Pirmoji Vilties diena Marijampolės pataisos namuose – ypatingas įvykis ir žinia, kad Dievo gailestingumas nesibaigia ten, kur prasideda kalėjimo sienos. Gegužės 20-oji čia sujungė nuteistuosius, kapelionus, savanorius ir pataisos įstaigos darbuotojus į vieną gyvą, viltingą bendrystę. Malda, Dievo žodis, atleidimas ir tikėjimas, kad Jėzus beldžiasi į kiekvienas duris – net ir kalėjimo – kviečia kiekvieną žmogų jas atverti iš vidaus.
Kaip pasakojo Lietuvos Carito Sielovados bausmių vykdymo sistemoje programos koordinatorė Renata Dubauskė, kapelionus ir savanorius šiltai pasitiko ir sveikino Marijampolės pataisos namų vadovas Tomas Bartninkas bei Rezocializacijos skyriaus vadovas Vytautas Račius. Jų nuoširdus dalyvavimas ir palaikymas liudijo, jog kalinių dvasinė gerovė yra neatsiejama nuo tikrojo resocializacijos proceso – o jis prasideda nuo žmogaus širdies.
„Iki pietų kapelionai ir savanoriai lankė vyrus šešiuose atskiruose būriuose. Ten gyvenantieji dėl įvairių aplinkybių negali dalyvauti bendruose renginiuose. Taigi, tylūs, asmeniški susitikimai buvo tikri malonės akimirksniai – kalbėta apie Dievo artumą, apie atleidimą, apie šviesą, kuri nepriklauso nuo laisvės ar nelaisvės. Kartu meldėmės, giedojome, klausėmės vieni kitų ir kalbėjomės“, – dalijosi Renata. Jai pačiai tai buvo Vilties, atneštos į uždariausias širdis liudijimas.
Po pietų Vilties dienos renginys persikėlė į kalėjimo klubą, kur jau laukė gausus būrys nuteistųjų. Čia skambėjo gyvas šlovinimas. Jautri pantomima kvietė susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir atleidimą. Ypatingu momentu tapo savanorio Petro liudijimas apie asmeninį susitikimą su Dievu – ne šventovėje, o būtent kalėjime. Dvasiniams pokalbiams bei išpažintims pasitarnavo kapelionai ir savanoriai. Pasak R. Dubauskės, žmonės, galbūt metų metus gyvenantys vienumoje ar vidiniame skausme, galėjo išsilieti, susitaikyti ir atnaujinti savo tikėjimą.
Šventės kulminacija tapo Šventosios Mišios, į kurias nuteistieji gausiai jungėsi ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai – gyvą ryšį su Dievu ar Jo paieškas liudijo jų parašytos intencijos, padėkos, prašymai. Kaip dalijosi vienas iš kapelionų, nuoširdžių intencijų gausa – tikėjimo ženklas, kad sielos nemirusios, net jei gyvenimas tamsus.
Po Mišių broliškoje agapėje nuteistieji galėjo asmeniškai pabendrauti su svečiais. Vaišių ir bendrystės laikas dovanojo susitikimų, gilių pokalbių džiugesio, net ašarų. „Tai buvo laikas, kai žmogus buvo priimtas ne pagal praeitį, bet pagal dabarties troškimą būti geresniu“, – sakė Renata.
Į Vilties dieną jungėsi beveik visi Lietuvoje tarnaujantys kapelionai bausmių vykdymo sistemoje. Negalėję dalyvauti fiziškai, lydėjo misiją malda. Ši vienybė liudijo, kad kalinių sielovada yra ne atskirų asmenų iniciatyva, o bendras, gyvas Bažnyčios atsakas į Jėzaus kvietimą: „Buvau kalinys – ir aplankėte mane.“
Broliams kunigams redemptoristams, kurie jau keletą metų ištikimai tarnauja Pravieniškių 1-ajame kalėjime, Vilties diena – gyvas atsakas į popiežiaus Pranciškaus raginimą skelbti viltį tiems, kurie dažnai yra pamirštami. Kaip sakoma bulėje Jubiliejinių metų pradžiai: „Tegul tikintieji, ypač ganytojai, visur pasaulyje aiškina šiuos dalykus, vienu balsu drąsiai reikalauja užtikrinti orumo nežeminančias sąlygas kaliniams […], panaikinti mirties bausmę, kuri prieštarauja krikščionių tikėjimui ir naikina bet kokią atleidimo bei atsinaujinimo viltį“ („Viltis neapgauna“, p. 10).
Redemptoristai primena, kad Kristus – tai ne miglota viltis, bet gyvas Asmuo, kuris pasiekia kiekvieną žmogų, net ir tą, kuris yra už grotų. „Esame be galo dėkingi Dievui už galimybę būti kartu kalėjime, dalytis viltimi, kuri yra Jėzus, ir padrąsinti vieni kitus, nes kiekvienam iš mūsų to labai reikia“ – dalinosi kun. Rastislav Dluhy, kun. Peter Hertel ir kun. Lukáš Michalovič.
„Ypatingai norisi padėkoti kapelionui kun. Jonui Cikanai, kad ši pirmoji Vilties diena įvyko būtent jo tarnystės vietoje – Marijampolės kalėjime. Ištikimas ir ramus jo buvimas tapo pamatu šventei, kurios vaisiai buvo juntami ne tik tądien, bet, bet, tikiu, ir toliau bręs kalinių širdyse, savanorių liudijimuose, kapelionų darbuose“, – sakė Lietuvos Carito Sielovados bausmių vykdymo sistemoje programos koordinatorė R. Dubauskė.
„Jėzus beldžiasi į kiekvienas duris – ir kviečia kiekvieną jas atverti iš savo vidaus.“ Toks paprastas, bet kupinas dvasinės gelmės buvo pirmosios Vilties dienos kalėjime šūkis.
Kapelionas Viktoras pirmosios Vilties dienos esmę apibendrino taip: „Džiaugiuosi, kad galėjome praktiškai kalbėti apie Viltį – tiek kalėjimo administracijai, tiek pareigūnams, tiek nuteistiesiems. Svarbu, kad buvo daug viltingų pokalbių ir bendra malda. Pasidžiaugėme daugeliu gerų dalykų, bet ir supratome, kur dar mums trūksta Dieviškos vilties.“
R. Dubauskės žodžiais, gegužės 20-oji Marijampolės kalėjime – ne tiesiog data ar sielovadinė akcija. Tai gyvas Dievo buvimo ženklas, kad net ir už grotų, net ten, kur pasaulis nurašo, dangus atveria savo vartus. Tai diena, kai Dievo malonė dar kartą paliudijo: nėra sienos, kurios Jis negalėtų peržengti. Nėra širdies, kurios Jis negalėtų paliesti.
