Ligoniai visais laikais buvo laikomi Bažnyčios turtu – Marijampolės atlaidai

Liepos 15 d. Marijampolės atlaidų oktavoje buvo meldžiamės už ligonius, slaugytojus bei medikus. Aukodamas šv. Mišias Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila pasidžiaugė ir pasveikino piligrimus iš Druskininkų Ratnyčios parapijos bei brolius kunigus, atvykusius iš Vilniaus, Kauno, Vilkaviškio vyskupijų. Pakvietė šią ypatingą dieną užtariant Palaimintajam pasimelsti už pačius silpniausius, nestokoti jautrumo žmonėms, kai juos užpuola gyvenimo išbandymai. Giedojo Vilkaviškio katedros choras, vadovaujamas Sauliaus Bieliūno.

Katechezę ir homiliją skelbė religijos mokslų magistras Gabrielius Satkauskas, Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centro sielovadininkas. Pradėjo katechezę Šv. Sakramento garbinimu ir Popiežiaus Pranciškaus mintimi, kad pirmieji krikščionys dažnai Viešpatį Jėzų vaizduodavo gydytoju. Nes „…savo misijoje Jis pirmiausia troško tapti artimu sergantiems žmonėms, pažymėtiems neįgalumo. Savo užjaučiančiu artumu Jis rodė begalinę Tėvo meilę labiausiai stokojantiems vaikams“.

Kunigas Gabrielius pristatė Viešpatį kaip samariečio ikoną – Jėzus, kuris gydo žmogaus žaizdas vynu ir aliejumi – sakramentais, nes tik  Dievas pajėgia gydyti sužeistą žmogaus egzistenciją. Dažnai visos, net ir geriausios medicinos technologijos bei metodai, pajėgia tik atitolinti žmogaus mirtį, bet ne išgelbėti nuo jos. O Jėzus mus gydė, gydo ir nori gydyti visada. jo įsteigta Bažnyčią –  sielos ligoninė, kuri  dovanoja mums nemirtingumo vaistą ir sako, kad kas valgys šią duoną, gyvens per amžius. Sakydamas, kad ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams, Kristus gydydavo juos net naktimis, nes mylėjo ligonius.

Šių dienų gydytojai, kovojantys su pandemija, yra kaip Kristaus sekėjai, kaip angelai, tyliai ir kantriai plušantys, kovojantys dėl mūsų gyvybių:

„Daug kartų lankydamasis savo parapijos ligoninių Covidiniuose skyriuose, mačiau juos labai susikaupusius, atsidavusius. Neplepančius, bet plušančius, prakaituojančius. Mačiau juos ir prisėdančius prie palangės, žvelgiančius pro langą lyg rūpintojėlius. Mačiau juos verkiančius, išsekusius, bet nepasiduodančius. Mačiau juos vieningus, kovojančius šitam fronte. Tebekovojančius. Ir mačiau juose Kristų, su didele pagarba ir žavesiu“.

Tokie gydytojai beviltiškoje padėtyje atsidūrusiam žmogui yra pats Kristus, guodžiantis, išklausantis; jie yra Kristaus rankos, širdys, kojos ir lūpos. Jie, gydytojai ir ligoniai, yra kaip apkasuose, o apkasuose netikinčių nėra. Žmonės, kurie kasdien susiduria su mirtimi, dažnai galvoja apie Dievą, apie Kristaus velykinę žinią. Lankant juos melsdavomės ir absoliuti dauguma medikų melsdavosi kartu, ne pagarbiai tylėdavo ir klausydavosi, bet melsdavosi. Ir jie mums šiandien irgi yra tikėjimo pavyzdžiai, pasiaukojimo ir tarnavimo pavyzdžiai, juose galime regėti gydantį Kristų.

Apie gydytojų triūsą yra kalbėjęs ir Popiežius, nes paprasti gydytojai, slaugės ir slaugai, maisto parduotuvių darbuotojai, sergančiųjų prižiūrėtojai, transporto darbuotojai, policininkai, savanoriai, kunigai, vienuolės ir daugybė kitų,  be jokių šou savo kantriu ir atsakingu darbu mus moko vilties. O mažiau galintys prisidėti kitaip milijonai žmonių meldžiasi ir taip padeda kitiems.

Jėzus įsteigė Ligonių sakramentą, perteikė savo galią apaštalams, kad palengvintų kenčiančiųjų dalią. Ligoniai, kenčiantys visais laikais buvo laikomi Bažnyčios turtu, o jiems, ligoniams, reikia krikščionių bičiuliškos bendrystės, kad padėtų jiems, pasirūpintų, paremtų ir melstųsi už juos bei su jais…Nebijoti prisiliesti prie kenčiančiųjų žaizdų, rūpintis ligoniais, nes jie yra Kristaus kūnas. „Melskime Mariją, Ligonių sveikatą, kad kiekvienas žmogus, kuris patiria ligą, turėtų progą dėkoti už arti esančius žmones, per kuriuos galėtų patirti Dievo meilę ir tėvišką Viešpaties švelnumą“- sako Popiežius Pranciškus.

Atlaidų akimirka / Tomo Vitkausko nuotr.

Homilijos pradžioje nuskambėjo viena svarbiausių šios dienos minčių, kad Dievas, tapdamas žmogumi, pasilenkė prie mūsų žaizdų. Taip ir mes siunčiami prisiliesti prie žmogaus; gailestingojo samariečio užeiga – tai Bažnyčia, 2 denarai – tai Dievo žodis ir Šv. Sakramentas; taip ir mes pašaukti gydyti gerumu! Ar kovosime su tamsa prieš tamsą, su šalčiu prieš šaltį? Jei prieš blogį kovosime blogiu, tai jo tik padaugės. Dar Šv. Kryžiaus Jonas sakė : „Ten kur nėra meilės, įdėkite meilės ir gausite meilės“.

O Šv. Augustinas teigė: „Mylėk ir daryk, ką nori“, bet juk tikrai mylintis žmogus niekada nedaro nieko blogo.  Meilė ir gėris yra beribiai.  Geros sielos yra šviesios, šiltos sielos, gyvos sielos – šventos sielos. Dievas labiausiai nori, kad mes siektume šventumo. Ir mes to norime. Dievas nori, kad būtume gyvi, kad būtume pasaulio šviesa, kuri naikina tamsą, ir žemės druska, kuri pasūdo ir neleidžia užšalti širdims arba jas atitirpdo.

P. J. Matulaitis glaudėsi prie Marijos ir troško, kad mes, tikintieji, neštume pasauliui Gerąją Naujieną, kad ji mumyse, pasiekusi tikslą, ne užgestų, ne viduje susigertų, bet dar skambiau žodžiais ir darbais pasaulin gražiausiais sąskambiais sugrotų.

Apibendrino homiliją kunigas Kristaus misijos ypatingumu, nes Jis yra ir šviesa, atėjusi į pasaulį Kalėdų naktį, ir Velykų Prisikėlimo džiaugsmas, Jis ir tekanti saulė, kurios antrojo patekėjimo karštai budėdami laukiame. Kad galėtume nueiti į saulėtekio šalį, kur nebebus tamsos, nebebus mirties, nebebus ligų, nebebus blogio, kur pats Viešpats mums švies.

Kunigas Giedrius homiliją baigė Šventojo Jono Pauliaus II-ojo sukurta Gydytojo malda, linkėdamas  mums visiems, kaip Palaimintasis, kilti ir kitus kelti, o už medikus melstis, kad Viešpats jiems teiktų reikiamų jėgų, išminties bei meilės.

Atlaidų akimirka / Tomo Vitkausko nuotr.

Užtarimo maldos vakaras

Prasidėjo Š. Mišiomis, kurias aukojo kunigas,  teologijos  licenciatas  Garliavos Švč. Trejybės bažnyčios klebonas  Gintaras Urbštas. Homilijoje kunigas citavo Šv. Rašto ištrauką apie javų lauką ir kaip fariziejai priekaištavo Jėzui, kad jo mokiniai per šabą skina ir valgo javų varpas. Jėzus atsakė pavyzdžiais iš kunigų elgesio šabo dienomis ir apibendrino, kad Jis, Jėzus, žmogaus sūnus, yra šabo Viešpats. Buvo apsvarstyta izraelitų išėjimo iš Egipto situacija ir faraono sutikimas išleisti Dievo tautą tik tada, kai bausmė jo žemei ir žmonėms jau buvo įvykdyta.

Dievas apsaugojo savo tautą liepęs avinėlio krauju pažymėti jų duris ir mirties angelas aplenkė pažymėtas duris. Šis įvykis primena Jėzų Kristų; jis – tas avinėlis, kuris savo krauju nuplovė ir sunaikino mūsų nuodėmes, taip atleisdamas mūsų kaltes. Paskutinės vakarienės metu įsteigta Eucharistija yra didžiausia šventė, kurią džiaugsmingai švenčiame.

Su Jėzaus mirtimi ir Prisikėlimu prasideda nauja kūryba; viską gavome kaip dovaną iš Dievo rankų. Jėzus  įvykdė tikrą mūsų išlaisvinimą iš nuodėmės vergijos, tikrą perėjimą į šviesą. Ar  pajuntame džiaugsmą švęsdami sekmadienį, džiaugsmą už Jo pergalę? Tik Dievas yra mūsų stiprybė pereinant į amžinąją tikrovę, kur būsime su Viešpačiu veidas į veidą.

Ačiū Viešpačiui, kad galime Jį šlovinti ir dėkoti už tai, kad Jis nugalėjo, kad vis gydo mus. Išgydyti  žmogų gali tik Dievo meilė!

Po Šv. Mišių toliau tęsėsi šeštosios dienos iškilmė: Šv. Sakramento adoracija, šlovinimas bei užtarimas, kurį vedė Katalikų bendruomenė „Gyvieji akmenys“.

Šeštadienį, liepos 17 d. melsimės už Caritas narius ir visus tikėjimo bei artimo meilės liudytojus. Nuo 15  iki 21 val. – Iškilmių Vigilija Bazilikoje: Švč Sakramento adoracija, šlovinimas ir malda su Dievo Žodžiu ir pal. Jurgio mintimis. 18.00 val. vyks šv. Mišios.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

2 KOMENTARAI

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis