Pastarųjų savaičių popiežiaus bendrųjų audiencijų katechezės buvo skirtos dorybėms. Iš pradžių buvo kalbama apie žmogiškąsias ir krikščioniškąsias dorybes. Paskutinės dvi katechezės buvo skirtos dieviškosioms tikėjimo ir vilties dorybėms, o šį trečiadienį visą ciklą užbaigė popiežiaus katechezė apie dieviškąją meilės dorybę.
Kai kalbame apie dieviškąją meilės dorybę, sakė Pranciškus, atsimename garsųjį šv. Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams himną meilei, kuris baigiasi žodžiais: „Dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“ (1 Kor 13, 13). Pasak Pranciškaus, šiuos žodžius Paulius rašė bendruomenei, kuri toli gražu nebuvo tobula. Korinto krikščionys buvo susipriešinę, tarp jų buvo rimtų nesutarimų, buvo tokių, kurie manė esą visada teisūs ir neklausė kitų, laikydami juos prastesniais.
Gali būti, kad kai kuriems Korinto krikščionių bendruomenės nariams Pauliaus žodžiai buvo nesuprantami. Nes iš tiesų sunku suprasti himną apie meilę, jei žmogus mano viską žinąs ir nesijaučia esąs nusidėjėlis, kaip kiti. Pagaliau dauguma žmonių, jei jų paklaustum, kas yra meilė, atsakytų, kad meilė, kaip ir draugystė bei šeima, jiems yra labai svarbi vertybė. Apie meilę kalba visi, ji nuo seno skamba dainose, o šiandien ją dažnai girdime šiuolaikinių influencerių lūpose. Tačiau, kas gi iš tikrųjų yra meilė?
Paulius savo laiške Korinto bendruomenei kalba apie kitokią meilę. Ne apie tokią meilę, kuri save kelia aukštyn, bet apie tą, kuri nusileidžia, pasilenkia; ne apie tą, kuri ima, bet apie tą, kuri duoda; ne apie tą, kuri visiems rodosi, bet tą, kuri yra paslėpta. Paulius sielojasi, kad jo laikų Korinte, kaip dažnai ir mūsų dienomis, vyrauja sumaištis ir dieviškosios meilės dorybės, tai yra tos meilės, kurios šaltinis yra Dievas, nesimato nė pėdsako. Ir nors visi apie save mano, kad yra geri žmonės, kad myli savo šeimą ir draugus, iš tikrųjų jie labai mažai žino apie Dievo meilę.
Antikos laikų krikščionys turėjo keletą graikiškų žodžių meilei apibrėžti. Galiausiai atsirado žodis „agapė“, kurį paprastai verčiame kaip „artimo meilė“. Iš tiesų, tęsė Pranciškus, krikščionys geba mylėti visomis pasaulio meilėmis: jie įsimyli, kaip visi kiti, jie patiria palaimą, kurią teikia draugystė. Jie taip pat jaučia meilę tėvynei ir visuotinę meilę visai žmonijai. Tačiau yra ir didesnė meilė, kylanti iš Dievo ir nukreipta į Dievą, leidžianti mus mylėti Dievą, tapti jo draugais, leidžianti mus mylėti savo artimą taip, kaip Dievas jį myli. Ši meilė skatina mus eiti ten, kur žmogiškai patys neitume: tai meilė vargšams, meilės nemylintiems ir nedėkingiems. Tai meilė tam, ko niekas nemyli, netgi priešui. Tai dieviškoji meilė, nes ji ateina iš Dievo, ją mumyse paskatina Šventoji Dvasia.
nors visi apie save mano, kad yra geri žmonės, kad myli savo šeimą ir draugus, iš tikrųjų jie labai mažai žino apie Dievo meilę.
Ši meilė nelengva. Iš tiesų neįmanoma taip mylėti, jei negyvename Dieve. Mūsų žmogiškoji prigimtis verčia mus spontaniškai mylėti tai, kas gera ir gražu. Vardan idealo galime būti dosnūs ir nuveikti herojiškus darbus. Tačiau Dievo meilė pranoksta šiuos kriterijus. Krikščioniškoji meilė priima tai, kas nemylima, dovanoja atleidimą. Tai tokia drąsi meilė, kad atrodo beveik neįmanoma. Tačiau tai vienintelė meilė, kuri išliks po mūsų. Ši meilė yra tarsi siauri vartai, pro kuriuos turime įžengti į Dievo karalystę.
Katechezės pabaigoje popiežius priminė, kad užbaigę šį gyvenimą būsime teisiami ne pagal bendrą meilę, o būtent pagal artimo meilę, pagal tai, kaip mes ją liudijome. Jėzus mums sako: „Visa, ką padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“.
