Po Konstitucinio Teismo (KT) sprendimo dėl lyčiai neutralios partnerystės Lietuvoje netyla diskusijos: ar teismai gali įtvirtinti tai, ko nepriėmė įstatymų leidėjas? O gal reikalingas tautos žodis per referendumą? Apie tai – „Laikmetis.lt“ kalbina Seimo narį Vytautą Sinicą.
Po KT sprendimo, kuriuo pripažinta galimybė registruoti vienalytę partnerystę per teismus, kelių dešimčių Seimo narių grupė siūlo įvesti moratoriumą. Įstatymo pataisa numatytų, kad partnerystės institutas Lietuvoje neįsigaliotų bent iki 2026 m. liepos 1 d. – kol šį klausimą išspręs pats Seimas.
„Tai būtų signalas, kad partnerystės reguliavimą norime spręsti politiniu, demokratiniu būdu, o ne teismų sprendimais. Metų laikotarpis reikalingas tam, kad šis klausimas būtų aptartas ir priimtas atsakingai“, – Seime surengtoje spaudos konferencijoje teigė Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas, Mišriai Seimo narių grupei priklausantis Vytautas Sinica.
Pasak jo, šią iniciatyvą parėmė apie 50 parlamentarų. „Yra Seimo narių, kurie nors ir nepasirašė, bet žadėjo balsuoti už. Kai kurių nespėjau pakalbinti. Projektas turi realių galimybių, nebent būtų labai grubiai stabdomas politiniais svertais ar šantažu,“ – komentavo V. Sinica krikščioniškam naujienų portalui „Laikmetis.lt“.
Kažkas panašaus ir nutiko.
„Tai – visiškas teisinis neraštingumas. Galiojantį įstatymą, kuris jau galioja daugybę metų, dešimtmečiais, pasakoma, kad, žinote, to įstatymo punkto galiojimas metams nukeliamas. Nežinau, kas gali sugebėti tokį projektą parengti“, – Žinių radijui rėžė Seimo vadovas Saulius Skvernelis.
Nenuostabu, kad Seime šis klausimas iš posėdžio darbotvarkės buvo išbrauktas. Priežastis – laukiama kol savo nuomonę pasakys Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas.
Konfliktas tarp valdžių: išbandomos demokratijos ribos
Parlamentaras Vytautas Sinica pažymi, kad kilęs ginčas dėl partnerystės įteisinimo nėra vien teisinis ar moralinis klausimas – tai esminis valstybės valdžių galių perskirstymo simptomas.
„Konfliktas tarp valdžios šakų yra, jis akivaizdus ir jis tikrai peržengia šeimos sampratos klausimą, kad ir kaip plačiai jį suprastume,“ – teigia jis. Anot Sinicos, Konstitucinis Teismas, kaip ir kai kurių kitų šalių aukščiausiosios teisminės institucijos, pasidavė pagundai viršyti savo įgaliojimus ir faktiškai pradėjo leisti įstatymus, perimdami įstatymų leidėjo funkcijas.
„Ši pagunda užprogramuota pačioje Konstitucijoje – joje faktiškai nenumatyta jokių realių stabdžių KT veiklai: nėra nei apeliacijos mechanizmo, nei aukštesnės instancijos, nei aiškių ribų, kaip toli gali eiti konstitucinė interpretacija. Teisėjus šiuo atveju riboja tik jų profesinis padorumas ir etikos standartai,“ – pabrėžia parlamentaras.
Pasak jo, tai atspindi platesnę konstitucinės teisės problematiką. „Visame pasaulyje konkuruoja dvi teisės mokyklos. Viena moko teisėjus laikytis Konstitucijos teksto ir tai, kas joje nėra aiškiai pasakyta, palikti įstatymų leidėjų nuožiūrai.
Kita teigia, kad Konstitucija yra gyvas organizmas, kurį reikia nuolat interpretuoti pagal laikmečio poreikius. Ši mokykla faktiškai anksčiau ar vėliau atveda prie to, kad teisėjai ima spręsti ir tuos klausimus, apie kuriuos Konstitucija nieko nesako, arba išplečia jos tekstą neatpažįstamai.“
Būtent šią kryptį, anot Sinicos, pasirinko Lietuvos Konstitucinis Teismas, ypač Dainiaus Žalimo vadovavimo laikotarpiu. „Prie tokio laisvo interpretavimo, perimančio Seimo funkcijas, buvo ilgai ir nuosekliai einama. Partnerystės byla yra tik vienas, nors ir ryškiausias, šio proceso pavyzdys,“ – teigia jis.
Konstitucija partnerystės nereikalauja – tai teisminė savivalė
Vytauto Sinicos teigimu, pagrindinė problema glūdi ne tiek Konstitucijoje, bet visų pirma – KT veikloje, kuris, anot jo, peržengia įgaliojimų ribas.
„Egzistuoja abi problemos, tačiau pirmoji – svarbesnė. Konstitucija visiškai nieko nesako nei apie partnerystę, nei apie vienalytes poras. Atrodytų, neįmanoma išaiškinti, kad Konstitucija reikalauja įteisinti partnerystę ir dar taikyti ją vienalytėms poroms, kai pati Konstitucija nei vieno, nei kito reiškinio apskritai nemini“, – sako V. Sinica.
Pasak jo, priešingai nei tvirtina KT, Konstitucija labai aiškiai apibrėžia santuoką kaip sudaromą tik tarp vyro ir moters, o šeimą mini kaip valstybės globojamą visuomenės pamatinį vienetą, kaip ir motinystę ar tėvystę.
„Taigi santuoka apibrėžta, šeima minima, bet neapibrėžta – tai ir yra viskas, ką Konstitucija sako šiais klausimais. Jokios partnerystės, o juo labiau vienalyčių santykių – net neminima. Ir vis dėlto KT nusprendžia, kad jų įteisinimas yra būtinas, nes to neva reikalauja Konstitucija. Tai – akivaizdi savivalė ir įstatymų leidėjo funkcijų perėmimas,“ – konstatuoja V. Sinica.
Jis pripažįsta, kad pati Konstitucija nėra tobula. Joje iš tiesų nėra nei aiškios šeimos, nei lyties sampratos. Tačiau, anot jo, tai neturėtų būti pretekstas įžūlioms interpretacijoms.
„Konstitucija daug ko nenumatė, bet kritikuoti jos autorius dėl to nebūtų sąžininga. 1992 metais daugybė dalykų, kurie šiandien tapo politinėmis dilemomis – pavyzdžiui, lyties samprata ar vienalyčių šeimų galimybė – tiesiog nebuvo net įsivaizduojami kaip aktualūs. Nebuvo nei diskusijų apie tai, ar lytis gali būti kintama, nei apie tai, ar šeima gali būti vienos lyties pagrindu,“ – aiškina politikos mokslų daktaras.
Todėl, pasak Sinicos, nors šiandien iš tiesų kyla poreikis patikslinti Konstitucijos formuluotes, tai neturėtų būti daroma per teismus. „Nuo visiškų absurdų prevenciškai apsisaugoti nesusiprato niekas. Tačiau tai dar nereiškia, kad teisėjai turi užpildyti tuštumas sava nuožiūra. Tai – Seimo, o ne KT atsakomybė“, – pabrėžia jis.
Referendumas – būdas išvesti valstybę iš konstitucinės aklavietės
Vytautas Sinica teigia, kad šiuo metu Lietuvoje susidarė faktinė konstitucinė krizė, kurią sukėlė Konstitucinio Teismo sprendimas dėl partnerystės. Jo nuomone, vienintelis tinkamas kelias šiai krizei spręsti – referendumas.
„Referendumas būtų pats geriausias kelias dabar Konstitucinio Teismo sukurtai konstitucinei krizei spręsti. Reikia pripažinti, kad sprendimas dėl partnerystės Seimui beveik nepaliko jokios erdvės – nei terminų, nei sąvokų, nei reguliavimo būdų Seimas nebegali savarankiškai pasirinkti. Teismas pats tai padiktavo. Tai grubus savo įgaliojimų peržengimas,“ – konstatuoja Sinica.
Jis teigia, kad šiuo metu Seimas atsidūręs bejėgėje pozicijoje: „Vienu metu tarsi suprantama, kad KT sau leido per daug ir atima Seimo galias, bet kartu bijoma nubrėžti ribas šioms užmačioms. Seimas akivaizdžiai pasimetęs ir nežino, kaip priešintis tokiai uzurpacijai.“
Šioje situacijoje, anot Sinicos, būtina atiduoti sprendimą tautai. „Visai Lietuvai būtų geriausia kartu su būsimais Seimo rinkimais surengti referendumą dėl šeimos sampratos. Kaip minėta, Konstitucija šiuo klausimu nepakankamai aiški ir palieka vietos begalinėms interpretacijoms, ką turėtų reikšti šeima.“
Politologas pabrėžia, kad sąžiningas teismas, susidūręs su tokia teksto neapibrėžtimi, turėtų padaryti išvadą, jog šeimos sąvoka gali būti reguliuojama įvairiai ir tai Konstitucijai neprieštarauja. „Tačiau šiandieniniame Konstituciniame Teisme nėra nė vieno teisėjo, kuris būtų konstitucinės teisės specialistas. Tai iš dalies – nekompetencijos, bet ir politinio angažavimosi klausimas. Šeimos samprata tapo šios ideologinės inžinerijos įkaite,“ – sako Sinica.
Anot jo, referendumas būtų ir teisingiausias, ir demokratiškiausias sprendimas. „Tai įtrauktų visą visuomenę, paskatintų pilietiškumą, suteiktų žmonėms galimybę patiems spręsti, o ne būti stebėtojais, kaip jų vardu sprendžia teisėjai. Tauta galėtų pati aiškiai apibrėžti, kas yra šeima. Ir tai padarytų galutinį tašką šioje ilgai trunkančioje teisinėje bei politinėje nežinomybėje.“
Nors tokios idėjos kol kas Seime tariamos tik atsargiai, Sinica tikina, kad būtent referendumas galėtų atstatyti demokratinę pusiausvyrą. „Tai būtų žingsnis, kuris leistų ne tik sugrąžinti Seimui jo įgaliojimus, bet ir atkurti pasitikėjimą visos teisinės sistemos legitimumu. Kai svarbiausi klausimai sprendžiami žmonių valia, o ne ideologiškai motyvuotų teisėjų interpretacijomis – tai yra tikroji demokratija,“ – reziumuoja jis.
Politinės valios išbandymas
Kol kas Seime diskusijos apie referendumą skamba atsargiai. Tačiau viešas ginčas tarp įstatymų leidėjų ir teisminės valdžios liudija – teisėkūros demokratijos principai Lietuvoje patiria rimtą išbandymą. Klausimas lieka atviras, ar Seimas išdrįs apginti savo prerogatyvą, ar to imsis tauta.
