REIKALINGA JŪSŲ PARAMA

Kunigas Nerijus Pipiras. Lietuva – tai sąžinė

Žodis prie monsinjoro Alfonso Svarinsko kapo. 2023 m. liepos 15 d.

Valanda, kada mes čia susirenkame, yra šventa. Iš visų Lietuvos kampelių ateiname pabūti čia. Ir daug daugiau, nei pabūti. Iš tiesų, šventas tas laikas, kada sustoję tyloje, galime apmąstyti Lietuvą. Tokią, kokia ji buvo, yra ir įsivaizduoti, kokia bus. Tai ne vien tik didžių žmonių pagerbimas. Tai – ištisa meditacija, kurioje ir kiekvienas turime atsakyti sau, kas esame, kur einame. Kiekvieną kartą kitaip, skirtingai išgyvenu Tėvynės patirtį.

Neretai tenka klausti ir sutiktų žmonių, ir laukų, ir vėjų, stūgaujančių sodybose, kadaise galėjusiose džiaugtis vaikų juoku, ir vis labiau dirvonuojančių arimų, ar nepamirštame, esą vienos žemės, vienos šalies ir vienos šeimos vaikai. Taip, šiandien pilietis jau nėra saistomas kokios nors geografinės vietos. Tačiau ar mus dar jungia į vieną šeimą viena kalba, viena istorija, viena daina ir malda, o galbūt buvimas vien tik pasaulio lietuviu atitolino vienus nuo kitų ir pačius nuo savęs?

Šiandien vėl ir vėl norisi klausit, o kas yra Lietuva, kai plečiasi ir auga pasaulio pilietybė? Gal ir banalokai suskambės šiandien kažkada prieš gerus tris dešimtmečius plačiai skambėjęs sakinys iš vienos Atgimimo laikų dainos. Sakinys, kurį, ko gero, įpindamas ne mažiau svarbius klausimus ir pranašišką tuomet dar ateities, kurią mes jau dabar išgyvename viziją, sukūrė poetas Kęstutis Genys. Jis priminė, kad „Lietuva – tai sąžinė“.

Šiandien norisi sugrįžti prie šių žodžių. Ir būtent juos atkartoti, savotiškai išgyvenant Abraomo ir trijų Viešpaties pasiuntinių pokalbį. O jeigu dar yra nors vienas žmogus, nepardavęs ir nenusipirkęs tiesos, o jeigu dar yra nors vienas žmogus tarp čekiukų ir partnerystės bei aistrų pasirinkęs Dievą ir Tėvynę, o jeigu dar yra žmogus, nepasiklydęs arogancijos pinklėse?

Abraomas tuomet išgirdo atsakymą, jog jei yra, tuomet viskas bus gerai. Norisi tuo tikėti šiandien, kada būtent mes susirenkame prie monsinjoro kapo. Kiekvienais metais. Kada ne tik prisimename, bet ir brėžiame gaires ateičiai. Savo ir kitų ateičiai. Nesilenkime netiesai, nepamirškime, kad Lietuva – tai sąžinė, nuspalvinta mūsų gyvenimais.

Tas pats Kęstutis Genys nemažiau pranašiškai tame pačiame eilėraštyje, vėliau virtusiame daina, klausė: „Pabudome, o dvasioje dar pasilikom elgetos. Kodėl mes laisvės prašome? Argi laisvi taip elgiasi?“

Stovime prie kapo. Ar tik jis nereiškia šiandien mūsų sąžinės kapo? Juk mirusi sąžinė patogi. Ką reiškia nuo pasaulio vis labaiu atskiriami seneliai ar vaikystės pasakas pamiršti priversti vaikai, ką reiškia, kai norint pasveikti iš kokios nors labai varginančios ligos, reikia laukti malonės mėnesių mėnesiais ar keliauti į kitą pasaulio kraštą ir likti vienišiems, nes palankyti tavęs dėl susisiekimo tinklo optimizacijos ne visi turi galimybių? Ką reiškia, kai vaikas dėl besikeičiančių kaip mėnulio fazė reikalavimų krūvos jau turi kęsti nuovargį vietoj to, kad galėtų džiaugtis saldžiu mokslo skoniu, ką reiškia, kai nuvertinamas mokytojo orumas, pareigos, profesija, net pašaukimas? Ką reiškia, kai net apeliuojant į moralės normas ar jas iškreipiant, sprendžiamos tik vienos grupės žmonių dirbtinai susikurtos problemos, lyg kitų problemų nei nebūtų?

Stovime prie kapo. Ar tik jis nereiškia šiandien mūsų sąžinės kapo?

Galų gale, ar kaimynas, kovojantis šiandien už mūsų visų laisvę, vėl turi būti vienas, nes ilgokai besitęsianti kova ar vėliavų spalvos mums jau nebepatinka? Stovime prie kapo. Širdies gilumoje tikiu, kad dar ne prie sąžinės kapo. Todėl ir vėl iš naujo pateikiau tuos dalykus, kuriuos matydamas, monsinjoras netylėjo. Ir dabar netylėtų. Kur ieškosime atsakymų apie tiesą ir kaip šias problemas spręsime, nuo ko pradėsime, – klausimai, į kuriuos atsakyti šiandien jau turime kiekvienas asmeniškai.

Šiandien, būdami prie monsinjoro kapo, nepaliaukime prašyti tikrosios laisvės, neatsietos nuo tiesos apie Dievą, artimą ir save. Ir žinokime, kad tikrai laisvi žmonės neprašys laisvės narkotikams, aistroms, kerštui, atsiriboję nuo istorijos, nekurs ateities ir nepamirš, kad jau čia ir dabar reikia prašyti Dievo tikrosios laisvės Ukrainai ir Europai, ir mums.

Monsinjoras mokė, jog tikrosios laisvės pamatas – pasitikėjimas ir malda. Pradėkime ją kurti, jei šis darbas dar nepradėtas. O jei pradėtas – nepamirškime prie jo sugrįžti ir jį tęsti, paėmę už rankų brolį ar sesę, pagelbėdami ar benr jau būdami drauge. Ir belieka tikėtis, kad monsinjoras, gyvendamas žemėje ir buvęs laisvės bei tiesos apaštalu, o šiandien jau regėdamas tikrąjį Tiesos šaltinį veidas į veidą, savo malda iš anapus užtars ir padės išsigelbėti iš elgetystės, prašyti tikrosios laisvės lyg apsiausto nuo negandų lietaus ar vėjo ir pasilikti jame nuolat.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

17 KOMENTARAI

REKOMENDUOJAME

Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte