„Šiandien norėčiau pakviesti jus apmąstyti vieną stebinantį Kristaus Prisikėlimo aspektą: nuolankumą“, – pradėdamas bendrosios audiencijos katechezę sakė Leonas XIV.
Pasak jo, prisiminę Evangelijų pasakojimus pastebėsime, kad prisikėlęs Viešpats nepadarė nieko įspūdingo, kas verstų mokinius juo tikėti: nepasirodė angelų apsuptyje, neatliko stulbinančių dalykų, nepasakė itin iškilmingų ir nepaprastų kalbų. Priešingai, prisiartino prie mokinių tarsi atsitiktinis pakeleivis.
Bendrosios audiencijos pradžioje buvo perskaitytos eilutės iš Evangelijos pagal Luką apie mokinius, keliavusius į Emausą, išsigandusius ir pasimetusius po įvykių Jeruzalėje – Jėzaus nukryžiavimo, tuščio kapo. Pakeliui prie jų prisiartino prisikėlęs Viešpats, o kad tai jis mokiniai atpažino tik vėliau, jam laužant duoną, sukalbėjus palaiminimą. „Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?““ (žr. Lk 24).
Marija Magdalietė Jėzų supainioja su sodininku (žr. Jn 20, 15). Emauso mokiniai mano, kad jis praeivis (žr. Lk 24, 18). Petrui ir kitiems žvejams pasirodė, kad prisikėlęs Viešpats buvo atsitiktinai sutiktas žmogus (žr. Jn 21, 4). „Mes tikėjomės specialiųjų efektų, galybės ženklų, pritrenkiančių įrodymų. Bet Viešpats to nedaro: jis renkasi artumo, normalumo, buvimo prie bendro stalo kalbą“, – pažymėjo Leonas.
„Broliai ir seserys, tai yra vertinga žinia: Prisikėlimas nėra nelauktas įvykių posūkis teatro scenoje, bet tylus virsmas, kuris kiekvieną žmogiškąjį gestą pripildo prasmės. Prisikėlęs Jėzus suvalgo žuvies gabalėlį savo mokinių akyse: tai ne nereikšminga detalė, bet patvirtinimas, kad mūsų kūnas, mūsų istorija, mūsų santykiai nėra apvalkalas, kurį reikia išmesti. Jie skirti gyvenimo pilnatvei“, – tęsė Šventasis Tėvas. Prisikelti, pasak jo, reiškia ne išnykti, bet įžengti į gilesnę bendrystę su Dievu ir broliais, į meilės perkeistą žmoniją.
Per Kristaus Velykas viskas gali tapti malone. Net ir paprasčiausi dalykai – valgymas, darbas, namų priežiūrą, pagalba draugui. Prisikėlimas neištraukia gyvenimo iš laiko ir pastangų tėkmės, bet pakeičia jo prasmę ir skonį. Kiekvienas dėkingumo ir bendrystės kupinas veiksmas pranašauja Dievo karalystę.
Kliūtis, kuri dažnai trukdo mums atpažinti Kristaus buvimą kasdieniame gyvenime, yra manymas, jog džiaugsmas turi būti be žaizdų. Emauso mokiniai eina liūdni, nes tikėjosi kitokios pabaigos, Mesijo be kryžiaus. Nors jie girdėjo, kad kapas tuščias, nesugeba šypsotis. O Jėzus prisiartino prie jų ir kantriai padėjo jiems suprasti, kad skausmas nėra pažado paneigimas, bet būdas, kuriuo Dievas parodė savo meilės dydį (žr. Lk 24, 13–27).
Prisikėlimas neištraukia gyvenimo iš laiko ir pastangų tėkmės, bet pakeičia jo prasmę ir skonį.
Kai pagaliau jie atsisėda kartu su juo prie stalo, laužo duoną, jų akys atsiveria. Jų širdys pradėjo degti dar prieš jiems patiems tai įsisąmoninant. Tai didžiausia staigmena: atrasti, kad po nusivylimo ir nuovargio pelenais visada rusena žarija, kuri tik ir laukia, kol bus vėl įpūsta.
„Broliai ir seserys, Kristaus prisikėlimas moko, kad nėra istorijos, kuri būtų tiek paveikta nusivylimo ar nuodėmės, kad jos nebegalėtų aplankyti viltis. Nė vienas nuopuolis nėra galutinis, nė viena naktis nėra amžina, nė viena žaizda nėra pasmerkta likti atvira amžinai. Kad ir kaip mes jaustumėmės nutolę, pasiklydę ar neverti, nėra tokio atstumo, kuris galėtų užgesinti neišsenkančią Dievo meilės jėgą.
Kartais manome, pastebi popiežius Leonas, kad Viešpats mus lanko tik susikaupimo ar dvasinio uolumo akimirkomis, kai jaučiamės verti, kai mūsų gyvenimas atrodo tvarkingas ir šviesus. Tačiau Prisikėlęs Viešpats prisiartina būtent tada, kai tamsiausia: ištikus nesėkmėms, išsekus santykiams, kasdieniuose varguose, slegiantiems mūsų pečius, apėmus abejonėms, kurios mus gniuždo. Niekas iš to, kas mes esame, nė vienas mūsų egzistencijos gabalėlis jam nėra svetimas.
„Šiandien prisikėlęs Viešpats prisiartina prie kiekvieno iš mūsų, einančio savo keliu – darbo ir įsipareigojimų, taip pat ir kančios bei vienatvės – ir subtiliai prašo leisti jam sušildyti mūsų širdis“, – sakė Leonas XIV. Viešpats, pakartojo jis, neprimeta savęs su triukšmu, nereikalauja, kad tuoj pat jį pripažintume, bet kantriai laukia akimirkos, kai mūsų akys atsivers ir pamatys jo draugišką veidą, gebantį perkeisti nusivylimą į viltingą laukimą, liūdesį – į dėkingumą, pasidavimą – į viltį.
Prisikėlusysis nori tik parodyti, kad yra šalia, nori tapti mūsų kelionės draugu ir įžiebti mumyse tikrumą, kad jo gyvenimas yra stipresnis už bet kokią mirtį.
„Prašykime malonės atpažinti jo nuolankų ir diskretišką buvimą, nesitikėti gyvenimo be išmėginimų, atskleisti, kad kiekvienas skausmas, jei jį pripildo meilė, gali tapti bendrystės vieta. Ir mes, kaip Emauso mokiniai, grįžkime į savo namus su džiaugsmu degančia širdimi. Tai paprastas džiaugsmas, kuris neužpudruoja žaizdų, bet jas apšviečia. Tai džiaugsmas, kylantis iš tikrumo, kad Viešpats yra gyvas, eina su mumis ir kiekvieną akimirką mums suteikia galimybę pradėti iš naujo“, – baigdamas bendrosios audiencijos katechezę sakė Leonas.
