Popiežiaus Pranciškaus apaštališkasis laiškas motu proprio forma Traditionis custodes dėl Romos liturgijos iki 1970 m. reformos naudojimo

ŠaltinisLVK
Tradicijos saugotojai vyskupai bendrystėje su Romos vyskupu sudaro savo dalinių Bažnyčių vienybės regimą pradą ir pamatą (1). Vadovaujant Šventajai Dvasiai, skelbdami Evangeliją ir švęsdami Eucharistiją jie valdo jiems patikėtas dalines Bažnyčias (2).

Mano garbingieji pirmtakai šventasis Jonas Paulius II ir Benediktas XVI, puoselėdami Bažnyčios santarvę bei vienybę, tėviškai rūpindamiesi tais tikinčiaisiais, kurie kai kuriuose regionuose laikėsi liturginių formų, buvusių iki Vatikano II Susirinkimo norėtos reformos, leido ir nustatė galimybę naudotis šventojo Jono XXIII 1962 m. paskelbtu Romos mišiolu (3). Tokiu būdu jie siekė „palengvinti išlaikyti bažnytinę bendrystę tiems katalikams, kurie jaučia prieraišumą kai kurioms ankstesnėms liturgijos formoms“, o ne kitoms (4).

Tęsdama mano garbingojo pirmtako Benedikto XVI iniciatyvą pakviesti vyskupus patikrinti Motu proprio „Summorum pontificum“ taikymą praslinkus trejiems metams po jo paskelbimo, Tikėjimo mokymo kongregacija 2020 metais atliko išsamią vyskupų konsultacinę apklausą; jos rezultatai buvo rūpestingai apsvarstyti atsižvelgiant į per tuos metus subrandintą patirtį. Apsvarstęs episkopato išreikštus pageidavimus ir išklausęs Tikėjimo mokymo kongregacijos nuomonę, dabar šiuo apaštališkuoju laišku trokštu dar atkakliau tęsti nuolatinį bažnytinės bendrystės siekį. Todėl laikau tinkama nustatyti šiuos dalykus:

Str. 1. Atitinkamai pagal Vatikano II Susirinkimo dekretus paskelbtos šventojo Pauliaus VI ir šventojo Jono Pauliaus II liturginės knygos yra vienintelė Romos apeigų lex orandi išraiška.

Str. 2. Diecezinis vyskupas, būdamas jam patikėtos dalinės Bažnyčios viso liturginio gyvenimo moderatorius, skatintojas ir saugotojas (5), privalo reguliuoti liturginio šventimo apeigas savo vyskupijoje (6). Todėl išskirtinai jo kompetencijai priklauso leisti savo vyskupijoje naudotis 1962 m. Romos mišiolu, laikantis Apaštalų Sosto gairių.

Str. 3. Vyskupijoje, kurioje iki šiol egzistuoja viena ar daugiau grupių, kuriose liturgija švenčiama pagal Mišiolą, paskelbtą iki 1970 m. reformos, diecezinis vyskupas privalo:
§ 1. Nustatyti, kad tose grupėse nebūtų neigiamas liturginės reformos galiojimas ir teisėtumas, padiktuotas Vatikano II Susirinkimo ir popiežių Magisteriumo;
§ 2. Nurodyti vieną ar daugiau vietų, kur šių grupių tikintieji galėtų rinktis švęsti Eucharistiją (tačiau tai neturi vykti parapijos bažnyčiose ir neturi būti steigiamos naujos asmeninės parapijos). 
§ 3. Nurodytose vietose nustatyti dienas, kuriomis leidžiama švęsti Eucharistiją naudojantis šventojo Jono XXIII 1962 m. paskelbtu Romos mišiolu (7). Taip celebruojant skaitiniai skelbiami vietos gimtąja kalba, naudojantis vyskupų konferencijų patvirtintais, liturgijai skirtais Šventojo Rašto vertimais;
§ 4 Paskirti kunigą, kuris kaip vyskupo delegatas būtų įpareigotas rūpintis tuo celebravimu ir tų tikinčiųjų grupių sielovada. Šis kunigas turi būti tinkamas šioms pareigoms, įgudęs naudotis iki 1970 m. reformos naudotu Missale Romanum, mokėti lotynų kalbą tiek, kad gerai suprastų rubrus ir liturginius tekstus, pasižymėtų gyva pastoracine meile ir bažnytinės bendrystės jausmu. Reikia, kad šis įpareigotas kunigas širdingai rūpintųsi ne tik oriu liturgijos celebravimu, bet ir tikinčiųjų pastoracija bei dvasine pagalba.
§ 5. Tinkamai veikti užtikrinant, kad šių tikinčiųjų labui kanoniškai įsteigtose asmeninėse parapijose veiksmingai vyktų dvasinis augimas, taip pat įvertinant, ar verta jas palikti, ar ne.
§ 6. Rūpintis, kad nebūtų leidžiama steigti naujų grupių.

Str. 4. Kunigai, įšventinti po šio motu proprio paskelbimo, norėdami celebruoti naudodamiesi 1962 m. Missale Romanum, privalo pateikti formalų prašymą dieceziniam vyskupui, kuris, prieš suteikdamas tokį leidimą, konsultuojasi su Apaštalų Sostu.

Str. 5. Kunigai, kurie jau celebruoja pagal 1962 m. Missale Romanum, kreipsis į diecezinį vyskupą leidimo toliau naudotis šia galimybe. 

Str. 6. Popiežiškosios komisijos Ecclesia Dei įsteigti pašvęstojo gyvenimo institutai ir apaštališkojo gyvenimo draugijos priskiriami Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacijos kompetencijai.

Str. 7. Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija, taip pat Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija savo kompetencijos dalykuose vykdo Šventojo Sosto valdžią ir stebi, kaip laikomasi šių potvarkių.

Str. 8. Ankstesnės normos, instrukcijos, leidimai bei papročiai, neatitinkantys šio motu proprio potvarkių, anuliuojami.Įsakau laikytis visko, kas nutarta šiame apaštališkajame laiške motu proprio forma, laikantis visų jo dalių, nepaisant nieko, kas būtų priešinga, net jei būtų verta tai ypatingai paminėti, ir nustatau, kad jis būtų publikuotas dienraštyje L‘Osservatore Romano ir tuoj pat įsigaliotų, po to paskelbtas oficialiame Šventojo Sosto rinkinyje Acta Apostolicae Sedis.

Paskelbta Romoje, prie Šventojo Jono Laterane, 2021 metų liepos 16-ąją, Karmelio kalno Švč. M. Marijos liturginio minėjimo dieną, devintaisiais mūsų pontifikato metais.

Pranciškus  

Išnašos:

(1) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konst. apie Bažnyčią Lumen gentium (1964 m. lapkričio 21 d.), 23: AAS 57 (1965) 27.
(2) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konst. apie Bažnyčią Lumen gentium (1964 m. lapkričio 21 d.), 27: AAS 57 (1965) 32; Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje Christus Dominus (1965 m. spalio 28 d.), 11: AAS 58 (1966) 677–678; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 833.
(3) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas motu proprio datae „Ecclesia Dei“ (1988 m. liepos 2 d.): AAS 80 (1998) 1495–1498; Benediktas XVI. Apaštališkasis laiškas motu proprio datae „Summorum Pontificum“ (2007 m. liepos 7 d.): AAS 99 (2007) 777–781; Apaštališkasis laiškas motu proprio datae „Ecclesiae unitatem“ (2009 m. liepos 2 d.) AAS 101 (2009) 710–711.
(4) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas motu proprio datae „Ecclesia Dei“ (1988 m. liepos 2 d.), 5:AAS 80 (1998), 1498.
(5) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konst. apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium (1963 m. gruodžio 4 d.), 41: AAS 56 (1964) 111; Caeremoniale Episcoporum, 9; Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija. Instrukcija Redemptionis Sacramentum apie kai kuriuos Švenčiausiosios Eucharistijos atžvilgiu paisytinus ir vengtinus dalykus (2004 m. kovo 25 d.), 19–25: AAS 96 (2004) 555–557.
(6) Plg. KTK, kan. 375, § 1; kan. 392.
(7) Plg. Tikėjimo mokymo kongregacija. Dekretas Quo magis dėl septynių naujų eucharistinių dėkojimo giesmių Romos apeigų ekstraordinarine forma patvirtinimo (2020 m. vasario 22 d.) ir Dekretas Cum Sanctissima dėl liturgijos šventųjų garbei šventimo Romos apeigų ekstraordinarine forma (2020 m. vasario 22 d.): L’Osservatore Romano (2020 m. kovo 26 d.), p. 6.
 
Ekstraordinarinės Mišios / Unsplash nuotr.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

5 KOMENTARAI

  1. tegu nepyksta tradicionalistai, bet kadangi asmeniškai susidūriau su jų išpuoliais prieš popiežių, tai manau, kad tai yra tinkamas ir apgalvotas sprendimas. Yra viskam ribos.

  2. Klausimas, kaip ir kada susidūrėte. Pripažįstu, jog galėjo pasitaikyti įvairių atvejų, bet vien dėl jų taip griežtai apriboti visas tradicines Šv. Mišias visame pasaulyje prilygsta rankos nukirtimui dėl pajuodusio nago. Ir Vatikanas šiuo atveju neatskleidžia apklausos, kuria remtasi kaip pagrindu šiame laiške, turinio, kas kelia daug klausimų. Daugybė katalikų dalyvauja tradicinėse Mišiose su visiška ištikimybe Bažnyčiai ir popiežiui, ką parodė ir vyskupų reakcija – daugelis nepriima popiežiaus nurodymų, remdamies 87 kanono straipsniu. Beje, tokią poziciją renkasi ne tik vyskupai tradicionalistai, tačiau ir progresyvieji – jiems šiuo atveju nėra priimtina, jog popiežius taip universaliai ir centralizuotai naudoja savo galią, tuos pačius griežtus nurodymus dėl iš esmės politinio klausimo pateikdamas visiems iš eilės. Lygiai taip pat daug abejonių kelia pats veikimo kelias: Šv. Mišių liturgijos uždrausti negalima, tad laiške ji apribojama biurokratiniais aspektais – derinimais su vyskupu ar net popiežiumi, atribojimu nuo parapijų ir kt., taip sukuriant barjerus dalykui, kuris yra visiškai leistinas.
    Tad, kaip parodė daugelio vyskupų ir kardinolų reakcija, priemonės tikrai perteklinės, bet jei galėtumėte sukonkretinti tas Jūsų nuomone peržengtas ribas, būtų tikrai paprasčiau Jus suprasti.

  3. nekantriai laukiu Cha komentaro 🙂
    O gal jam reikėjo nepraleisti progos patylėti? 🙂

    Nepyk, broli, čia aš „atsilyginau“ už ankstesnį Tavo pasiūlymą.
    Nepiktai, su pajuokavimu 🙂
    take it easy…

  4. Šis popiežius yra nuostabus, nenustoju žavėtis juo. Jėzuitas Pranciškus. Skirtingai nei ankstesnieji, jis ilgą laiką tarsi nerodė susidomėjimo liturgija (kaip forma), rūpinosi esmingesniais krikščioniškumo reikalais, be kurių bet kokia apeigų forma būtų tik tuščias kevalas.
    Ir dabar ne forma jam užkliuvo, o katalikų vidinis nusistatymas. Manau, tikrai maldingiems šis potvarkis nepakenks, jie kaip meldėsi, taip ir melsis. Labiausiai jis kliūva lefebristams, kurie jau putoja savo tinklalapiuose, ir tiems, kurie sureikšmina formą. Turiu pažįstamų senosios liturgijos mėgėjų. Vieni jų be problemų dalyvauja tiek ikivatikaninėse, tiek povatikaninėse Mišiose. Kiti, atrodo, visiškai to nesuvokdami, jaučiasi vyresniaisiais broliais. Panašiai kaip ir kai kurie ortodoksai (stačiatikiai). Nu jie yra geresni ir teisingesni už likusius.
    O dar visos sąmokslų teorijos. Kažkokie niekšingi veikėjai esą pakreipė Vatikano II susirinkimą pražūtinga linkme ir sukūrė naują neteisingą liturgiją. Bet Tridento susirinkime tai dalyvavo visi šventieji — ten intrigų nebuvo, ten viskas buvo teisinga :)))

  5. O dar juokinga, kai tikintieji piktinasi, kad savo veiksmus turės derinti su vyskupu. Mat geriau savivaliauti pagal savo supratimą, šokdint kunigus, vyskupus ir visą kitą bažnytinę valdžią. Šventoji Dvasia, tikime, vedė Bažnyčią per tūkstantmečius, bet XX a., anot kai kurių tradicionalistų, ji pasipiktinusi išskrido iš Vatikano II susirinkimo salių ir įsikūrė tik pas tridentinės liturgijos gerbėjus. Todėl popiežiai klysta, vyskupai klysta, dauguma tikinčiųjų eina ne ta kryptimi.
    O būtent popiežius Pranciškus, mano supratimu, labai sustiprino sinodiškumą. Jam neprikiši vienasmeniškų sprendimų.

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS PETICIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis