Kai Robertas Francisas Prevostas augo Čikagoje septintajame dešimtmetyje, jų namuose nuolat svečiuodavosi kunigai. Juos viliojo ne tik šeimos svetingumas, bet ir nuostabūs patiekalai, kuriuos ruošdavo jo motina Mildred Martínez, ispanų kilmės amerikietė.
Tačiau dvasininkų artumas buvo tik viena iš priežasčių, paskatinusių jaunuolį mąstyti apie kunigystę. Įtaką darė ir jo tėvas Louisas Marius Prevostas – prancūzų ir italų kilmės katechetas, taip pat pozityvi patirtis parapijoje: patarnavimas prie altoriaus, dalyvavimas parapijos mokyklos gyvenime.
Įsitikinęs savo pašaukimu kunigystei, Prevostas susidūrė su nauju pasirinkimu – ar tapti dieceziniu kunigu, ar prisijungti prie vienuolijos. Po ilgo apsisprendimo jis pasirinko šv. Augustino ordino mažąją seminariją, sužavėtas šio ordino pabrėžiamu vienybės, bendrystės ir šv. Augustino mokymo akcentu.
Vėliau jis buvo išsiųstas studijuoti kanonų teisės į Angelicum universitetą Romoje, kur 1982 m. buvo įšventintas kunigu arkivyskupo Jeano Jadot, tuo metu vadovavusio Vatikano sekretoriatui santykiams su nekatalikais (dabar – Tarpreliginio dialogo dikasterija).
Baigęs studijas, jis buvo pakviestas dirbti į Čulukanaso teritorinę prelatūrą Peru šiaurės vakaruose – vietovėje, turinčioje tvirtus ryšius su JAV augustiniečiais. Čia jis keliavo po visą šalį – nuo džiunglių ir kalnų iki pakrantės, ir galiausiai tapo naturalizuotu Peru piliečiu. Per dešimtmetį jis ėjo bendruomenės vyresniojo, formacijos vadovo, teisėjo, dėstytojo ir vyskupijos kanclerio pareigas.
1999 m. Prevostas buvo išrinktas JAV Vidurio Vakarų augustiniečių provincijos vyresniuoju. 2001 m. jis buvo išrinktas viso pasaulio augustiniečių ordino generolu ir ėjo šias pareigas dvi šešerių metų kadencijas.
2014 m. popiežius Pranciškus paskyrė jį Čiklaijo vyskupijos apaštaliniu administratoriumi, sugrąžindamas jį į šiaurės vakarų Peru. Po metų Prevostas buvo paskirtas vyskupu – jo vyskupija apima vieną didžiausių šalies miestų, lūšnynus ir kaimiškas vietoves.
2020 m. Prevostas tapo Vyskupų dikasterijos nariu. Po kurio laiko popiežius jam užsiminė apie ketinimą paskirti jį šios įtakingos institucijos vadovu – asmeniu, atsakingu už viso pasaulio lotynų apeigų vyskupų paskyrimus (išskyrus misijų teritorijas, kurios priklauso Evangelizacijos dikasterijai).
Tada Prevostas popiežiui atsakė: „Ar paskirsite mane, ar paliksite ten, kur esu – būsiu laimingas. Tačiau jei paprašysite priimti naują užduotį Bažnyčioje – sutiksiu.“
Tokį požiūrį jis išsiugdė dar duodamas klusnumo įžadą stojant į šv. Augustino ordiną. Seminarijoje iš vyresnio kunigo girdėta mintis jam giliai įstrigo: „Jaunystėje sunkiausia bus gyventi celibate. Bet vėliau suprasi, kad paklusnumas yra dar sunkesnis.“
Šis požiūris jį lydėjo visą gyvenimą – tiek vienuolijoje, tiek plačiojoje Bažnyčioje. Pokalbio su popiežiumi metu Pranciškus paprašė jo: „Melskis, kad priimčiau gerą sprendimą.“
2023 m. popiežius paskyrė jį Vyskupų dikasterijos prefektu – jis perėmė pareigas iš kardinolo Marco Ouelleto. Kartu Prevostui buvo patikėta ir Popiežiškosios Lotynų Amerikos komisijos pirmininko atsakomybė – pareigos, kurioms jis buvo puikiai pasirengęs.
Būdamas prefektu, Prevostas siekė atrasti tuos vyskupus, kurie įkūnytų popiežiaus Pranciškaus idealus: asmenis, turinčius gilius santykius su Dievu, būti broliškais vyskupais su kunigais ir tikinčiaisiais. Jo užduotį apsunkino tai, kad vis daugiau kunigų atsisako būti paskiriami vyskupais.
Po kelių mėnesių, jau eidamas prefekto pareigas, jis gavo kardinolo titulą. Tuo metu per interviu jis juokavo, kad dabar vos randa laiko savo pomėgiams: „Esu tikras mėgėjiškas tenisininkas. Nuo tada, kai išvykau iš Peru, retai turėjau galimybę žaisti. Tikiuosi greitai grįžti į aikštelę.“
