Šeštadienio, gegužės 10 d., rytą popiežius Leonas XIV susitiko su Romoje šiomis dienomis esančiais kardinolų kolegijos nariais. Popiežius pasakė kalbą, o po to vyko pokalbis, per kurį buvo aptarti kai kurie klausimai, nagrinėti per prieš konklavą vykusius kardinolų susitikimus.
„Jūs, brangūs kardinolai, esate artimiausi popiežiaus bendradarbiai, ir tai man yra didelė paguoda pradedant vykdyti pareigas, kurios akivaizdžiai pranoksta mano, kaip ir kiekvieno kito, jėgas, – sakė popiežius. – Jūsų artumas man primena, kad Viešpats, patikėjęs man šią misiją, nepalieka manęs vieno. Žinau, kad visuomet galiu tikėtis Dievo pagalbos, Jo malonės ir apvaizdos, o taip pat daugybės brolių ir seserų visame pasaulyje, tikinčių Dievą, mylinčių Bažnyčią ir remiančių Kristaus vietininką malda bei gerais darbais, artumo.“
Popiežius padėkojo kardinolų kolegijos dekanui ir Bažnyčios kamerlingui, taip pat visiems kardinolams, taip pat ir tiems, kurie negalėjo atvykti į Romą. Su dėkingumu ir meile naujasis popiežius paminėjo ir popiežių Pranciškų, atkreipdamas dėmesį į tai, kad jo grįžimas į Tėvo namus, kaip ir konklava, vyko pirmosiomis savaitėmis po Velykų.
Kiekvienas „popiežius, – sakė Leonas XIV, – pradedant šventuoju Petru ir baigiant manimi, jo nevertu įpėdiniu, yra nuolankus Dievo ir savo brolių bei seserų tarnas. Tai gerai parodė daugelio mano pirmtakų pavyzdžiai, o visai neseniai – popiežius Pranciškus, savo visišku atsidavimu tarnystei ir gyvenimo santūrumu, kliovimusi Dievu vykdant misiją ir ramiu pasitikėjimu sugrįžtant į Tėvo namus.“
Naujasis popiežius ragino remiantis šiuo palikimu, tęsti kelionę, gaivinamiems iš tikėjimo kylančios vilties ir visada atsimenant, kad pats „Prisikėlusysis, esantis tarp mūsų, saugo ir veda Bažnyčią, gaivina ją viltimi ir meile. Nuo mūsų priklauso, ar būsime klusnūs jo balsui ir ištikimai vykdysime jo išganymo planą, nepamiršdami, kad Dievas mums kalba ne griaustinio riaumojimu ir žemės drebėjimo bildesiu, bet „švelnaus vėjelio dvelksmu“ (1 Kar 19, 12) arba, kaip kai kurie verčia, „švelnios tylos balsu“.
Naujasis popiežius sakė, jog jis labai norėtų, kad visi įsipareigotų laikytis kelio, kuriuo visuotinė Bažnyčia jau dešimtmečius eina po Vatikano II Susirinkimo. „Popiežius Pranciškus meistriškai priminė ir aktualizavo jo turinį apaštališkajame paraginime Evangelii gaudium“, – sakė Leonas XIV ir pabrėžė keletą dalykų, kurie ir toliau išlieka Bažnyčios prioritetais: grįžimas prie Kristaus pirmumo skelbimo misijoje; visos krikščionių bendruomenės misionieriškas atsivertimas; kolegialumo ir sinodiškumo augimas; dėmesys Dievo tautos tikėjimo pajautai (sensus fidei), ypač skatinant deramas ir įtraukias liaudies pamaldumo formas; meilės kupinas rūpinimasis mažiausiaisiais ir atstumtaisiais; drąsus ir pasitikėjimu grįstas dialogas su šiuolaikiniu pasauliu.
Naujasis popiežius sakė, kad jis nusprendė pasirinkti Leono XIV vardą atsimindamas popiežių Leoną XIII ir jo encikliką Rerum novarum, kuri buvo Bažnyčios atsakas į pirmosios pramonės revoliucijos kontekste kilusius didžiuosius socialinius klausimus. Šiandien Bažnyčia siūlo visiems savo socialinės doktrinos paveldą siekdama atsakyti į naujos pramonės revoliucijos ir dirbtinio intelekto plėtros keliamus iššūkius ir jausdama pareigą ginti žmogaus orumą, teisingumą ir darbą.
Baigdamas kalbą kardinolams popiežius Leonas XIV priminė linkėjimą, kurį 1963 m. savo tarnystės pradžioje išsakė popiežius Paulius VI: „Didžiulė tikėjimo ir meilės liepsna teuždega visą pasaulį, visus geros valios žmones, tenušviečia jų bendradarbiavimo kelius, visą žmoniją tepasiekia dieviškojo gailestingumo gausa, tepatraukia paties Dievo galia, be kurio niekas nėra vertinga ir niekas nėra šventa“ (Qui fausto die, 1963 m. birželio 22 d.).
„Tegul tai būna ir mūsų jausmai, kuriuos su Viešpaties pagalba reikia paversti malda ir įsipareigojimu“, – linkėjo naujasis popiežius.
