Norint, kad taika pasaulyje sudygtų ir augtų, reikalinga esminė matrica: sveiki vyro ir moters santykiai. Tuo įsitikinusi naujoji Vatikano Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų dikasterijos sekretorė s. Simona Brambilla.
58 metų vienuolė, Paguodos seserų kongregacijos misionierė yra pirmoji moteris, einanti šias pareigas.
Be to, ji yra antroji vienuolė, tapusi Vatikano dikasterijos sekretore – po s. Alessandros Smerilli, Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterijos sekretorės.
Patirtis Mozambike, bendravimas su vietiniais vienuolę iš esmės pakeitė, atverdamas naujus horizontus žmogiškuoju, dvasiniu ir misionierystės lygmeniu.
„Turėjau dovaną pasidžiaugti Makua žmonių grožiu Niasos provincijoje Mozambike. Dalijimasis gyvenimu su jais, nors ir trumpas laiko atžvilgiu, mane labai pakeitė, atvėrė man naujus horizontus žmogiškuoju, dvasiniu ir misionieriškuoju lygmeniu. Iš žmonių, su kuriais gyvenau, gavau labai daug. Ir tai, ką gavau, gyvybiškai svarbūs mainai, kurie per malonę įvyko, įsirėžė į mano širdį. Todėl pasiimu tai su savimi į dikasteriją ir tikiuosi, kad tai padės man ugdyti įsiklausymą, pagarbą, dialogą, dėkingumą ir nuolankiai bendradarbiauti statant tiltus, o ne kliūtis”,- pasakojo ji apie savo patirtis „Avvenire”.
„Kaip skaitome Sinodo asamblėjos apibendrinamojoje ataskaitoje, krikščionių bendruomenė su dėmesiu ir dėkingumu žvelgia į per šimtmečius subrendusias pašvęstojo gyvenimo bendruomenių išbandytas bendras sinodinio gyvenimo ir įžvalgumo praktikas. Man atrodo, kad labai svarbu įsiklausyti ir paskelbti tas sinodalumo patirtis, kurios pašvęstajame gyvenime šiandien egzistuoja, juda ir yra generuojančios galbūt būtent mažume, paprastume, tyloje”, – įsitikinusi sesuo.
Ar šis paskyrimas – moters vaidmens pašvęstame gyvenime pripažinimas? S. Simona Brambilla sako, kad šis Šventojo Tėvo pasirinkimas vyksta vis labiau sinodiniame, atviresniame, evangeliniame, dialogiškame bažnytiniame kelyje.
Pasak jos, norint, jog sudygtų, augtų ir bręstų taika kiekvieno žmogaus širdyje, tarp žmonių, tarp tautų, pasaulyje, reikia pirmapradžio dirvožemio derlingumo: sveikų, pagarbių, pasitikinčių, švelnių, gyvybiškų santykių tarp vyro ir moters. Panašiai kaip turėjo būti laikų pradžioje, tame sode, kuriame Dievas mėgo vaikščioti pučiant dienos vėjui, ieškodamas vyro ir moters.
S. Simona pasakoja, kad pastaraisiais metais ją ypač lydėjo dvi biblinės figūros, kurių intensyvumą ir grožį norėtų priminti visiems pašvęstiesiems vyrams ir moterims: moabitė Ruta ir jos uošvė Noemė. „Prašau Viešpaties mums visiems pašvęstiesiems asmenims Rut ir Noemi palaiminimo. Tegul mūsų širdys būna tokios pat vientisos, ištikimos ir mylinčios kaip jų. Tegul mūsų santykiai, mūsų bendruomenės tampa židiniais, kur mus šildo ir guodžia žėrinti artumo su Dievu ir vienas su kitu ugnis; tegul mūsų ieškojimo kelionė būna įveikta kartu; tegul mūsų skurdas ir pažeidžiamumas tampa autentiško susitikimo vienas su kitu ir su Viešpačiu vieta; tegul mūsų rankos nuolankiai beria brangias sėklas, kurias Dievas išbarstė kiekvienoje širdyje, kiekvienoje tautoje, kiekvienoje kultūroje; tegul mūsų gyvenimai tampa gimdančiomis įsčiomis, kuriose Dievas mėgsta įsikūnyti ir šiandien, mylėti, guosti, gelbėti”.
