Šio teksto pagrindas – asmeninė Sofijos patirtis apie tikėjimo ir maldos jėgą.
Tikėjimo galia
Malda ir tikėjimas yra neatsiejami, jeigu sunku tikėti, kad malda padeda ir yra galinga, pirmiausia prašykime šios dovanos. Taip pat galime sakyti: „Dieve, man dabar sunku tikėti, bet prašau, kad priimtum mano silpnumą ir, nežiūrint jo, veiktum mano gyvenime“.
Taip išreiškiame savo norą tikėti. Mes turime laisvą valią rinktis tikėjimą. Dievas niekaip negali mūsų priversti taip daryti, bet gali padėti mūsų silpnumui. Tačiau viduje mes patys turime apsispręsti, ar norime tikėti ar ne. Dievas mums siūlo tikėjimą, sakydamas, kad tai yra gerai, kad jis yra galingas: „Iš tiesų sakau jums: kas pasakytų šitam kalnui: „Pasikelk ir meskis į jūrą“, ir savo širdy nesvyruotų, bet tikėtų įvyksiant, ką sako, taip jam ir įvyktų. Todėl sakau jums: ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir tikrai taip bus.“ (Mk 11, 23-24) Todėl verta laisva valia rinktis tikėjimą kiekvieną dieną.
Jen Bricker (Džen Briker) yra mergina, kuri gimė neturėdama kojų. Vis tik ji jautė savyje didelę jėgą keisti pasaulį, perėjusi daugybę išmėginimų ji tapo visame pasaulyje žinoma akrobate su lynais ir įgyvendino savo svajonę. Taip pat Jen yra lektorė bei rašytoja įkvėpusi milijonus žmonių širdžių.
J. Bricker knygoje „Viskas yra įmanoma“ rašo: „Visa, ką aš darau yra iš Dievo malonės. Be jo aš būčiau didžiausia nevykėlė ir bevalė.“ Daug melstis – tai nereiškia nieko neveikti ir tik melstis. J. Bricker dar neturėdama 30 metų ir negalėdama vaikščioti jau buvo padariusi didelių dalykų.
Sofijos patirtis
Sofija (vardas pakeistas) – moteris, kuri jaunystėje susirgo psichikos liga, ją kankino įvairios baimės, nuolatinis nerimas, nepasitikėjimas savimi ir garsinės haliucinacijos. Su psichikos problemos ji susidūrė dar studijų metais, tuo metu ji nebuvo praktikuojanti krikščionė. Vis tik ilgainiui ji atrado tikėjimo ir maldos kelią ir nuo to laiko prasidėjo kelionė į vidinį išgydymą. Sofija pasakoja apie savo maldos patirtį:
„Malda mums duoda vis daugiau reikalingų malonių mūsų darbams, svajonėms įgyvendinti. Neturėtume savęs užliūliuoti savigaila, kad mes sergame ir nieko nesugebame nuveikti. Per maldą išprašiau tokių malonių, kurių dėka iš mano kelio pasišalino baimė, nerimas, apatija, besaikis valgymas, nuotaikos nebuvimas, garsinės haliucinacijos. Visos šios išvardintos silpnybės buvo didelės kliūtys man išgyventi visavertę kasdienybę.
Tačiau aš galiu pasakyti, kad niekada nesikreipiau į psichologą, manęs nekonsultavo mano psichiatras, tokiais klausimais kaip patraukti baimę, įtampą iš savo gyvenimo. Aš niekada nepirkau ir nesiruošiu pirkti jokių dvasinių mokymų.
Tik retkarčiais dalyvaudavau rekolekcijose ir bendraudavau su savo dvasiniu vadovu. Taip pat, man dažnai padėdavo knygų skaitymas, daugiausia įkvėpimo rasdavau skirtingose krikščionių autorių knygose. Daug išminties gavau kalbėdamasi su pasirinktu dvasininku, tačiau aš nepripažįstu jokių gyvenimo mokytojų, išskyrus Jėzų.
Prie šių minčių dar turiu pridėti, kad jeigu nusprendėte daugiau melstis, neįklimpkite į varginantį klausinėjimą, abejones, nerimą kaip tai paveiks mano gyvenimą. Malda neša ramybę, todėl pabandykite vis labiau į ją pasinerti.
Jeigu jaučiate, kad ilga malda vargina psichologiškai, išsakykite Dievui savo tikėjimą, kad jis išklauso jus ir per trumpesnę maldą, su pasitikėjimu išgyvenkite savo kasdienybę ramybėje, o Dievas darys savo darbus jums net nepastebint.“– sako Sofija.
Pasitikėjimo malda
Malda padeda neįklimpti į kitas priklausomybes: besaikį valgymą, gėrimą, rūkymą. Visų šitų dalykų norisi, išgyvenant sunkumus. Nes norisi užpildyti vidinę tuštumą, pabėgti nuo prastos savijautos, nuo nesaugumo. Tačiau persivalgymas, alkoholio vartojimas ar rūkymas niekada neužpildo, niekada nesuteikia trokštamos ramybės. Geriau juos pakeisti pasivaikščiojimu, sportu, mėgstama veikla, darbu, pabuvimu su artimaisiais ir, be abejo, – malda.
Psichologas, religijos filosofijos dėstytojas Robertas Moore‘as (Robertas Muras) sakė: „Jei nesimelsite, neišvengiamai įpulsite į nusiminimą, tapsite pasipūtę arba blaškysitės tarp dviejų kraštutinumų. Vienintelė malda gali padėti išlaikyti pusiausvyrą (dvasinę, psichologinę ir emocinę) tarp depresijos ir pasipūtimo.
Tik malda suteikia sielai pagrindą, vienintelė gelbsti nuo nusiminimo ir apsaugo nuo neišmintingumo. Jei nesimelsite, nuolat jausitės prislėgti ir gniuždomi savo egocentriškumo.“ Tai, kaip tvirtina R. Moore‘as, galioja tiek tikinčiajam, tiek netikinčiajam.
Pabaigai kelios mintys apie pasitikėjimą Dievu (jos buvo išsakytos vienuose dvasiniuose mokymuose): „Rūpestis yra mūsų gyvenime, nes nepasitikime Viešpačiu. Mes esame palaiminti kai pasitikime Dievu ir to vaisius – esame, kaip medis pasodintas prie upės. Rūpestis ir įtampa nėra Dievo karalystės vaisiai. Tai nereiškia, kad mano gyvenime nebus problemų, bet jose turiu pasitikėti Dievu, pasislėpti Dievo sparnų glėbyje.
Aš turiu pasitikėti Dievu, kaip kūdikis ir Dievas manimi pasirūpins. Centrinė Biblijos psalmės eilutė yra: ‚Geriau pasitikėti Dievu, negu žmogumi‘. Mano ateitis nėra mano rankose, ji yra Dievo rankose. Nėra tokios maldos, į kurią nebūtų atsakyta. Jis nori mums duoti geriausia, ne turtus ar darbą, bet kur kas daugiau.
Kartais rūpinamės savo praeitimi, bet praeitis jau praėjo, o dabartis – Dievo rankose. Visa, ką aš turiu yra dabartis.“
Sofija, melsdamasi sau išgydymo ilgainiui jautėsi vis geriau, ji numetė priaugtą viršsvorį, o diena iš dienos prašant gyvenimo džiaugsmo, traukėsi ir apatija, nuotaikos nebuvimas. Dabar jau gerą dešimtmetį moteris džiaugiasi kiekviena diena, ji yra išgydyta iš įvairių praeities įvykių, kėlusių nerimą, nemeilę sau pačiai.
Šių neigiamų emocijų nebuvimas leidžia Sofijai gyventi visavertį gyvenimą, siekti profesinių tikslų ir būti finansiškai nepriklausoma, laiminga moterimi.
