Apaštalų darbų knygoje pasakojama, kaip augo krikščionių bendruomenė. Uoliausias Evangelijos skelbėjas buvo apaštalas Paulius; jis daug keliavo ir visur skelbė prisikėlusįjį Viešpatį. Vieni jo mokymą atviromis širdimis priimdavo, o kiti priešinosi. Kad ir keista, bet uoliausiai Pauliaus skelbimą priėmė ne žydai, bet pagonys. „Pagonys džiaugėsi ir šlovino Viešpaties žodį; ir įtikėjo visi paskirtieji amžinajam gyvenimui. Taip Viešpaties žodis išplito po visą kraštą“ (Apd 13, 48–49). Tuo tarpu žydai net sukurstydavo žmones apaštalą Paulių persekioti.
Šis Apaštalų darbų knygos pasakojimas duoda progą pamąstyti, kodėl ne tik apaštalų laikais, bet per visus dvidešimt amžių iki mūsų dienų vieni, išgirdę Dievo žodį, su džiaugsmu jį priima, o kiti ne tik nepriima, bet net ir priešinasi jam. Šitai matome ir dabartiniu metu: į Bažnyčios bendruomenę dažnai ateina žmonės, augę sekuliarioje aplinkoje; brendę katalikiškoje aplinkoje, tampa tikėjimui visiškai abejingi. Kodėl taip nutinka? Atsakymas vienareikšmis: mūsų sprendimams didžiausią poveikį daro mūsų gyvenimo būdas. Todėl teisingai sakoma: „Gyvenk, kaip tiki, o jei ne, pradėsi tikėti, kaip gyveni.“
Apreiškimo knygoje skaitome apaštalo Jono patirtą regėjimą: „Štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose“ (Apr 7, 9). Viliamės, kad ir mes, pasibaigus mūsų žemiškajai kelionei, būsime šioje minioje. Vienas iš šio apreiškimo dalyvių paklausė: „Kas tokie yra ir iš kur atėjo tie, apsivilkę baltais apsiaustais?“, ir atsakė: „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju“ (Apr 7, 13–14). Šis atsakymas yra aiški nuoroda, ką turime daryti, kad po žemiškos kelionės ir mes būtume toje palaimintųjų minioje. Pirma, neieškoti lengvo, patogaus gyvenimo kelionės, nes kantriai pakeliami sunkumai yra tiesiausias kelias pas Viešpatį. Antra, visi esame nusidėjėliai ir savo sielos drabužį dažnai supurviname, todėl turime jį išbaltinti Avinėlio krauju, tai yra dažnai pasinaudoti Atgailos sakramentu.
Jeruzalės šventykloje žydai kamantinėjo Jėzų, kad jis pasakytų, ar tikrai esąs žmonių laukiamas Mesijas. Jėzus atsakė palyginimu apie ganytoją ir paskui jį sekančias avis: „Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos“ (Jn 10, 27–28). Tačiau tiems, kurie netikėjo Jėzaus žodžiais, jis pasakė: „Jūs netikite, nes jūs – ne manosios avys“ (Jn 10, 26).
Dievo žodis kviečia pasitikrinti, ar tikrai priklausome Jėzaus kaimenei – tikrų jo draugų būriui. Per maža būti pakrikštytam ir formaliai priklausyti Bažnyčios bendruomenei. Būtinas klusnumas Ganytojo balsui. O kad klausytume, reikia žinoti, ko jis iš mūsų nori. Dėl to Šventasis Raštas turi būti parankinė mūsų knyga; ją skaitydami susiorientuojame, ko Dievas iš mūsų nori, ir tuomet galime atsiliepti visu savo gyvenimu.
Viešpatie, padėk mums ištikimai tave sekti, ir kai sieloje saulė šviečia, ir kai vargų debesys tą saulę užstoja.
