Šio trečiadienio bendrosios audiencijos katechezėje, panašiai kaip ir trečiadienį prieš savaitę, popiežius kalbėjo apie tą Paskutinės vakarienės akimirką, kai Jėzus pranešė, kad vienas iš sėdinčiųjų prie stalo išduos jį. Prieš savaitę popiežius Leonas XIV kalbėjo apie patį išdavystės faktą, o šio trečiadienio katechezėje komentavo Jėzaus gestą: jis paduoda išdavikui maisto kąsnelį.
Evangelistas Jonas su giliu dvasiniu jautrumu aprašo tą akimirką: „Vakarieniaujant, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus Judo širdin sumanymą išduoti […], Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda […] parodė jiems savo meilę iki galo.“ (Jn 13, 1–2). Mylėti iki galo – štai raktas į Kristaus širdies supratimą, sakė popiežius. Meilė nesustoja prieš atmetimą, nusivylimą, netgi nedėkingumą. Jėzus žino savo valandą, tačiau ta valanda jo neužklumpa, bet jis ją pasirenka. Jis atpažįsta momentą, kai jo meilė turės iškentėti skaudžiausią išdavystės skausmą. Ir vis dėlto jis nesitraukia, nekaltina, nesigina. Jis toliau myli, plauna kojas, dalijasi duona.
„Tai tas, kuriam padažęs paduosiu kąsnį“ (Jn 13, 26). Pasak popiežiaus, šis paprastas ir nuolankus gestas labai gerai išreiškia meilę. Jėzus puikiai supranta, kas dedasi. Tačiau jis žino, kad net jei žmogus klaidžioja blogio keliais, jį vis dar gali pasiekti švelnaus gesto šviesa. Jis žino, kad tikrasis atleidimas suteikiamas nelaukiant atgailos, jis suteikiamas kaip nemokama dovana, suteikiamas pirmiau negu priimamas.
Deja, Judas to nesupranta. „Kai jis nurijo kąsnį, įėjo į jį šėtonas“ (27 eil.), – sakoma Evangelijoje. Šie žodžiai mus sukrečia: blogis, iki tol buvęs paslėptas, atsiskleidžia po to, kai meilė parodė savo labiausiai beginklę pusę. Tas Jėzaus paduotas kąsnelis yra mūsų išgelbėjimas, sakė popiežius. Tas Jėzaus gestas reiškia, kad Dievas daro viską, kad mus pasiektų, net ir tada, kai mes jį atstumiame.
Būtent čia atleidimas atsiskleidžia visa savo galia ir parodo tikrą vilties veidą. Tai ne užmaršumas ir ne silpnumas, bet pagarba žmogaus laisvei, mylint jį iki galo. Jėzaus meilė priima skausmingą tiesą, bet neleidžia blogiui tarti paskutinio žodžio. Tai Jėzaus meilės slėpinys, kuriame ir mes esame kviečiami dalyvauti. Kiek santykių nutrūksta, kiek istorijų susikomplikuoja, kiek žodžių lieka neišsakytų… Tačiau Evangelija mums sako, kad visada įmanoma toliau mylėti, net kai viskas atrodo nepataisomai sugadinta. Atleisti nereiškia neigti blogį, bet neleisti jam sukelti dar daugiau blogio. Atleisti nereiškia sakyti, kad nieko neįvyko, bet daryti viską, kas įmanoma, kad kerštas nenulemtų ateities.
Mylėti iki galo – štai raktas į Kristaus širdies supratimą, sakė popiežius.
Evangelistas pabrėžia, kad kai Judas išėjo iš kambario, „buvo naktis“ (30 eil.), tačiau iškart po to Jėzus pasakė: „Dabar Žmogaus Sūnus bus pašlovintas“ (31 eil.). Aplinkui nakties sutemos, tačiau iš tiesų jau pradėjo tekėti šviesa. Ji šviečia, nes Kristus lieka ištikimas iki galo ir jo meilė yra stipresnė už neapykantą.
„Brangūs broliai ir seserys, – sakė popiežius Leonas, – ir mūsų gyvenime būna skausmingų ir varginančių naktų – sielos naktų, nusivylimo naktų, naktų, kai kas nors mus įskaudina ar išduoda. Tokiais momentais kyla pagunda užsidaryti, gintis, atsakyti tuo pačiu. Tačiau Viešpats mums rodo viltį, sako, kad visada yra ir kitas kelias. Jis moko mus, kad galime paduoti kąsnelį net tiems, kurie nuo mūsų nusisuka, kad galime atsakyti tyliu pasitikėjimu, kad galime oriai eiti pirmyn neatsisakydami meilės.“
Popiežius ragino melsti malonės mokėti atleisti, ypač kai jaučiamės nesuprasti ir apleisti, nes būtent tokiomis akimirkomis meilė gali pasiekti viršūnę. Kaip moko Jėzus, mylėti reiškia gerbti kito laisvę, leisti jam netgi išduoti. Mylėti – reiškia niekada nenustoti tikėti, kad netgi sužeista ir paminta laisvė gali būti išplėšta iš tamsos apgaulės ir grąžinta į gėrio šviesą. Kai atleidimo šviesa prasiskverbia pro sužeistos širdies plyšius, suprantame, kad ji niekada nėra beprasmė. Net jei atrodo beprasmiška atleisti, net jei kitas žmogus nepriima atleidimo, atleidimas išlaisvina tą, kuris jį suteikia, ištirpdo apmaudą, sugrąžina ramybę, sugrąžina žmogų sau pačiam.
Jėzus paprastu pasidalijimo duona gestu skelbia, kad ir išdavystė gali tapti išgelbėjimo proga, jei į ją atsakome meile, jei nepasiduodame blogiui, bet jį nugalime gerumu, jei neleidžiame jam užgesinti to, kas mumyse tikriausia – gebėjimo mylėti.
