Kaskart, bandant mąstyti apie Eucharistijos Dovaną, šios Tikrovės neaprėpiamumas tarsi „išmuša“ visus mąstymo ir suvokimo saugiklius. Telieka bežodė, būties gelmes persmelkianti nuostaba. Kaip Mozei iš degančio krūmo tartas žodis: „nusiauk apavą, nes vieta, kurioje stovi, yra šventa žemė“ (Iš 3, 5) – taip ir ties mąstymo apie Eucharistiją slenksčiu, regis, ataidi žodžiai: „nusižemink visa esybe, nes esi begaliniai tave pranokstančio Šventumo akivaizdoje, ties žmogiškojo suvokimo riba, kur protas pagarbiai nusilenkia, užleisdamas vietą tikėjimui.“ Telieka visomis savo būties galiomis žvelgti į šį Neaprėpiamos Meilės Slėpinį, į kurį geriausias būdas atsiliepti, rodos, yra garbinanti tyla.
Mano sukurtoji, trapi, iš dulkių ir Dievo Galybės dvelksmo suręsta būtis prisiartina prie slėpiningosios Būties Pilnatvės, prie Visagalybės ir Meilės, prisiartina taip arti prie tos Ugnies, kuri nesudegina, prie Gyvybės, kuri nesibaigia, prie Šaltinio, kuris neišsenka. Nes Tas, iš kurio kyla Visata, nori su manimi susitikti. Dar daugiau – nori Save man dovanoti. Šviesa, kuri niekad negęsta, Gėris, kurio regimoji ir neregimoji visata netalpina, man nesuvokiamas Slėpinys – mano Dievas – ateina pas mane, kad iš nebūties prieangių nusivestų mane į Savo dieviškąją Tikrovę, amžinąjį gyvenimą, šlovingąją įsūnystę.
Ir šie Švenčiausiosios Trejybės Visagalybės ir Meilės stebuklai nebūtų įmanomi be kunigystės, be tų mūsų Brolių, kurie, amžiams bėgant, pamilo ir pasirinko Kristų labiau už visa kita, kurie pasirinko dovanoti savo gyvenimą, širdį, kūną, kad savo pašventintomis ir Slėpiniui pašvęstomis rankomis teiktų mums Švč. Kristaus Kūną. Per amžius Kristus kvietė ir jie atsiliepė, žengdami į gilesnės meilės kelią, rinkdamiesi Gyvojo Dievo Artumo persmelktą gyvenimą – tapdami mūsų tėvais ir broliais, ganytojais ir mokytojais, „panašiais į Kristų, Bažnyčios Galvą ir Ganytoją, Tarną ir Sužadėtinį“. Pažymėti žmogišku silpnumu ir trapumu, tačiau pašaukti didžiausiam šventumui, persmelkti Eucharistinio Jėzaus Artumo. Pasirinkę šį pašaukimą – turbūt užtikrinčiausią greitkelį į Dangų.
Ačiū Jums, Brangūs Broliai, už Jūsų gyvenimų ir širdžių dovaną Kristui ir Bažnyčiai. Ačiū, kad ši Jūsų gyvenimų dovana įgalina nesuvokiamą Švč. Eucharistijos Slėpinį ir stebuklą – kad per Jūsų rankas Kristus mus aplanko su visa Savo Prisikėlimo Galybe. Per Jūsų rankas Bažnyčia gali priimti savo Sužadėtinį ir kontempliuoti Jo Eucharistinį Veidą, būti persmelkta Jo Artumo.
„Dangus ir žemė praeis“ (Lk 21, 33), bet Dievas nesikeis ir nepraeis. Likę ištikimi Kristui, amžinai gėrėsimės tuo Slėpiniu, prie kurio Eucharistijos dėka prisiliečiame jau čia, žemėje.
„Tavo Veido, VIEŠPATIE, aš ieškau! Neslėpk nuo manęs Savo Veido“ (Ps 27, 8–9). Juk „Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, tavo dešinėje – amžina palaima“ (Ps 16, 11).
„Esto fidelis usque ad mortem et dabo tibi coronam vitae“ (Apr 2, 10).
