Tiems, kurie dar drįs šlovinti didžiąją kultūrą, bandys atskirti meną nuo politikos, linkiu, kad akyse stovėtų ir naktimis sapnuotųsi šis žmogus, kurį beginklį (žr. žemiau) nužudė „didžiai kultūringos” valstybės „didžiai kultūringi” išgamos.
Kas yra kultūra? Galiu lažintis, kad imsite vardinti: bibliotekos, muziejai, knygos, teatrai, spektakliai, rašytojai, kompozitoriai, režisieriai… Turiu jus nuvilti. Visi šie atsakymai yra… neteisingi. Išvardinti dalykai yra tik kultūros priemonės, darbo įrankiai. Jei jie, kad ir kokie genialūs būtų, nepaliečia žmogaus proto ir sielos, jie tik kaip dūmai išnyksta neblaškomi vėjo.
Kyla daug kalbų apie didžiąją Mordoro kultūrą. Apie jo poeziją, dailę, apie nemirtingus kūrinius, „Specoperacija ir taika“ tipo. Apie „Gulbių ežerą” ir P. Čaikovskio pirmąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui. Apie genialius filmus ir aktorius. Atsiranda daugybė jos puolėjų ir gynėjų, kurie badosi pirštais, o oponentams rodo kumščius (laimė, iki rimtų muštynių nepriėjo).
Mano galva, kultūros vaidmuo sovietinėje ir postsovietinėje erdvėje iš esmės yra perdedamas. Jos sakralizavimas sovietmečiu iš esmės buvo (o Mordoro – ir dabar yra) tebenaudojamas išimtinai propagandos tikslais. Kol susižavėję marginalai intelektualai iš sočių Vakarų šalių sisioja iš laimės į kelnes, radę kokią nors 143-ąją L. Tolstojaus knygų paslėptą prasmę, pamirštama pati kultūros esmė.
Kultūra ir menas skirti auginti žmogaus sielą. Jei kultūra to nedaro, vadinasi, ji tėra tik plonas propagandos tapetas, maskuojantis tikrąją, pelėsių ir grybelių surytą, seniai perpuvusią, žmogaus ir visuomenės dvasią.
Prisiminkime, kad ir nacius buvo galima laikyti kultūringais. Kino kronikose liko kadrai, kaip SS uniformas vilkintys žmonės groja akordeonais, kaip lankosi teatruose ir operose (naciai dievino R. Vagnerį). Ir tai visiškai nesukliudė šiai filosofų, istorikų, rašytojų, kompozitorių tautai sukurti pirmąjį istorijoje pramoninio žudymo metodą. Ir kultūra buvo tokio aukšto lygio, kad net Aušvice buvo kalinių orkestras.
Šis pavyzdys rodo, kaip kultūra ir menas praėjo pro šalį, su visuomene „slegka soprikasnuvšis rukavami” (liet. lengvai prisiliesdami rankogaliais). Be gilesnio pėdsako, be esmės ir be prasmės. Kultūra naciams buvo priemonė, įrodanti arijų rasės pranašumą. Kitaip sakant, tik propagandos įrankis, o ne sielos esmė.
Jei kultūra yra žmogaus sieloje, jis niekada nesukurs tokių baisybių. Jis, net galėdamas išvengti mirties, kaip šventoji vienuolė Edita Štein, arba garsusis pedagogas, pasakų autorius Janušas Korčakas, verčiau pasirinks mirtį dujų kamerose nei išduos savo vertybes.
Lygiai taip pat ir garsioji rusų kultūra. Savaip geniali, ir savaip baisi. Traumuotos, iškraipytos sielos ir proto apoteozė. Geniali savo baisumu, savigrauža, kalte, bejėgiškumu. Ji iš tiesų unikali. Nes niekur kitur nėra tokios sužalotos sielos ir tokio sužaloto proto, kuris sugebėtų tą kurti. Tamsos, fanatizmo, manipuliacijų gylio ir nusikaltimo beprotiškumo ir tokios pat beprotiškai aistringos atgailos.
Teroro ir baimės kultūra, kalbanti… nutylėjimais. Rašanti… tarp eilučių. Apsėsta visa apimančios baimės, gyvuliškos baimės dėl savo gyvasties.
Teroro ir baimės kultūra, kalbanti… nutylėjimais. Rašanti… tarp eilučių. Apsėsta visa apimančios baimės, gyvuliškos baimės dėl savo gyvasties. Ir visa tai praeina pro tamsią, beraštę ir plėšrią visuomenę, nepaliekant žymių jos sielose. Baudžiavinių pirkių tamsos, smarvės ir dūmų, dvarponių teatrų-haremų, amžino nepilnavertiškumo komplekso, noro pagaliau turėti gerą bariną, o ne galvoti savo galva ir dirbti savo rankomis, mišinys.
Iš ko atpažintume homo sovietikus: iš pykčiu perkreipto bedančio, nuo svaigiųjų gėrimų išpurtusio veido (dantų priežiūra yra dėmesys sau), nukleiptų batų ir amžino fizinio ir dvasinio skurdo. Iš prarastojo žmogiškojo orumo: silpnesnius skriausti, stipresniems laižyti batus.
Tik Mordore, kur veši didžioji kultūra, bobos stumia bėgiais vagoną su duona (kai vyrai drybso priputę), kur „vaš internet nam i nx nenužon“ (liet. jūsų internetas mums nereikalingas). Kur žmogus žmogui – vagis ir stukačius (bildukas, genelis, stuksėtojas). Kur, genialiosios kultūros šalyje, visiems – nuo politikų, menininkų iki turgaus bobų – yra puikiai žinoma fenia (Mordoro lageriuose, – vagių žargonas). Kultūra, tesugebanti sukurti karą ir lagerius…
Taip, jame yra tos didžiosios kultūros blyksnių. Kaip ir genealiajame J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdove“, kas buvo parašyta ant Saurono žiedo, ir kokiais rašmenimis? „Ash nazg durbatulûk, ash nazg gimbatul, ash nazg thrakatulûk agh burzum-ishi krimpatul“ (liet. Šitas Žiedas yra Visagalis/ – Jis Žiedus išsisklaidžiusius gali/ Surasti, sukviesti ir juodąja valia/ Sukaustęs, sujungti tamsiam Mordore (vertė J. Strielkūnas).
Parašyta tai buvo juodąja kalba, bet elfų rašmenimis, nes mordorėnai tiesiog neturėjo priemonių tokiems didingiems dalykams aprašyti. Čia būtų kaip bandymas runomis aprašyti Pitagoro teoremos įrodymą. Todėl, kad kultūra nepalietė sielos, Mordoras ir griauna viską savo kelyje.
Kaip kultūringos tautos kelyje, pasipainiojus miestui, nelieka akmens ant akmens? Kaip tų, kurie vertina teatrą, bibliotekas ir muziejus, kelyje nebelieka nei teatrų, nei muziejų? Kaip gali kelyje tų, kurie turėtų aukštinti žmogaus dvasią, nebelikti žmonių? Kaip gali kultūringas žmogus sušaudyti beginklį belaisvį? Kaip?
Nustokime mitologizuoti kultūrą. Nustokime meluoti sau, kad Mordoro knygos ir muzikos kūriniai, paveikslai ir spektakliai yra genialūs, jei jie nepaliečia sielos. Jie – tik tuščios priemonės, propaganda, turinti liudyti aukštą Mordoro lygį, kurį matome iš sugriautų miestų, iš nukankintų žmonių.
Kokia išeitis? Atminkime, ką bendro turėjo du totalitariniai režimai: nacių ir komunistų? Pasaulį be Dievo. Be žmogaus, kaip Dievo vaiko orumo. Be sieloje tūnančios Kūrėjo kibirkšties. Be suvokimo, kad esame sukurti pagal Dievo paveikslą. Kad gyvenimas žemėje – tik maža stotelė prieš Amžinybę. Ne tik jie, bet ir mes, vis dažniau imame tai pamiršti.
Tampame perdėtų jautruolių visuomene, kurios švelnias akytes žaloja tankas Katedros aikštėje.
Tampame perdėtų jautruolių visuomene, kurios švelnias akytes žaloja tankas Katedros aikštėje. Nes, nu, mes tokie, tipo labai kultūringi, dievobaimingi ir šiaip geručiai, svaičiojantys apie žalias Dangaus pieveles ir baltas debesų aveles, kurių jautrioms ausytėms gelbėti buvo iškupiūruota liturgija, iškerpant pačią esmę. „Gelbėk mane, Viešpatie, nuo amžinosios mirties, tą siaubingąją dieną, kada ims drebėti dangus ir žemė, kai Dangui liepsnojant, teisi pasaulį“. Išbraukiant atsakomybę už savo darbus ir pasirinkimus: „Drebu visas ir bijau, nes ateis rūstybės ir ataskaitos laikas“.
Baili visuomenė nesugeba priešintis. Tačiau tokie jautruoliai greitai išmoksta padlaižiauti. Tampa tais pačiais geneliais, stuksinčiais už žirnelius ir apelsinų ryšulėlį. Ir tankas aikštėje liudija jiems ne žmogaus ir Dievo pergalę prieš tamsą, o pajudina jų pačių bailiose sielose tūnančios tamsos, pridengtos minkštu žalių samanėlių kilimėliu, akivarus. Juose ima burbuliuoti homo sovieticus baimė, neapykanta, bailumas, baudžiauninko menka dūšelė. Nes vienas dalykas skiria vergą nuo laisvojo: tik laisvasis turi teisę nešioti ginklą, tik laisvasis jo nebijo. Tik laisvasis gali pasiaukoti. Nes nėra didesnės drąsos ir meilės, kaip sekant Išganytojo pavyzdžiu, gyvybę už kitus atiduoti.
Tik laisvas žmogus, kaip šis nežinomas Ukrainos karys, sutinka verčiau mirti nei nusisegti savo šalies vėliavą. Tai žmogiškojo orumo triumfas prieš beribę sielos tamsą.
Kai kitą kartą kalbėsite apie didžiąją Mordoro kultūrą, linkiu, kad jums akyse stovėtų vaizdas, kaip šis karys sušaudomas. Tai ne filmas, ne spektaklis, ne kompiuterinio žaidimo scena. Tai – gyvenimas. Tai tikroji Rusijos kultūra.
O jūs, kurie jos ilgitės, esate tiesiog šių žmogžudžių bendrininkai ir įkvėpėjai, kuriems anksčiau ar vėliau ateis rūstybės ir ataskaitos laikas. Kai liepsnojant dangui ir žemei, stosite prieš Kūrėją.
Pagaliau! Tekstas tiesiai dūšion…Su pakankamai faktų, kad nebūtų įmanoma užginčyti. Ir prasmė, ir emocija..Ačiū
Kur jau čia beužginčysi… Autorei nuoširdžiai siūlyčiau tiesiog atvėsti. Persistengimai atstumia. Be to, ir su loginiu mąstymu ne kas, švelniai tariant… o ir neapykantos užtenka (pastraipa „Iš ko atpažintume homo sovietikus:”… – viens prie vieno retorika, kaip komunistų santvarkoje puldavo liaudies priešus, o ypač tikinčiuosius. Netgi, drįsčiau pastebėti, aršesnė!) Dar kai kas: super uoliai teisingai mąstančiai autorei neprošal būtų savo raštingumą pasitikrinti: tai gerai žinomo lotyniško posakio nesugeba be klaidos pacituoti, tai išranda lietuvių kalboje neegzistuojantį žodį „genEAlus” ir jį keletą kartų su pasimėgavimu kartoja…
Autore, emocijos negali pakeisti mąstymo, o ypač savarankiško ir sąžiningo! Beje, ir išsilavinimo – taip pat. Nepykite.
Esate tipinis pasyviosios agresijos pavyzdys. Apvarė žmogų ir pabaigoje parašė „Nepykite“. Jūs padarėt viską, kad žmogus supyktų, nes prirašėt nesąmonių. O paskui bandote suversti kaltę tam, kurį, pardon, verbališkai apvarėt, kad jis blogas, nes, matote, gali supykt. Esate visos sovietinio mąstymo klišės vienoje vietoje. Ir dar nekuklus klausimas: kaip jūs neturit ką veikti, kad įsimenate, kas kur kažką ne taip parašė. Protingas ir užimtas žmogus svetimų klaidų neskaičiuoja. Ir, pasinaudodamas tamstos pavyzdžiui, ramiai parašysiu: esate beviltiška, bet nepykite.
Tai homo sovieticus blogai, o tai dabartinė leftistinė ideologija, kur ką tik susituokė tėvas su savo dukterim ir atėjo svečiai į vestuves, tai normaliai? Pedofilija irgi?
Savo įsitikinimus galima būtų gerokai mandagiau ir pagarbiau reikšti. Ir dar autorė kalba apie kultūrą….Toks jausmas, kad rašo niršdama ant skaitytojų, kurie, anot jos, turbūt kvaili, nesusipratę rusų kultūros garbintojai.
autorės varomoji jėga – įniršis ir kultūros stoka. Galima tą patį pasakyti ir civilizuočiau.
Iš komentarų puikiai matyti tikrųjų homo sovieticus kultūra. Bailiai baudžiauninkai atpažino save. Jūs niekada neišdrįsite parašyti, kaip autorė. Jūs, miela Daiva ir Vilniete, jau dabar esate tipiški geneliai, kurie stuksėsite už majonezą. Nes dabar stuksite už dyką. Jūs mirtinai nekenčiate drąsesnių, protingesnių. Visas jūsų niūrus gyvenimėlis ne veikti, dirbti, kurti, o skaičiuoti, kas kur ne tokią raidę parašė. Koks liūdnas ir nykus žmogaus gyvenimas turi būti, kad jis įsidėmėtų tokius smulkius ir nereikšmingus dalykus. Mažų, menkų sielelių skurdas. Pačios nesugeba nieko sukurti, tai dergia kitus. Juk su kokiu pasimėgavimu jūs, mielosios, jei tik kas suteiktų progą, eitumėt skųsti savo kaimynų. Pavydas yra baisus dalykas. O dar komplekte su sielos menkyste, tai apskritai mirtinas derinys. Juk tas pykčio perkreiptas snukis su iškirmijusiais dantimis, tai apie jus, mielosios.
Ohoho. Iškalbingas tekstelis. Valatkos inkarnacija. O naiviai maniau, kad tokios „aukštumos” tik tikrajam valatkai teįkandamos…
Ir tiek mažai argumentų. Kokios „aukštumos”? Sveiko proto, argumentų kalba. Ko nepasakysi apie tamstą. Pro jus, beje, irgi kultūra akivaizdžiai praėjo pro šalį. Nes trykštate tik pavydu ir neapykanta.
Pati autorė nekultūringai rašo. Ir nematau logikos. Ką prieš porą šimtų metų gyvenę rusai ir sukūrę įstabius kūrinius turi bendro su dabar vykstančiu karu Ukrainoje?
neapykanta persunktas tekstas.Lietuva tokia maža…Ir iš kur tas noras kitiems kapoti galvas? Nejau neįmanoma pagarbiai kalbėtis.Apskritai,kas yra šio rašinio adresatas?
taigi tamsta ir esate adresatas. Kuo grindžiate savo teiginį apie neapykantą?. Autorė abejoja rusų kultūra ir susako faktus. Kur tamstos faktai?Aš esu skaičiusi Dostojevskį, „Brolius Karamazovus”. Tiesą sakant, ten puikiai iliustruotas ruskij mir… Alkoholis, muštynės, neapykanta..Skaičiau ir Karas ir taika. Pusė parašyta prancūziškai…Irgi – pokyliai, prabanga…
Varge. Jei tik tiek iš didžiųjų tesupratote, tai… Nuolankiai nutylu. Kiekvienas turi proto tik tiek, kiek Dievas davė, ir matyt taip konkrečiam žmogui geriausia – kad ir kaip neskanu iš šalies žiūrint.
Miela Onute, išsakysiu savo požiūrį į meną, kuris Jums nėra būtinas sekti, jei manytumėte kad jis neatinka jūsų nuostatų.
Autorės teiginys, kad rusų kultūra yra žemo lygio dėl tos priežasties kad joje rašoma apie girtuoklius ir kitas to meto problemas yra kalidingas.
Biblijoje taip pat rašoma, vien apie nuodėmes, tačiau dėl to mes jos nelaikome žemo lygio nusidėjėlių mokymo knyga. Visiškai nėra svarbu apie kokias nuodėmes rašoma, tegul būna rašoma ir apie pačias sunkiausias, svarbu yra kaip jos pateikiamos, ar kaip sektinas jėgiškas pavyzdys, ar kaip neigiamas reiškinys. Svarbu yra tai, ar parodoma nuodėmių tamsioji pusė, ar atskleidžiama nuodėmės daroma žala. Rusų didžiųjų klasikų literatūroje būtent ir įvardijamos rusų tautos bėdos, girtuoklystė, korupcija, kurios parodomos neigiamoje šviesoje, arba yra pašiepiamos.
Meno užduotis nėra vaizduoti vien tik nusaldintą, rožinėmis spalvomis pieštą pasaulį. Toks periodas jau buvo komunizmo laikais ir jis vadinosi socialistinis realizmas, kuomet menas privalomai turėjo vaizduoti vien tik teigiamus personažus, melžėjas, darbininkus, komjaunuolius ir pionierius.
Mano manymu menas turėtų atlikti visuomenės gydymo funkciją. Menininkas turėtų matyti visuomenės skaudulius, šio laikmečio bėdas, jas atvaizduoti, įvardinti, tuo užduodamas klausimą skaitytojui ar žiūrovui, priversdamas jį pamąstyti, ką daryti, kokių nuostatų reikia laikytis, kad šių nuodėmių nebūtų mūsų gyvenime.
Visų šalių didieji klasikai, tame tarpe ir rusų tai ir darė, kad pabardami, pasišaipydami, pagirdami, parodydami jų klystkelius, pasidžiaugdami grožiu kėlė savo kraštų žmones.
Man aplamai yra sunkiai suvokiamas Landsbergio ir konservatorių noras nusikaltėliais vaizduoti ne vien tik Putiną ir jo agresyvią ideologiją, bet visą rusų tautą, visą kultūrą.
Autorė teiginys, kad dėl karo yra kaltas Puškinas ir kiti klasikai – tai absurdiško landsberginio teiginio atkartojimas esant jo ideologijos įtakoje. Autorei patarčiau išvis nežiūrėti televizpriaus ir išeiti iš propagandinio poveikio lauko. Tik tuomet yra įmanoma susiformuoti savo paties, nepriklausomą nuo propagandinių šablonų, nuomonę.
bet sveikata tai galėtų susirūpinti.
Autorė savo straipsnyje suskirstė žmones į juos ir mus.
Jie – tai rusai, tamsi nacija, kurios tamsumo nepajėgia išblaškyti net retos kultūros apraiškos, dėl savo tamsumo garbinanti Putiną.
Mes – tai, tarkime, lietuviai, kurie esame šviesi nacija, dėl savo šviesumo garbinanti Landsbergį.
Pirmiausia, manau, autorė klaidingai mus vaizduoja esant šviesiąja puse.
Norėčiau priminti autorei, kad dar vakar pas mus fašizmas buvo pasiekę tokį lygį, kuomet iš nesiskiepijančiųjų buvo siūloma atimti viską, net ir maistą ir diskriminuoti jų vaikus, uždrausti mokytis, bendrauti, dirbti, įsigyti buities prekių. Tai darė ne kažkoks Putinas, ne kažkur toli Rusijoje, bet mūsų valdžioje esantieji. Ir tai buvo visuotinis pasaulinis reiškinys, žmonių terorizavimas vyko kaip pagal išankstinį planą Vokietijoje, Kanadoje, Australijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Kinijoje… labai daug kur.
Be to mūsų valdžioje esantieji konservatoriai su Landsbergiu priešakyje, imasi panašių žingsnių kaip ir Putinas Rusijoje, skirtų savo valdžiai įtvirtinti ir apriboti šalies žmonių teises, plius nuolatinė propaganda ir šmeižto kampanijos prieš turinčius kitą nuomonę nei valdantieji.
Pas mus padėtis yra labai prasta, taigi dabar noriu paklausti autorės:
– ar mes, lietuviai, turėtume atsisakyti lietuvių kalbos, ar turėtume ją uždrausti mokyti mokyklose vien dėl to, kad mūsų valdžioje esantieji fašistai ir Landsbergis kalba lietuviškai?
– ar mes turime panaikinti Antano Baranausko vardo gimnaziją vien dėl to, kad jis, ar kitas poetas, savo eilėmis nepalietė širdies ir proto ir nesugebėjo Landsbergio ir jo gaujos paversti savo šalies patriotais?
– kas būtų jei neatskirtume politikos nuo kultūros bei sumestume juos į krūvą, kaip siūlo autorė. Jei keikiame konservatorius ir laisvės partiją dėl griaunamos Lietuvos ir dėl lgbt propagandos, tai turėtume dėk to keikti ir mūsų poetus Maironį, Kristijoną Donelaitį, Vincą Kudirką.
Ar galima kaltinti Justiną Marcinkevičių dėl to, kuo pavirto konservatoriai, kad jo eilės nesugebėjo jų atversti į doros kelią?
Autorė taip pat yra rašytoja. Tad jei mūsų šalyje dedasi tokie dalykai, kurie buvo būdingi fašistinei Vokietijai, vadinasi ir autorės kūryba, jos pastangos gerinti pasaulį nėra nieko vertos, tėra, kaip ji pati sako, tik „plonas propagandos tapetas, maskuojantis tikrąją, pelėsių ir grybelių surytą, seniai perpuvusią, žmogaus ir visuomenės dvasią”.
Kultūrą turime atskirti nuo valdžią užgrobusių plėšikų.
Antanas Baranauskas yra nekaltas dėl Landsbergio ir jo gaujos vykdomų aferų ir nėra už jas atsakingas, todėl negali dėl jų būti baudžiamas.
Lygiai taip pat ir Puškinas nėra atsakingas dėl Putino veiksmų ir negali būti dėl jų baudžiamas.
Nepulkime ant karštųjų kartoti konservatorių propagandinių klišių, kurios skirtos palaikyti jų Lietuvos stūmimą į pavojų ir išplėsti karą į kitas valstybes siūlymais, nesuderintais net su NATO partneriais, blokuoti Kaliningradą ar įvesti keletą karių į Ukrainą.
Nepasiduokime emocijoms, permąstykime visus jų propagandos teiginius ramiai.
daug ir logiškai parašėte. Ačiū. Su daug kuo lyg ir norėtųsi sutikti, bet..Netapome mes galinga valstybe ..Kodėl? Manu, kad būtent todėl, jog su kultūra turime daugiau sąlyčio, nei rusai su savąja.