Penktadienio, gegužės 9 d., rytą popiežius Leonas XIV kartu su kardinolais – rinkikais ir kitais – aukojo Mišias Siksto koplyčioje, kur trečiadienį ir ketvirtadienį vyko konklava. Šia proga naujasis popiežius pasakė pirmąją savo pontifikato homiliją.
Popiežius pirmiausia į kardinolus kreipėsi anglų kalba. „Giedokite Viešpačiui naują giesmę, nes jis padarė nuostabių dalykų“, – pakartojo popiežius per Mišias skambėjusios psalmės žodžius. „Ne tik man, bet mums visiems Dievas padarė daug nuostabių dalykų.
Broliai kardinolai, per šio ryto Mišias kviečiu jus apmąstyti Viešpaties padarytus stebuklus, palaiminimus, kuriuos Viešpats per Petro tarnystę teikia mums visiems. Jūs pašaukėte mane nešti šį kryžių ir žinau, kad galiu pasikliauti kiekvienu iš jūsų, kad eisite kartu su manimi, kad mes, kaip Bažnyčia, kaip Jėzaus draugų bendruomenė, kaip tikintieji, toliau skelbsime Gerąją Naujieną.“ Po to popiežius skaitė homiliją italų kalba.
„Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“ (Mt 16, 16). Šiais žodžiais Petras kartu su kitais mokiniais Mokytojo klausiamas, koks yra jų tikėjimas į Jį, trumpai išreiškia tą paveldą, kurį du tūkstančius metų Bažnyčia per apaštališkąja įpėdinystę saugo, gilina ir perduoda. Jėzus yra Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus. Jis yra vienintelis Gelbėtojas, kuriame matome Tėvo veidą. Per Jį Dievas, norėdamas tapti artimas ir prieinamas žmonijai, apsireiškė mums pasitikinčiomis vaiko akimis, guviu jaunuolio protu, brandžiais vyro bruožais (plg. Gaudium et spes, 22), kol po Prisikėlimo pasirodė saviesiems su savo šlovinguoju kūnu. Taip Jis parodė mums šventojo žmogiškumo pavyzdį, kuriuo visi galime sekti, kartu su amžinojo likimo, pranokstančio visus mūsų ribotumus ir galimybes, pažadu.
Petro atsakymas apima abu šiuos dalykus: Dievo dovaną ir kelią, kuriuo reikia eiti, kad būtume Jo perkeisti. Tai du vienas nuo kito neatskiriami išganymo matmenys, patikėti Bažnyčiai, kad juos skelbtų žmonijos labui. Jie patikėti mums, Jo išrinktiems dar prieš mūsų prasidėjimą motinos įsčiose (plg. Jer 1, 5), atgimusiems Krikšto vandenyje ir, nepaisant mūsų ribų ir be mūsų nuopelnų, atvestiems čia ir siunčiamiems iš čia, kad Evangelija būtų skelbiama visai kūrinijai (plg. Mk 16, 15).
Dievas, per jūsų balsavimą pašaukdamas mane būti Pirmojo tarp apaštalų įpėdiniu, patiki man šį lobį, kad jam padedant būčiau ištikimas šio lobio sergėtojas (plg. 1 Kor 4, 2) viso Mistinio Bažnyčios Kūno labui, kad ir Bažnyčia vis labiau ir labiau būtų miestas, pastatytas ant kalno (plg. Apr 21, 10), išganymo laivas, plaukiantis per istorijos bangas, švyturys, nušviečiantis pasaulio naktis. Ir taip turi būti ne tiek dėl Bažnyčios struktūrų ar pastatų didingumo – tokių kaip architektūros šedevrai, kuriuose atsidūrėme, – kiek dėl jos narių šventumo, tos tautos, kurią Dievas įsigijo, „kad ji skelbtų nuostabius darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9).
Tačiau prieš pokalbį, per kurį Petras išpažįsta tikėjimą, yra dar vienas klausimas. „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ – klausia Jėzus. Tai nėra banalus klausimas. Iš tiesų jis susijęs su svarbiu mūsų tarnystės aspektu: tikrove, kurioje gyvename, su jos ribotumu ir galimybėmis, klausimais ir įsitikinimais. „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ (Mt 16, 13). Apmąstydami šią sceną randame du atsakymus į klausimą, kurie reiškia ir dvi galimas laikysenas.
Pirmiausia – pasaulio atsakymas. Matas pabrėžia, kad Jėzaus pokalbis su mokiniais apie Jo tapatybę vyksta gražiame Pilypo Cezarėjos mieste, kupiname prabangių rūmų, įsikūrusiame kerinčiame gamtos peizaže, Hermono kalno papėdėje. Tačiau šis miestas buvo ir žiaurių valdžios žmonių pamėgta vieta bei išdavysčių ir neištikimybių scena. Šis vaizdinys mums kalba apie pasaulį, kuris Jėzų laiko visiškai nesvarbiu asmeniu, geriausiu atveju keistu personažu, galinčiu kelti nuostabą savo neįprastu kalbėjimo ir veikimo būdu. Ir todėl, kai jo buvimas taps nepakenčiamas dėl skelbiamo sąžiningumo ir moralinių reikalavimų, šis „pasaulis“ nedvejodamas Jį atmes ir pašalins.
Yra ir kitas galimas atsakymas į Jėzaus klausimą: paprastų žmonių atsakymas. Jiems Nazarietis nėra „šarlatanas“: jis yra teisus žmogus, turintis drąsos, gerai kalbantis ir sakantis teisingus dalykus, kaip ir kiti didieji pranašai Izraelio istorijoje. Todėl jie seka paskui jį, bent jau tol, kol gali tai daryti be pernelyg didelės rizikos ir nepatogumų. Tačiau jie laiko jį tik žmogumi, todėl pavojaus akimirką, per kančią, jie taip pat jį apleidžia ir nusivylę pasitraukia.
Stebina šių dviejų požiūrių aktualumas. Iš tiesų jie įkūnija idėjas, kurias dažnai girdime – galbūt išreikštas kita kalba, bet identiškas savo esme – daugelio mūsų laikų vyrų ir moterų lūpose.
Ir šiandien yra nemažai kontekstų, kuriuose krikščioniškasis tikėjimas laikomas absurdišku, skirtu silpniems ir neprotingiems žmonėms; kontekstų, kuriuose pirmenybė teikiama kitiems saugikliams, tokiems kaip technologijos, pinigai, sėkmė, valdžia, malonumai.
Tai aplinka, kurioje nelengva liudyti ir skelbti Evangeliją, o iš tikinčiųjų tyčiojamasi, jiems prieštaraujama, jie niekinami arba, geriausiu atveju, jie tik pakenčiami ir užjaučiami. Ir kaip tik tai yra vietos, kur misija yra skubiai reikalinga, nes tikėjimo stoka dažnai atneša su savimi tokias dramas kaip gyvenimo prasmės praradimas, gailestingumo užmiršimas, asmens orumo pažeidimai pačiomis dramatiškiausiomis formomis, šeimos krizė ir daugybė kitų žaizdų, nuo kurių taip kenčia mūsų visuomenė.
Ir šiandien netrūksta kontekstų, kur Jėzus, nors ir vertinamas kaip žmogus, yra suvokiamas tik kaip charizmiškas lyderis ar antžmogis. Taip galvoja ne tik netikintieji, bet daug pakrikštytųjų, kurie šitaip yra atsidūrę faktinio ateizmo lygmenyje.
Toks yra mums patikėtas pasaulis, kuriame, kaip ne kartą mokė popiežius Pranciškus, esame kviečiami liudyti džiaugsmingą tikėjimą Jėzumi Gelbėtoju. Todėl ir mes turime kartoti: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“ (Mt 16, 16). Pirmiausia tai būtina daryti asmeniniame santykyje su Juo, įsipareigojant kasdien eiti atsivertimo keliu. Bet taip pat ir kaip Bažnyčia, kartu išgyvendami savo priklausymą Viešpačiui ir nešdami Jo Gerąją Naujieną visiems (plg. Lumen gentium, 1).
Tai pirmiausia taikau sau, kaip Petro įpėdiniui, pradedančiam Romos vyskupo misiją, pašauktam meile vadovauti visuotinei Bažnyčiai, pagal garsųjį šventojo Ignaco Antiochiečio posakį (plg. Laiškas romiečiams, Pasisveikinimas). Jis, sukaustytas grandinėmis vedamas į šį miestą, neišvengiamos savo kankinystės vietą, Romos krikščionims rašė: „Tada aš tikrai būsiu Jėzaus Kristaus mokinys, kai pasaulis nematys mano kūno“ (Laiškas romiečiams, IV, 1). Jis turėjo galvoje tai, kad jį cirke sudraskys žvėrys, – taip ir atsitiko, – tačiau jo žodžiai bendresne prasme primena įsipareigojimą, kurio negali atsisakyti nė vienas Bažnyčios narys, vykdantis vadovavimo tarnystę: išnykti, kad liktų Kristus, pasidaryti mažam, kad Jis būtų pažintas ir pašlovintas (plg. Jn 3, 30), atiduoti save iki galo, kad visi turėtų galimybę Jį pažinti ir pamilti.
Tegul Dievas, švelniai užtariant Bažnyčios Motinai Marijai, suteikia man šią malonę šiandien ir visada.
