Veikiausiai pasaulyje nebūtų kitos relikvijos kaip kryžiaus, apie kurios kilmę egzistuotų tiek daug versijų. Pagal vieną padavimą, Gyvybę teikiantis Kryžius buvo sudėtas iš trijų skirtingų medžių šakų, kurias angelas įteikė pranašui Mozei. Pagal kitą – tokią Dievo dovaną gavo Senojo Testamento Abraomas.
Viduramžių Europoje labiausiai buvo mėgstama „Aukso legenda“. Šiame vienuolio Jokūbo Voraginiečio sudarytame pasakojime teigiama: kai Adomas gulėjo mirties patale, jo sūnus Setas iškeliavo prie Rojaus vartų prašyti vadinamojo „atleidimo aliejaus“, galinčio išgydyti tėvą. Tačiau jį pasitikęs arkangelas Mykolas vietoj stebuklingo vaisto ištiesė sausą šakelę iš gėrio ir blogo pažinimo medžio. Ir tarė: „Jei sugebėsi atgaivinti šį vaisių, tuomet ir tavo tėvas bus išgydytas.“ Setas įdėjo šakelę į jau mirusio Adomo lūpas, ir iš jų tuoj pat išdygo medis. Būtent iš jo, po tūkstančių metų, buvo padarytas kryžius, ant kurio nukryžiavo Kristų.
Jokūbas Voraginietis užrašė šią legendą XIII amžiaus viduryje. O praėjus vos trims šimtmečiams, prancūzų teologas Žanas Kalvinas veikale „Traktatas apie relikvijas“ pašaipiai pastebėjo: „Jei surinktume visas Viešpaties Kryžiaus dalis draugėn, išeitų Nojaus arka.“
Vienas iš protestantizmo pradininkų turėjo pagrindą ironijai. Jo laikais Senąjį žemyną buvo apėmusi tikra „karštligė“: pasaulietiniai ir bažnytiniai didžiūnai masiškai supirkinėjo įvairiausias relikvijas, kad pritrauktų į miestus ir vienuolynus daugiau piligrimų. Savo ruožtu pardavėjai be sąžinės graužaties klastojo dokumentus apie „šventenybių“ autentiškumą ir atvirai meluodavo apie jų stebuklingą atradimą.
Žinoma, tokį brangų daiktą, kaip Gyvybę teikiantis Kryžius, norėjo turėti visi. Paradoksalu, bet kiekvienas, net ir bemokslis valstietis, žinojo: relikvija nesaugoma vienoje vietoje. Jeruzalės Viešpaties Kapo bažnyčioje, pastatytoje Kristaus nukryžiavimo vietoje, stovi natūralaus dydžio kryžius. Tačiau tai – tik kopija, į kurią įdėta dalelė tikrojo. Kur gi tuomet likusios šios mįslės dalys?
Užkasta ar išmesta?
Tai – ne tuščias klausimas. Evangelijoje apie relikvijos likimą nėra nieko pasakyta. Žinoma tik tai, kad po Kristaus mirties romėnų prokuratorius Poncijus Pilotas padarė išimtį – leido Jo mokiniams paimti kūną. Ypatinga misija buvo patikėta Juozapui iš Arimatėjos – slaptam Kristaus mokiniui, vienam iš žydų vyresniųjų.
„Jis atėjo ir nuėmė kūną. Taip pat atvyko ir Nikodemas, kuris pirmiau buvo atėjęs pas Jėzų nakčia. Jis atsigabeno apie šimtą svarų miros ir alavijo mišinio. Taigi jie paėmė Jėzaus kūną ir suvyniojo į drobules su kvepalais, kaip reikalavo žydų laidojimo paprotys. Toje vietoje, kur buvo nukryžiuotas Jėzus, buvo sodas ir sode naujas kapo rūsys, kuriame dar niekas nebuvo laidotas. Ten jie ir paguldė Jėzų, nes buvo žydų Prisirengimo diena, o kapas arti“, – rašoma Jono Evangelijoje (19, 40-42).
Pagal seną paprotį, kartu su mirusiuoju į kapo olą turėjo būti padedamas ir mirties įrankis. Tačiau Kristaus atveju šio papročio, regis, nebuvo laikytasi. Pasak vienos versijos, kryžių paprasčiausiai užkasė šalia, pagal kitą – išmetė į miesto kanalizacijos rezervuarą.
Be to, Jėzus nebuvo vienintelis, nukryžiuotas tą penktadienį prieš žydų Paschą. Kartu su Juo buvo nukryžiuoti ir du plėšikai – Dismas ir Gestas. Tad tikėtina, jog visi trys kryžiai buvo užkasti netoliese. Pirmieji krikščionys slapta lankėsi šioje vietoje. Tačiau 130 metais romėnai, numalšindami dar vieną žydų sukilimą, Jeruzalę visiškai sugriovė.
Atmintyje būsimosioms kartoms
Praėjus trims šimtmečiams, valdžia pakeitė pyktį į malonę. Tada, IV amžiuje, ir pasirodė pirmieji dokumentiniai relikvijos paminėjimai. Tai buvo susiję su vienu įvykiu: imperatoriaus Konstantino motina Elena išvyko į Šventąją Žemę ieškoti vietų, susijusių su Žemės gyvenimu ir Kristaus stebuklais. Žinoma, Gyvybę teikiantis Kryžius buvo tarp svarbiausių jos tikslų.
Tačiau tuo metu Jeruzalėje niekas nebeturėjo nė menkiausio supratimo, kur ši relikvija glūdėtų. Pasak padavimo, tik vienas vietos gyventojas – Judas Kirijakas – saugojo šią paslaptį. Iš pradžių jis atsisakė atsakyti į imperatorienės klausimus, bet po „griežtesnės apklausos“ prisipažino. Kai atkasė tris kryžius, vietos vyskupas Makarijus liepė kiekvieną iš jų pridėti prie sunkiai sergančios moters kūno. Vos palietus tikrąjį kryžių, ji iš karto pasveiko.
Atrasta relikvija buvo iškilmingai išstatyta pagerbimui. Šio įvykio atminimui buvo įsteigta šventė – Kryžiaus Išaukštinimas (rugsėjo 14 d.). Po to šventenybė buvo padalyta pusiau: „Elena (…) dalį jo (kryžiaus) su vinimis išsivežė pas sūnų (imperatorių Konstantiną), o kitą, įdėjusi į sidabrinį relikvijorių, įteikė vyskupui Makarijui būsimosioms kartoms atminti“, – rašė Bizantijos kronininkas Teofanas.
Vis dėlto yra versija, kad Palestinoje liko tik nedidelis fragmentas. Apie tai liudija vienuolė Egerija, gyvenusi IV–V amžių sandūroje. „Per pamaldas ant Golgotos, – rašė ji apie savo piligrimystę į Šventąją Žemę, – prieš vyskupą padeda stalą, o paskui įneša sidabrinę dėžutę su šventojo kryžiaus medžiu. Jį išima, vyskupas tvirtai laiko šventenybę rankose ir duoda žmonėms prie jos prisiliesti. Šalia stovi diakonai – nežinau, kam tiksliai, bet sako, kad būta atvejų, kai žmonės bandė pavogti šventąjį medį, išplėšti ar net atkąsti jo gabalėlį.“
Pasitarė ir nusprendė
Vis dėlto, nepaisant dvasininkų pastangų, dalelė buvo pavogta. 614 metais persų karalius Chosrovas nusiaubė Jeruzalę. Žinodamas, kad dėl relikvijų dievobaimingi bizantiečiai pasirengę viskam, valdovas iš esmės paėmė kryžiaus dalį „įkaitu“. Tačiau Konstantinopolis nepasidavė provokacijai. Per pusantro dešimtmečio imperatorius metodiškai silpnino persų galybę, kol šie buvo priversti grąžinti šventenybę.
Vis dėlto praėjus vos keliems metams, šventasis miestas vėl krito – šįkart nuo arabų užkariautojų antpuolio. Kalifato kariai sudegino Viešpaties Kapo baziliką. Laimei, kryžių pavyko išgelbėti. „Tada krikščionys, pasitarę, supjaustė jį į daug dalių ir paskirstė po ištikimųjų bažnyčias“, – 1108 metais rašė Jeruzalės Šventojo Kapo katedros kantorius vienuolis Anzelmas.
Didžioji dalis kryžiaus iki 1187 m. buvo saugoma Jeruzalėje, kol kryžiuočiai nenusinešė jo į mūšį prieš Saladino kariuomenę. Riteriai pralaimėjo, o relikvija dingo be pėdsako. Sakoma, kad kai žinia apie tai pasiekė Romą, popiežius Urbonas III krito negyvas.
Vėliau vienas to nesėkmingo mūšio dalyvių, vardu Ernulas, laiške rašė, jog musulmonai pasiėmė relikviją. Kitame laiške jis tvirtino, kad ją pavyko paslėpti Damasko apylinkėse. Tačiau kur tiksliai – taip ir neatskleidė.
Trumpai džiaugėsi ramybe ir ta dalis su vinimis, kurią iš Jeruzalės išsivežė imperatorienė Elena. 1204 metais kryžiuočiai užėmė Bizantijos sostinę, o daugumą šventenybių išsivežė į Europą. Tikėtina, kad tarp jų buvo ir Gyvybę teikiantis Kryžius. Viduramžių karaliai, kunigaikščiai ir vyskupai jį pasidalijo tarpusavyje.
Didžiausi fragmentai iki šiol saugomi Romoje, Paryžiuje, Maskvoje, Gente, Briuselyje ir Atono kalne. Įdomu, kad kiekvieno jų istoriją galima gana tiksliai atsekti, todėl specialistams nekyla abejonių dėl jų autentiškumo.
