Apie Jessicos Lahey knygą „NEsėkmės dovana“ XFM radijo laidoje „Po knygos viršeliu“ diskutavo vedėjos Sanda Anuškevičienė ir Šarūnė Tilvikaitė.
Knygos „NEsėkmės dovana: kaip atsikratyti poreikio saugoti vaikus nuo klaidų ir leisti jiems būti sėkmingiems“ autorė Jessica Lahey yra rašytoja, mokytoja, lektorė ir trijų vaikų mama.
Šiuolaikinė tėvystė pasireiškia beprecedente globa ir kontrole. Vienas telefono skambutis ir tėvai lekia į mokyklą: pristato vaikų pamirštas užduotis, kamantinėja mokytojus dėl kiekvieno netenkinančio pažymio, reguliuoja, su kuo vaikams draugauti ar veržiasi dalyvauti visose jų veiklose. Nors tokie tėvai mano, jog yra itin atsakingi, jie nesuteikia progų atžaloms patirti nesėkmę ir išmokti patiems spręsti savo problemas.
Knygoje perteikiama asmeninė rašytojos – pedagogės ir mamos – patirtis. Ji pastebi, kad augindami vaikus suaugusieji neretai tenkina savo poreikį būti tobulais tėvais. Taip vaikai tampa nuo jų priklausomi. Vedini gerų ketinimų atlieka užduotis ir priima sprendimus už juos. Tačiau taip elgdamiesi daro meškos paslaugą, nes vaikai tampa nesavarankiški. Autorė įžvelgia, kad tėvai nenori pripažinti, jog yra netobuli, todėl vaikus augina šiltnamio sąlygomis. Vis dėlto sulaukus pilnametystės juos pasitinka atšiauri tikrovė.
Vaikai bręsta per natūralias pasekmes ir prisiimdami atsakomybę. Atskirais gyvenimo etapais susiduria su skirtingomis problemomis. Vaikų žaidimų aikštelėje kyla vienokių konfliktų, pavyzdžiui, nepasidalina sūpynėmis, kitas vaikas atima žaislą. Knygos autorės teigimu, svarbu tėvams perdėm nesikišti: kito vaiko nemokyti, o saviškio neguosti, tegu aiškinasi patys. Darželyje ir mokykloje atžalos susiduria su kitomis problemomis, naujais iššūkiais, o tėvų šalia jau nėra. Universitetas – trečias etapas. Spręsdamas savo problemas pats, vaikas ugdo vidinį atsparumą, todėl vėliau jam paprasčiau susidoroti su gyvenimo sunkumais. Nesėkmės, klaidos ir blogi pasirinkimai moko išradingumo, atkaklumo, novatoriškumo ir tvirtybės.
Moksliniai tyrimai rodo, kad per didelė globa ir lepinimas vaikui gali padaryti tiek pat žalos, kiek ir nepriežiūra. Kaip ir suaugusieji, jis labiausiai mokosi iš savo nesėkmių ir klaidų. Atlikdami darbus už vaikus parodome, kad jie yra nesavarankiški ir nekompetentingi. Kalbėdama apie užimtumą, t. y. būrelius ir sporto veiklas, autorė pabrėžia, kad svarbu leisti vaikams patiems rinktis. Jei nesiseka, verta skatinti nenuleisti rankų, o ne priimti sprendimus už juos.
Dar viena knygoje aptariama tema yra ribos. Santykiuose nėra savaime suprantamų dalykų, aiškiai įvardyti lūkesčiai ir ribos daro stebuklus. Tai labai svarbu šeimos santykiams, vaikų saugumui ir augimui. Natūralu, kad mažus vaikus tėvai labiau kontroliuoja ir globoja, tačiau vėliau būtina keisti taktiką. Antraip paaugliai priešinsis. Tada svarbu ne kovoti ar rodyti galią, o ieškoti bendradarbiavimo būdų ir pastebėti brandos pokyčius.
Knygoje autorė rašo ir apie vaikų fiziologiją. Ji pabrėžia, kad dažnai vaikas išoriškai atrodo brandesnis nei yra iš tikrųjų, tačiau jo smegenų neuronai dar nepasiekę suaugusiojo lygio. Juk natūralu, kad vaikai elgiasi vaikiškai, todėl nesistebėkime.
Verta prisiminti, kad vaikai nėra tėvų klonai. Tai atskiri žmonės, turintys savo svajonių, pomėgių, poreikių ir lūkesčių. Leiskime jiems būti savitiems, unikaliems ir dėl to laimingiems.
