Tikra Velykų dovana mūsų skaitytojams – pažintis su naujuoju Jurbarko Švč. Trejybės parapijos vikaru kunigu Sigitu Jurkštu, į Jurbarką atvykusiu tik kovo mėnesį, o anksčiau dirbusiu „Marijos radijo“ programų direktoriumi.
Pirmiausia paprašysime papasakoti, kaip Jūs įsikūrėte Jurbarke? Ką jau spėjote pamatyti, aplankyti, su kuo susipažinti? Ką artimiausiu metu planuojate pamatyti, aplankyti, sužinoti mūsų krašte? Kokį įspūdį spėjote susidaryti apie Jurbarką?
Buvau labai maloniai nustebintas Jurbarko grožiu, tvarka. Pats esu kilęs iš Vilniaus, bet dideliame mieste visad būna daug triukšmo, judėjimo, apleistų pastatų, didesnis nusikalstamumas, žmonės labiau skuba. Prisimenu, mano mama dirbo aukle ir jai į darbą Vilniuje reikėdavo važiuoti pusantros valandos. Į vieną pusę.
Jurbarke labai graži biblioteka, ten einu pasivaikščioti. Taip pat mačiau takus ir parkus prie Nemuno, esu aplankęs mokyklą, ligoninę. Vieną sekmadienio vakarą parapijos šeima pakvietė pietų, papasakojo apie Jurbarko istoriją. Vietiniai žmonės daug iškentėjo nuo karo, didžiulio gaisro, kuomet slėpėsi ir nešė daiktus šalia bažnyčios, o ji irgi sudegė. Dievas negarantuoja sėkmės ir stebuklų net bažnyčioms.
Tačiau nelaimės mums būna progos susitelkti, padėti vieni kitiems, labiau gyventi pagal Evangeliją. Taip pat jau spėjau aplankyti ir evangelikų liuteronų bažnyčios kiemą. Kaip tik tą dieną, kai prisiruošiau ten nueiti, buvo kunigo Mindaugo gimtadienis.
Ką žinojote apie šį kraštą, galbūt iš anksto pasidomėjote Jurbarku, jo žmonėmis, parapija, bažnyčia?
Pirmiausia, aišku, internete pažiūrėjau Jurbarko gyventojų skaičių – jis lygus maždaug trečdaliui Kauno Šilainių parapijos, kuri buvo mano pirmoji tarnystės vieta. Kleboną Darių pažinojau gerokai iš anksčiau, atrodo, dar teko kartu mokytis, kai pirmą kartą buvau įstojęs į seminariją. Paskui išėjau į vienuolyną, bet vėliau, po kelių metų pertraukos, grįžau. Kunigas Darius man padėjo seminarijoje, tad džiaugiausi, kad patenku pas gerą kunigą.
Pažįstami kunigai pasakojo apie šių kraštų gamtos grožį, o viena pažįstama pridūrė: būsi už 10 kilometrų nuo Rusijos. Krito į akis ir duomenys, kad Jurbarke mažiausia dalis moksleivių lanko tikybą visoje Kauno arkivyskupijoje. Aš pats atradau Dievą per tikybos pamokas, būdamas 16–18 metų. Mane pakrikštijo, kai buvau aštuoniolikos. Nuo to laiko atradau daugybę argumentų, liudijančių Dievo buvimą, ir tikiuosi, kad čia pavyks tuo pasidalinti su moksleiviais.
Esate jaunas, veiklus žmogus, atvykęs iš didelio miesto. Ar ne per daug ramybės Jurbarke? Gal norisi daugiau veiklos? Ko, jūsų nuomone, trūksta parapijiečiams?
Esu girdėjęs, kad parapijiečiams trūksta bendruomenės, bendravimo. Tačiau iššūkis yra rasti tinkamą laiką ir formą, nes, pavyzdžiui, sekmadieniais po Mišių visi skuba namo, į savo šeimas. Vienas parapijietis – Jonas Bučinskas – neseniai padovanojo bažnyčiai didelį televizorių, per kurį žmonės gali matyti giesmių tekstus, kartu giedoti per šv. Mišias. Galbūt pavyks jį panaudoti ir pamokslų ar net paskaitų metu. Aš, tiesą sakant, esu pavargęs nuo skubėjimo, veiklų gausybės. Labai norėtųsi dalykus padaryti kokybiškai, turėti laiko jiems pasiruošti.
Malonų įspūdį paliko Pirmosios Komunijos vaikų tėveliai – tikiuosi, kad dar pavyks su jais pabendrauti prieš Pirmosios Komunijos šventę.
Papasakokite apie save: apie tėvus, brolius ir seseris, kokie yra jūsų pomėgiai, kurių žadate ir Jurbarke neužleisti?
Mano mama buvo biochemikė, bet vėliau dirbo aukle, yra auginusi net 9 vaikus. Juokiausi, kad iš manęs tiek anūkų turbūt nebūtų turėjusi. Mano tėvas – savaip tikintis musulmonas, gyvenantis Azerbaidžane. Mes su juo bendraujame internetu. Jis dirbo liftininku ir visą laiką didžiavosi, kad buvo vyriausias Prezidento liftininkas.
Turbūt ir mano pašaukimas kažkiek panašus į jo – turiu padėti žmonėms kilti į Dangų. Tik, aišku, ne anksčiau laiko (juokiasi). Turiu tris seseris iš tėvo pusės, kurių visų vardai prasideda raide „S“, kaip ir mano vardas. Tačiau su jomis bendraujame mažiau, nes negyvenome kartu.
nelaimės mums būna progos susitelkti, padėti vieni kitiems, labiau gyventi pagal Evangeliją.
Mano krikšto mama, beje, tapo mano tikybos mokytoja, per kurią atradau gyvąjį Dievą. Labai mėgstu gyvūnus, bet negaliu jų laikyti. Pora kartų pabandęs, savo šunis turėjau atiduoti pažįstamiems, nes tenka dažnai važinėti, nebūti namuose. Gyvūnus turbūt geriausia turėti šeimoje, kur nesi vienas. Taip pat mėgstu groti gitara. Baigiau „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklą, kažkada esu bandęs ir kurti muziką, bet vis pritrūkdavo laiko. Gal Jurbarke jo bus daugiau. Taip pat labai mėgstu kompiuterius, naudoti naujas technologijas medijų evangelizacijai.
Pasidalinkite ryškiausiais savo vaikystės prisiminimais: kaip leisdavote dienas, ką mėgdavote žaisti?
Vasaras leisdavau pas močiutę Akmenėje ir ten mane žavėdavo daugybė žvaigždžių danguje, kurių dideliame mieste dėl jo skleidžiamos šviesos nesimato. Tiesą pasakius, ta daugybė kaime naktimis matytų žvaigždžių paskatino mano įsitikinimą, kad turi būti kažkas daugiau. Vaikystėje mano mėgstamiausia knyga buvo astronomijos enciklopedija. Jausdavau, kad būdamas arčiau gamtos tampu geresnis.
Man patikdavo prižiūrėti pomidorus, paskui juos pardavinėti turguje. Vėliau, kai mamą atleido iš darbo, ji ėmė verstis drabužių siuvimu. Mamai reikėdavo antrą valandą nakties keltis ir važiuoti su sunkiomis tašėmis į turgų. Man tai buvo ir šeimos verslo, ir bendrystės veikloje patirtis. Kartu tai buvo įrodymas, kaip stipriai mane mama mylėjo ir sunkiai dirbo, kad man nieko netrūktų: kad galėtume vieno kambario butą išsikeisti į dviejų, kad turėčiau savo kambarį.
Prisiminkite įsimintiniausias savo Velykas: kada jos buvo ir kokios? Ką ši šventė reiškia jums pačiam? Gal jūsų šeima turi kokių ypatingų Velykų tradicijų?
Baigdamas mokyklą, kai jau buvau radęs Dievą, norėjau studijuoti geografiją, bet mama įkalbėjo stoti į verslo vadybą, nes ekonomika man gerai sekdavosi mokykloje, buvau laimėjęs prizinių vietų ekonomikos ir vadybos olimpiadose. Tuo metu pradėjau melstis ir atėjo supratimas, kad verslininku nebūsiu, kad ten nerasiu ramybės. Tačiau iš pradžių, po atsivertimo, visiems sakydavau, kad nebūsiu nei vienuolis, nei kunigas. Mano didžiausias troškimas buvo sukurti šeimą, turėti gražią žmoną ir daug vaikų.
Ir tuo metu man pakliuvo į rankas knyga apie Mergelės Marijos apsireiškimus Medžiugorėje. Vienas iš jos pranešimų skambėjo maždaug taip: „Brangūs vaikai, jūs kiekvienas esate labai svarbūs Dievo išganymo plane. Dievas kiekvienam turi planą ir jį galite atrasti per maldą“.
Tad aš pradėjau melstis ir prašyti, kad Dievas leistų suprasti Jo planą skirtą man. Maždaug po 3 mėnesių, Velykų rytą atsibudęs labai aiškiai suvokiau, kad Dievas šaukia mane būti kunigu ir kad kunigystėje išsipildys giliausi mano širdies troškimai. Ir aš negalėjau Dievui pasakyti: „ne“. Kunigu tapau praėjus daugiau nei 15 metų po tos Velykų malonės. Tais metais, kai daviau celibato įžadą, draugas man padovanojo Ralpho Martino knygą „Troškimų išsipildymas”, kuri buvo išėjusi lietuviškai tais metais. Ir ten pagrindinė mintis buvo ši: tik Dievas gali išpildyti giliausius žmogaus troškimus.
Tiesą sakant, Kalėdos man patinka labiau – jose daugiau vaikiškų prisiminimų, mistikos, dovanų.
Gal yra koks patiekalas, kurį būtinai gaminate Velykų proga?
Išsiverdu kiaušinių. Juos reikia nuplauti, sudėti į vandenį ir šiek tiek pavirti (šypsosi).
Sakoma, jog Velykos yra Dievo įrodymas, kad gyvenimas amžinas ir dvasinis, o kas jums yra Velykos? Gal mes per daug sureikšminame šventes, pamiršdami, kad reikia džiaugtis kasdiena?
Bandau vis iš naujo stebėtis Kristaus Prisikėlimu. Juk jei Jis iš tiesų prisikėlė, tai ir manęs laukia prisikėlimas. Man labai įspūdingas yra Turino drobulės liudijimas. Mokslininkai sako, kad tas nukryžiuoto žmogaus atvaizdas Turino drobulėje yra kaip nuotraukos negatyvas, kuris kilo iš šviesos. Tas kūnas turėjo sušvisti tokia galinga šviesa, maždaug kaip nedidelė atominė bomba, kad paliktų šį atvaizdą. Ir tai įvyko ne vėliau kaip trečią dieną po mirties, nes nematyti kūno irimo žymių.
Man asmeniškai patinka Gavėnios laikas ruošiantis Velykoms, nes per jį dažnai apmąstome Kristaus kančią įvairiomis giesmėmis. Tai mane labai suartina su Kristumi.
Aišku, gražus sutapimas, kad Velykas švenčiame pavasarį, kada gamta būna labai graži. Bet tai nėra pirmiausia pavasario šventė. Be tikrai įvykusio Kristaus Prisikėlimo visas mūsų gyvenimas būtų tuščias ir beprasmis.
Trumpi klausimai
Kokią knygą šiuo metu skaitote? C. S. Lewis „Kančios problema“. Taip pat Stephen Meyer „Signature in the cell“.
Giliausią įspūdį palikusi knyga? Man labai patiko Jacques Philippe „Širdies ramybės ieškant“, o taip pat „Atviri keliauninko pasakojimai dvasios tėvui“.
Mėgstamiausias rašytojas, rašytojai? Tas pats C. S. Lewis, John Lennox ir apaštalas Jonas.
Mėgstamiausias aktorius ir režisierius? Na, dabar žiūriu serialą „Išrinktieji“ („The Chosen“) , turintį jau 770 milijonų peržiūrų. Jėzų tikrai neblogai vaidina Jonathanas Roumie. Taip pat labai mėgstu poną Byną.
Kokį filmą rekomenduotumėte pasižiūrėti po darbo? Mano mėgstamiausias filmas „Heaven is for real” („Dangus tikrai yra“). Dar labai patinka krikščioniškos komedijos „Palyginimai“. Tačiau rekomenduočiau serialą “Išrinktieji”, kurio jau 3 sezonai įgarsinti lietuviškai.
Kokios muzikos klausotės? Mėgstu šiuolaikinę krikščionišką muziką: „Hillsong“, „Ichthus“, John Michael Talbot.
Kokių žmonių nemėgstate ar vengiate? Valdingų moterų.
Didžiausias pagyrimas jums? Kartą katechetė man pasakė: tu panašus į Šventąją Dvasią. Aš jau apsidžiaugiau, bet dar užklausiau: kuo gi? Ji atsakė: niekad nežinai, iš kur ateini ir kur nueini (juokiasi).
Kas yra jūsų autoritetas? Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas.
Kokių žalingų įpročių norite atsikratyti? Po 21 valandos nebesinaudoti ekranais.
Mėgstamiausias patiekalas. Aišku, kad lietuviška mišrainė. Taip pat mėgstu vaisius.
Kokią pravardę turėjote mokykloje? Nesakysiu.
Įdomiausias pašnekovas (dirbant Marijos radijuje). Linas Adomaitis ir LSMU prof. Kastytis Šmigelskas, kalbėjęs apie paauglių tyrimą.
Svajonių atostogos: Medžiugorėje arba Fatimoje, Mergelės Marijos apsireiškimų vietoje.
Ko reikia, kad žmogus būtų laimingas? Melstis ir norėti įvykdyti Dievo valią.
