Šių metų gegužę Prancūzijos Nacionalinė Asamblėja balsavo už pagalbinės savižudybės įteisinimą – dar vienas žingsnis žemyn moralinio nuosmukio keliu, sukuriant precedentą, kad valstybė turi padėti piliečiui įgyvendinti jo „teisę mirti“. Balsavimas, pasidalijęs santykiu 305 prieš 199 tarp vienuolikos politinių partijų, sulaukė tarptautinio dėmesio, parodydamas Europai ir pasauliui, kiek toli kadaise giliai krikščioniška Prancūzija yra nutolusi nuo savo šaknų.
Šiandieninėje Prancūzijoje tradiciniai konservatyvūs krikščionys yra politiškai benamiai. Pastarojo dešimtmečio masinė migracija, dešiniųjų nuolaidos ir bendras kultūrinis dreifas atvedė prie situacijos, kai ištikimieji krikščioniškajam Prancūzijos paveldui, vadovaujantis savo sąžine, neberanda vietos nė viename svarbiame politiniame judėjime.
Šios realybės, regis, amerikiečiai iki galo nesuvokia, dažnai projektuodami savo pačių „kairės“ ir „dešinės“ kategorijas ant prancūziško spektro, kuris vystėsi visai kitu keliu – per revoliucijas ir restauracijas, katalikišką monarchiją, Apšvietą, tradicijos ir reliatyvizmo kovą. Viena iš priežasčių, kodėl prarandame supratimą apie tikrąją Prancūzijos sielą, yra ta, kad jos pradžios neieškome 1789 m., bet gerokai anksčiau. Prancūzija, kūrusi Vakarų civilizacijos pamatus ir šlovingus darbus pradėjusi jau V a. su Chlodvigo krikštu, nebuvo nei revoliucijos, nei Apšvietos vaisius.
Senojoje santvarkoje monarchija ir aristokratija, nepaisant visų ydų, puoselėjo tradicijas, kultūrinį tęstinumą ir užsakė meno kūrinius, kuriuos ligi šiol keliaujame ten išvysti. Tiesa, Prancūzija turėjo savų „Saulės karalių“, bet kartu ir tokių valdovų kaip šv. Liudvikas IX, kuris krikščionišką pareigą savo pavaldinių sieloms laikė svarbesne už rūmų puošybą. Net amerikietiškoje demokratinėje tradicijoje galima įžvelgti šių idėjų aidą – Alexis de Tocqueville (Aleksis de Tokvilis), pamaldus katalikas, rašė, kad valdžia privalo būti susieta su pasiaukojimu, o ideali demokratija privalo išlaikyti aristokratijos elementą.
Tačiau šiandien Prancūzijoje šios sampratos beveik nebeliko. Šiuolaikinės respublikos politinis elitas savęs nelaiko sielų ganytojais, juo labiau nesiremia krikščioniška morale ar nuolankumu. Tradiciniai katalikai rinkėjai prisimena dešimtmečius trukusį dešiniųjų išdavystės jausmą: pastaraisiais metais „dešinieji“ sustiprino politiką tautinės tapatybės ir sienų apsaugos klausimais, bet nuosekliai apleido krikščioniškąją moralę. Nacionalinis sambūris, pavyzdžiui, sutelkė dėmesį į imigraciją ir suverenitetą, tačiau neturi aiškios gyvybės gynimo pozicijos ir neprieštarauja nei abortui, nei pagalbinei savižudybei. Paradoksalu, bet kartais net kairieji lyderiai pasisako prieš pagalbinę savižudybę – tik ne moraliniais, o ekonominiais motyvais.
Tad šiandien tradiciniai krikščionys neturi politinio balso nei kairėje, nei dešinėje. Krikščioniškoji antropologija ir transcendentinė moralė beveik nedalyvauja politinėje vaizduotėje. Šeimos politika, negimusiojo apsauga, senolių pagarba ar santuokos šventumas – arba nutylimi, arba laikomi praeities reliktais.
Prezidento Emmanuelio Macrono vadovaujama valstybė griežtai laikosi sekuliarizmo. Ironiška, kad Nacionalinės Asamblėjos ar Senato salėse stūkso katalikišką paveldą menantys paminklai, tačiau valstybė agresyviai vykdo laicizmą, atskirdama religiją ne tik nuo valstybės, bet ir nuo viešosios erdvės.
šiandien Prancūzijoje tradiciniai krikščionys neturi politinio balso nei kairėje, nei dešinėje.
Tuo pat metu šalis susiduria su demografine krize – nuo 2010 m. gimstamumas krito daugiau nei 20 %, o masinė migracija pristatoma kaip sprendimas, nors integracijos iššūkiai akivaizdūs. Be to, musulmonų bendruomenėse religinės tapatybės perdavimas (91 %) smarkiai lenkia katalikų (67 %). Todėl islamo įtaka kyla, o krikščioniškasis identitetas silpsta. Ne vienas musulmonų kilmės imigrantas Prancūziją suvokia kaip nieko daugiau neatstovaujančią, išskyrus „woke“ ideologiją ir vaivorykštės vėliavas.
Vis dėlto, tenka pastebėti ir priešingą reiškinį – katalikų atsivertimų skaičius auga. Velykų laikotarpiu registruotas net 45 % suaugusiųjų krikštų augimas, daugiausia tarp jaunimo. Per dešimtmetį jų skaičius šoktelėjo nuo 3 900 (2015 m.) iki daugiau nei 10 000 (2025 m.). Gavėnios pradžios Mišios pripildė bažnyčias, o piligrimų Chartre (Šartro) judėjimas tapo įkvėpimu visai Europai.
Paryžiaus Dievo Motinos katedros gaisras 2019-aisiais daugeliui katalikų tapo metafora – simbolis, kad Prancūzijos siela dega jau seniai. Bet kaip stebuklingai buvo išgelbėta erškėčių vainiko relikvija, taip galima tikėtis ir Prancūzijos dvasinio atgimimo. Šv. Joana Arkietė, Marijos apsireiškimai XIX a., Chlodvigo krikštas V a. – visa tai primena, kad Prancūzija visuomet buvo malonės ir prieštaravimų žemė, o jos tikėjimo istorijoje gajus vilties pradas.
Kaip pasakytų Charles’is Peguy (Šarlis Pegi): „Tikėjimas, kuris Man labiausiai patinka, – sako Dievas, – yra viltis.“ Ši viltis gyva ir šiandien, net jei katalikai Prancūzijoje yra politiškai palikti nuošalyje – jie išlieka gyvybingi dvasiškai ir gali būti įkvėpimu visam žemynui.
Amerikiečiams ši istorija yra pamoka: mokytis ne tik iš Prancūzijos revoliucijos, bet ir iš ankstesnės – krikščioniškosios – Prancūzijos. Tos, kuri tikėjimą, aukštąjį mokslą, tarnystę ir dorybę laikė svarbiausiais gyvenimo principais. Tos, kuriai Dievas dar nėra pasakęs paskutinio žodžio.
