Daugelis įtakingų veikėjų viliasi, kad smegenų ir kompiuterio sąsajų, dirbtinio bendrojo intelekto (AGI) bei genų inžinerijos pažanga atvers naują transhumanizmo erą. Tačiau kas iš tiesų yra transhumanizmas ir kaip į jį žvelgia Bažnyčia?
„Transhumanistų DUK 3.0“ transhumanizmą apibūdina kaip „intelektinį ir kultūrinį judėjimą, kuris tvirtina esantį galimą ir pageidautiną esminį žmogaus būklės pagerinimą taikant protą, ypač kuriant ir plačiai prieinamu darant technologijas, galinčias panaikinti senėjimą bei iš esmės sustiprinti žmogaus intelektinius, fizinius ir psichologinius gebėjimus.“
Nors oficialių transhumanistinių organizacijų narių skaičius tebėra nedidelis, šios krypties mąstysena plačiai paplitusi tarp įtakingų technologijų kūrėjų ir daro įtaką svarbiems sprendimams, kasdien priimamiems apie gyvybės pradžią ir jos pabaigą.
Technologijų investuotojas ir medijų fenomenas Bryanas Johnsonas įkūnija transhumanistines idėjas savo griežtu gyvenimo būdu, kuriuo siekia atsukti atgal senėjimo procesą ir sau bei savo pasekėjams išpirkti daugiau laiko laukiant galimų mokslo proveržių.
Optimizavęs miegą, mitybą ir fizinius pratimus, Johnsonas ėmė vartoti per 100 maisto papildų kapsulių, taikyti šviesos terapiją ir kitas eksperimentines priemones. Pavyzdžiui, jis naudoja rapamiciną (imunosupresinį vaistą, skirtą organų persodinimo pacientams), gauna kraujo perpylimus iš savo sveiko studijuojančio sūnaus ir buvo išvykęs į Karibų Roatano salą follistatino (baltymo, naudojamo raumenų distrofijos gydymui) genų terapijai, kurios JAV vaistų ir maisto administracija nėra patvirtinusi.
Šis nuo tikėjimo nutolęs mormonas pradėjo judėjimą „Don’t Die“ („Nemirk“), kurį pats drąsiai vadina nauja religija.
Kiti technologijų milžinai, nors religijos kurti ir nepretenduoja, taip pat siekia technologinių sprendimų senėjimui bei mirčiai įveikti. Pavyzdžiui, „Amazon“ įkūrėjas Jeffas Bezosas investavo milijardus į „Altos Labs“, kuri tyrinėja senėjimo stabdymą ir amžiaus atsukimą atgal, o „Google“ bendraįkūrėjas Larry Page pradėjo radikalų gyvenimo pratęsimo projektą „Calico Labs“.
Žmogaus orumo gynimas
Bažnyčia nesiūlo biologinio sprendimo mirčiai, tačiau yra įsipareigojusi naudoti technologines naujoves, kad pacientai galėtų gyventi sveikiau ir ilgiau, ypač per savo plačią sveikatos priežiūros sistemą. Ji remia perspektyvių CRISPR genų terapijų taikymą beta talasemijai, pjautuvinei anemijai ir retoms metabolinėms ligoms gydyti.
Vis dėlto, gindama prigimtinį žmogaus orumą, Bažnyčia nepritaria techno-pronatalistinėms iniciatyvoms, kurios naudoja dirbtinį apvaisinimą mėgintuvėlyje (IVF) tam, kad sukurtų embrionus ir atrinktų turinčius „pageidautinas“ savybes. Daug transhumanistų itin trokšta rinktis intelekto genetines kombinacijas, tikėdamiesi, kad tokie vaikai taps inovatoriais ir galės tinkamai nukreipti dirbtinio intelekto raidą, kad būtų išvengta egzistencinių rizikų ir užtikrinta klestinti visuomenė.
Tokie projektai pateikiami kaip „atsakinga tėvystė“, suteikianti vaikams genetinį pranašumą jų ateities veikloje. Tačiau už šios nekaltos retorikos slypi naujosios eugenikos šešėliai. Daug embrionų, sukurtų IVF būdu, laikomi nevertais gyventi dėl jų genetinių savybių ir yra sunaikinami arba įšaldomi neribotam laikui. Tokie transhumanistiniai projektai tragiškai siekia sukurti „aukštesnę“ ateities žmoniją dabartinių žmonių sąskaita.
Be to, nors rūpinimasis ateities kartomis yra moralinė atsakomybė, pernelyg didelis dėmesys ilgalaikiams projektams, tokiems kaip kosmoso kolonizacija, gali nukreipti dėmesį nuo skubių šiandienos problemų – menkos prieigos prie elementarios sveikatos priežiūros ar nekontroliuojamos žalos aplinkai.
Kūno modifikacijos ir dirbtinis intelektas
Be genetinės inžinerijos, daug transhumanistų domisi kūno modifikacijomis, kurios stiprintų galimybes naudojant smegenų ir kompiuterio sąsajas. „Neuralink“ – Elono Musko įkurta bendrovė – siekia atkurti savarankiškumą pacientams, paralyžiuotiems dėl stuburo smegenų sužalojimų ar ALS. Klausytis, kaip Noland Arbaugh pasakoja apie galimybę mintimis valdomu kompiuteriu bendrauti su artimaisiais ir studijuoti neuromokslą, yra įkvepiantis dalykas.
Vis dėlto siekis padidinti intelektinius gebėjimus milijonams sveikų žmonių, implantuojant jiems tokius prietaisus, kelia rimtų klausimų dėl psichikos privatumo, minčių manipuliavimo bei galimų psichinės sveikatos padarinių tokio spartaus junglumo aplinkoje.
Skaitmeninis nemirtingumas
Drąsiausi transhumanistiniai projektai siekia požmogiškos, pobiologinės egzistencijos, palaikomos skaitmeniniu nemirtingumu. Ilgametis „Google“ inžinerijos direktorius Ray Kurzweilas prognozuoja singuliarumo įvykį, kurį lydės spartus technologijų augimas, save tobulinančios DI sistemos ir žmonių bei mašinų susiliejimas, suteiksiantis neregėtų žmogaus egzistencijos patobulinimų. Kai kurie viliasi, kad DI pažanga leis išsaugoti ir perkelti žmogaus sąmonę.
Tačiau šios pastangos geriausiu atveju gali užtikrinti tik duomenų apie mirusįjį kopiją. Jos nesugeba išsaugoti įkūnyto žmogaus asmens. Be to, klaidinga viltis dėl skaitmeninio nemirtingumo gali atitraukti žmones nuo išmintingo savo žemiškojo laikinumo priėmimo ir nukreipti jų galutinę viltį nuo kūno prisikėlimo.
Pastangos atsisakyti trapaus, pažeidžiamo kūno taip pat gali neigiamai paveikti tai, kaip elgiamasi su žmonėmis, susiduriančiais su liga ar negalia. Jei žmogus įsitikina, kad gyvenimo vertė daugiausia priklauso nuo fizinio ar psichologinio pajėgumo, tuomet pagunda rinktis pagalbą nusižudant ar eutanaziją nuosmukio ir kančios metu tampa daug stipresnė.
Rūpinimasis kūno gerove yra krikščioniška pareiga, tačiau tikroji žmogaus orumo esmė nėra grindžiama fizine jėga ar proto aštrumu. Pažeidžiamas kūnas nėra vien tik problema, kurią reikia pakęsti, bet yra tikrovė, per kurią ugdomos tokios dorybės kaip rūpestis, kantrybė, tarnystė, empatija ir drąsa. Saugūs ir veiksmingi pažangos būdai – kognityvinių, fizinių ar emocinių gebėjimų stiprinimas vaistais, genų inžinerija ar kitomis biotechnologijomis – gali prisidėti prie gero gyvenimo, jei naudojami išmintingai, tačiau jie negali užtikrinti moralinio ar dvasinio augimo.
„Katalikiškasis transhumanizmas“
Katalikai turėtų megzti dialogą su transhumanistais, kurie nuoširdžiai siekia pagerinti žmogaus būklę technologiniais įrankiais. Ne krikščionių autoriai pripažįsta, kad Katalikų Bažnyčia kadaise buvo tarsi „Silicio slėnis“ – gerai organizuotas, gausiai finansuojamas inovacijų centras astronomijos, architektūros, žemės ūkio, inžinerijos, sveikatos priežiūros, socialinės globos ir daugelyje kitų sričių. Katalikų dvasininkai vadovavo Didžiojo sprogimo kosmologijos, genetikos, geologijos ir net interneto hipersaito atradimams. Drauge jie gali prisidėti prie sveikatos priežiūros gerinimo, nukreipdami biotechnologines intervencijas taip, kad būtų gerbiamas pamatinis pažeidžiamų pacientų orumas.
Religinės transhumanizmo išraiškos egzistuoja – tai Mormonių transhumanistų asociacija ir Krikščionių transhumanistų asociacija. Šios grupės mano, kad naujosios technologijos yra esminės priemonės pasiekti tradicinius krikščioniškus dvasinio atsinaujinimo tikslus. Vis dėlto daugelis pirmaujančių transhumanistų savo judėjimą laiko racionalia ir moksline tradicinių religijų alternatyva bei jų patobulinimu.
Pavyzdžiui, „Extropy Institute“ (pirmtakė Pasaulio transhumanistų asociacijos) įkūrėjas Maxas More’as tvirtina, kad „be to, jog religija yra iš esmės klaidinga ir neracionali, ji turėjo ir liūdną pasekmę (kurią įvardijo Ludwigas Feuerbachas) – sumenkino žmogaus vertę“. Jis siūlo transhumanizmą kaip išlaisvinančią jėgą žmogaus kūrybingumui ir nuolatinei pažangai.
Katalikiškasis transhumanizmas remiasi malonės dovana ir laisvu bendradarbiavimu su Dievu. Transhumanizuojanti teozė pirmiausia rūpinasi dorybių augimu ir nuolankumu Šventajai Dvasiai. Katalikiškasis sudievinimas yra pakylėjimas, atviras visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų būklės ar aplinkybių, o ne tik fiziškai stipriausiems ar protiškai gabiausiems.
