadvasiškumas, proto ir širdies atvirumas, gebėjimas džiaugtis su tais, kurie džiaugiasi ir kentėti su tais, kurie kenčia, savitvarda, švelnumas, kantrybė, apdairumas, įsiklausymas, bendravimas, tarnavimas.
Vienas iš paskutiniu popiežiaus Leono linkėjimų vyskupams, prieš patikint juos Dievo Motinos, šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus užtarimui ir palaiminant – būti tėvu, broliu ir draugu savo kunigams.”
