Kiekvienas, artimas draugas, pamokslo klausytojas ar tiesiog sutiktas žmogus, kuriam savo gyvenime teko matyti kunigą Joną Juraitį, jo pamiršti negali. Net ir trumpai pasikalbėjus su juo labai ilgam išliko profesoriaus žodis, išsireiškimas – visur glūdi gili išmintis. Ir gal būt tik po kurio laiko dar labiau tampa suvokiamas prasmingas pokalbis.
Jonas Juraitis buvo mąstytojas, filosofas. Jis ne tik klausėsi, skaitė, bet ir stengėsi perprasti vykstančių visuomenėje procesų priežastis ir dėsningumus, žmogiškosios būties aspektus. Juk esminis filosofo bruožas yra išminties meilė. Toji numylėta išmintis buvo dovana, kuria profesorius dalinosi su šalia esančiais.
Kartą apsilankius Šveicarijoje pas kunigą Juraitį sėdėjome prie namo kur jis gyveno ir kalbėjomės. Jam rūpėjo kas vyksta Lietuvoje ir ilgėjosi jos. Kalbėjomės apie istoriją, knygas, apie tėviškę. O atsisveikinant lydėjo mus pakėlęs ranką, mojuodamas, žvilgsniu išlydėdamas. Po to daug kartų kalbėjome telefonu. Kalbėjome kol jis tebegalėjo kalbėti. Labai gaila kai iškeliauja į amžinybę tokie žmonės iš kurių vis dar norisi semtis išminties ir gauti patarimą vienu ar kitu klausimu.
Jonas Juraitis pirmiausia buvo kunigas, labai mėgęs kai į jį bičiuliai kreipdavosi tiesiog „Kunige Jonai“. Gilūs pamokslai su labai aiškiai artikuliuotomis mintimis, paliečiantys klausytojo sielą pamokymai be ilgų moralizavimų, bet moralines vertybes pateikiantys taip patraukliai, kad tiesiog neįmanoma jų ignoruoti. Kunigas Juraitis buvo maldingas. Matydavome kaip prieš paskaitą jis nueidavo į koplytėlę, susikaupdavo, pabūdavo tyloje ir tik po to praverdavo auditorijos duris.
Ką tik pasirodžiusioje knygoje Kunigas, mąstytojas, mokytojas Jonas Juraitis (Pasaulio lietuvių centras, Kaunas 2020) tarsi mozaika iš atskirų žmonių prisiminimų ryškėja Jono Juraičio kaip mąstytojo, pedagogo, kunigo ir bičiulio portretas. Čia prisiminimų autoriai tarsi veda skaitytoją jo gyvenimo takeliu nuo tėviškės prie Alvito kur praleido vaikystę nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje, per sunkius karo ir pokario įvykius, varginančią kelionę į Romą, pabėgėlio dalią, gyvenimą gražiame Šveicarijos miestelyje, sielovadą, pedagoginę veiklą, vėl Romą, malonų grįžimą į Lietuvą ir vėl Šveicariją.
Apie šios kelionės žingsnius ir stabtelėjimus (tokį Marijampolės palaimintojo Jurgio Matulaičio kunigų seminarijoje leidžiamo laikraščio pavadinimą siūlė Jonas Juraitis) rašo Jūratė Caspersen, Edmundas Putrimas, Vaidilė Šumskienė, Kęstutis Kėvalas ir visa eilė kitų autorių. Kaip matome tiek Lietuvoje, tiek Šveicarijoje ar kitose šalyse gyvenantys, pasauliečiai, kunigai, vyskupai su šviesiomis mintimis kalba apie kunigą Joną. Knygoje akcentuojami svarbiausi jo charakterio bruožai, gebėjimas suprasti, atjausti, dalintis. Jo kolekcijos vertingi žemėlapiai, paveikslai, knygos, skulptūros buvo dovanotos bažnyčioms, seminarijoms. Jo lėšomis buvo remiama knygų leidyba, studentai.
Labai vertinga knygos dalis pateikianti paties kunigo Jono Juraičio tekstus. Pats rašymo stilius ir mintys yra savitos. Jis visada buvo išskirtinis –savitas. Dar viename pamoksle Kauno katedroje kalbėjo apie tris stebuklingus žodžius- ačiū, myliu, atsiprašau. Pasmokslo ir turinys, ir perteikimas buvo ypatingas. Kas perskaitys jo pamokslus šioje prisiminimų knygoje, tas įgis tikrai didelį dvasinį turtą.
Bet visgi į rankas paėmus knygą Kunigas, mąstytojas, mokytojas Jonas Juraitis pirmiausia į akis krinta jos viršelyje dailininko Vytauto Ciplijausko nutapytas Juraičio portretas. Jie buvo bičiuliai. Ciplijauskas čia „pagavo“ juraitišką žvilgsnį kur akyse atsispindi svajonė, rūpestis, o gal vaikystės kaimo su tėvų namais prisiminimas.
Už didelius nuopelnus kunigas Jonas Juraitis 2003 Lietuvos respublikos prezidento dekretu buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiumi. Tačiau jis, universiteto senatorius, profesorius išliko mokinių, draugų, parapijiečių prisiminimuose pirmiausia kaip nuoširdus žmogus, kunigas, jo motulės žodžiais tariant kunigėlis.
Perskaityti prisiminimų knygą apie kunigą Joną Juraitį yra ne pareiga, o privilegija.
