Popiežius Leonas XIV birželio 25 d. bendrojoje audiencijoje tęsė katechetinius pokalbius apie Jėzaus pagydymus, kaip vilties ženklą.
Šį kartą popiežius aptarė epizodą iš Morkaus Evangelijos (Mk 5, 21–43), kuriame susipynusios dvi istorijos: namuose mirštančios dvylikametės mergaitės ir moters, dvylika metų sergančios kraujoplūdžiu.
Popiežius visų pirma atkreipė dėmesį į vieną šiais laikais labai paplitusią ligą: sunkumo gyventi ligą. Mums tikrovė gali atrodyti kaip per daug sudėtinga ir per sunki priimti. Tuomet „išsijungiame“, apsimariname iliuzija, kad užmerkus akis viskas bus kitaip. „Tačiau reikia stoti į akistatą su tikrove ir su Jėzumi tai galime padaryti visai gerai“, – patikino audiencijos dalyvius popiežius Leonas.
Sergančios mergaitės tėvas išeina ieškoti pagalbos. Gavęs žinią, kad mergaitė mirė ir nebeverta trukdyti mokytojo, jis toliau tiki ir viliasi. Jo pokalbį su Jėzumi nutraukia kraujoplūdžiu serganti moteris, kuriai pasiseka prasibrauti pro minią, prisiartinti prie Jėzaus ir prisiliesti prie jo apsiausto. Pasak popiežiaus, visų įspėtai nesiartinti ir nesirodyti moteriai tai buvo drąsus sprendimas, pakeitęs visą jos gyvenimą.
Atkreipęs dėmesį, kad moteris buvo pasmerkta gyventi užsidariusi ir atsiskyrusi, popiežius Leonas patikino, kad kartais ir mes, kai mums primetama, kas nesame, galime tapti kitų vertinimo aukomis. Tada kenčiame ir neįstengiame pasirodyti viešumoje.
kartais ir mes, kai mums primetama, kas nesame, galime tapti kitų vertinimo aukomis.
Ši moteris išėjo išgelbėjimo keliu tuomet, kai joje užgimė tikėjimas, kad Jėzus gali ją išgydyti. Tada ji rado jėgų išeiti ir jo ieškoti. Ji tikėjosi galinti bent prisiliesti prie jo rūbo. Prie Jėzaus stovėjo minia, daugelis jį lietė, bet nieko neatsitiko. O kai ši moteris palietė Jėzų, ji išgijo.
„Kur glūdi skirtumas?“ – klausė popiežius ir atsakė šv. Augustino žodžiais, kuriuos Bažnyčios mokytojas ištarė Jėzaus vardu: „minia spaudžiasi aplink mane, tačiau tikėjimas paliečia“ (Homilijos 243, 2, 12). Leonas pridūrė, kad kas kartą, kai tikėjimo veiksmu kreipiamės į Jėzų, užsimezga ryšys su juo ir tuoj pat iš jo pasklinda malonė. Kartais mes to nė nepastebime, tačiau tuo pat metu slaptu ir tikru būdu malonė mus pasiekia ir iš vidaus perkeičia mūsų gyvenimą.
Galbūt ir šiandien daug žmonių artinasi prie Jėzaus paviršutiniškai, netikėdami jo galia. Mindžiojame bažnyčių grindų paviršių, tačiau galbūt mūsų širdys kitur. Ši moteris įveikė savo baimę prisilietusi prie Jėzaus širdies rankomis, kurios dėl jos ligos laikytos nešvariomis. Ji staiga pasijuto pasveikusi. Ir Jėzus jai pasakė: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami“.
Tuo metu atėjo žinia, kad mirė dvylikametė mergaitė. Jėzus tėvą padrąsino sakydamas: „Nenusigąsk, vien tikėk!“. Tada įėjo į kambarį, kuriame gulėjo mergaitė, ją paėmė už rankos ir tarė: „Talitá kum“ – „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ Ji tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Šitaip Jėzus parodo, kad ne tik išgydo, bet ir prikelia iš mirties. Dievui, kuris yra amžinasis gyvenimas, kūno mirtis tėra kaip miegas. „Tikroji mirtis yra sielos mirtis: jos turime bijoti“, – pažymėjo Leonas XIV.
Jis atkreipė dėmesį į dar vieną dalyką: prikėlęs mergaitę Jėzus liepė tėvams duoti jai valgyti. Pasak popiežiaus, tai dar vienas Jėzaus artumo mūsų žmogiškumui ženklas, kurio prasmę galime pagilinti savęs klausdami: kai mūsų jaunimas išgyvena krizę ir jiems reikia dvasinio maisto, ar sugebame jiems jo duoti? Ir kaip mums tai daryti, jei mes patys nesimaitiname Evangelija?
„Mokykimės iš Morkaus Evangelijos moters ir tėvo: eikime pas Jėzų. Jis gali mus išgydyti, jis gali mus prikelti. Jis – mūsų viltis!“
Kita bendroji audiencija vyks liepos 30-ąją, po popiežiaus vasaros atostogų.
