Pasauliniame šeimų susitikime Romoje – ir lietuvių delegacija

ŠaltinisVATICAN NEWS

Romoje vykstančiame Pasauliniame šeimų susitikime dalyvauja ir delegacija iš Lietuvos, kurią sudaro kelios sutuoktinių poros, kunigas Albertas Kasperavičius ir vyskupas Arūnas Poniškaitis, LVK Šeimos reikalų tarybos pirmininkas, kuris „Vatican News“ studijoje trumpai pristatė delegaciją.

Vysk. A. Poniškaitis: Šį kartą, X pasauliniame šeimų susitikime, iš Lietuvos dėl nevisai pasibaigusios pandeminės situacijos dalyvauja ribotas skaičius delegatų. Buvo paprašyta, kad iš Lietuvos atvyktų už šeimų sielovadą atsakingas vyskupas, šeimų sielovadoje dirbantis kunigas ir trys sutuoktinių poros.

Man vykti teko pagal pareigas, o kitų ieškojome per šeimų centrus, kurie pasiūlė artimesnius bendradarbius kunigus. Tada žiūrėjome, kas gali atvykti, atsitraukti nuo įsipareigojimų. Panašiai ir su sutuoktinių poromis. Viena iš trijų sutuoktinių porų atstovauja ne tik Lietuvai, bet yra ir Europos vyskupų konferencijų tarybos šeimos ir gyvybės komisijos atstovė. Siekėme, kad šeimos būtų iš skirtingų regionų: viena šeima yra iš Kauno, Darius ir Jonė Chmieliauskai, o kita šeima, Martynas ir Rusnė Kolodzeiskiai, gyvena pajūryje. 

Taip pat Rusnė ir Martynas Kolodzeiskiai pasidalijo keliomis mintimis apie tai, kas svarbu, jų akimis, šeimų gyvenimui, apie pirmųjų dienų susitikimus Romoje, apie šeimų bendruomenę, kuriai priklauso, apie tikėjimo perdavimą vaikams.

M. Kolodzeiskis: Mus pakvietė Jonė Kučinskaitė iš Kanos bendruomenės, prie kurios esame prisijungę ir kurios veikloje dalyvaujame. Kana yra prancūzų Chemin Neuf bendruomenės misija Lietuvoje. Tai savaitės programa šeimoms tarpusavio santykiui stiprinti ir ugdyti.

Mes šioje programoje sudalyvavome prieš ketverius metus ir pajutome didžiulį poveikį, labai gerai praleidome laiką, nupūtėme dulkes nuo savo pirmosios meilės. Vėliau bendruomenė mus pakvietė, mes ir patys troškome patirti, kas yra bendruomeninis gyvenimas.

Mums visiems reikia kitų šeimų, kad galėtume dalytis, patarnauti vieni kitiems.

Paskutinius trejus savo gyvenimo metus praleidome Ispanijoje ir Prancūzijoje, Chemin Neuf bendruomenėje, kartu su kitomis šeimomis, kunigais, broliais ir seserimis, gyvendami bendruomenės namuose bendruomeninį gyvenimą. 

Matau ir sutinku daug žmonių, kurie ieško Dievo ir trokšta bendruomeninio gyvenimo, didesnio artumo, gilesnio pasidalijimo. Mano patirtis tokia, kad mums Lietuvoje tą sunku daryti, nežinome, kaip tą daryti. Tad mūsų šeima nusprendė važiuoti ir būti su šeimomis, kurios tą daro, kurios turi tokią patirtį, kad išgyventume tą krikščionišką bendruomeninį artumą. Kad suprastume, kaip tai realizuojama, ko mums trūksta, kokias patirtis turime perimti. 

Gyvendami šeimoje mokomės duoti, ne vien imti. Ir šeima gali išgyventi vienatvę ir apleistumą. Mums visiems reikia kitų šeimų, kad galėtume dalytis, patarnauti vieni kitiems. Ir tai yra toks gilus džiaugsmas, gilus dvasinis džiaugsmas patirti šią bendrystę per dalijimąsi, per gyvenimą kartu, tarnaujant vienas kitam. Krikščionišką buvimo džiaugsmą patiriame ir kartu su kitomis krikščioniškomis konfesijomis: evangelikais, ortodoksais, anglikonais. Tai labai nauja ir įdomi patirtis. 

R. Kolodzeiskienė: Pakvietimas važiuoti į Romą man buvo netikėtas. Iš pradžių dvejojau ar tikrai mums reikia ten vykti, buvo nejauku dėl atsakomybės, nežinios, kas ten vyks, bet, matyt, tai yra kažkoks Dievo planas. 

Temos, apie kurias kalbamės Romoje, yra labai aktualios. Konferencijos, kurias iki šiol teko išgirsti, atrodo labai aktualios ir kai kurios jaudina iki ašarų. Visą informaciją geriu tarsi kempinė ir norisi vėliau grįžti prie konferencijos pranešėjų siūlomų programų, kad galima būtų jomis pasinaudoti ir pritaikyti savo gyvenime. 

nereikia bijoti pasakyti, kad visi patiriame sudėtingus laikotarpius, kai reikalinga pagalba iš šalies.

Viena ispanų pora liudijo apie tikėjimo perdavimą savo vaikams ir man tai aktualu, nes pati tai stipriai išgyvenu. Mes auginame tris sūnus ir negaliu sakyti, kad nepavyko perduoti tikėjimo, nes vaikai nėra netikintys, bet galbūt tam tikėjimui trūksta gyvybės.

Tačiau ta ispanų pora suteikė vilties: kartais galime nematyti savo maldų vaisių, tačiau šios maldos nenueina veltui. Galbūt ateityje šie vaisiai pasimatys, nors man gal nebus duota to pamatyti. Man suteikė vilties ir paguodos, kad su šiais dalykais susiduriu ne aš viena. 

Kalbant apie girdėtą mokymą, pirmąją įvadinę konferenciją vedė Gregory ir Liza, amerikiečių pora: jie kalbėjo apie namų bažnyčią ir kaip ją statydinti. Aš asmeniškai esu augusi sovietinėje santvarkoje ir po to, postsovietiniu laikotarpiu, niekas mūsų nemokė, kaip statyti namų bažnyčią. Mano mama yra konvertitė, tad tiki ne nuo mažų dienų, bet kaip mokėjo, taip ir statė, pati neturėjo pavyzdžio. O ši amerikiečių pora duoda įrankius, kuriuos galima naudoti, manau, kad tai labai svarbu. 

Įsivaizduoju, kad šeimos ir parapijos turėtų labai bendradarbiauti, ypatingai su kunigais ir klebonais, kad žinotų, kur ieškoti pagalbos. Kiekvienoje parapijoje yra šeima, kuriai reikia padėti. Yra katalikiškos šeimos ir nereikia bijoti pasakyti, kad visi patiriame sudėtingus laikotarpius, kai reikalinga pagalba iš šalies. Taip pat savitarpio pagalbos tarp vyresnių porų ir ką tik susituokusių: vyresnės poros galėtų dalytis ir palaikyti jaunas poras patarimais bei patirtimi. 

Klausykite garso įrašų.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

3 KOMENTARAI

Komentarai neleidžiami

REKOMENDUOJAME

Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS, PETICIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte