REIKALINGA JŪSŲ PARAMA

Koks yra pragaras pagal šventųjų regėjimus

ŠaltinisCNA

Katalikų Bažnyčios istorijoje įvairūs šventieji ir palaimintieji, remdamiesi per savo gyvenimą pamatytais regėjimais ir gautomis žinutėmis, yra aprašę, koks yra pragaras ir net tiksliai nurodę, kur atsidurs „blogi krikščionys”.

Šventoji Bažnyčios daktarė Teresė iš Avilos savo autobiografijoje pasakojo, kad kai Viešpats jai parodė pragarą, jai atrodė, jog ji yra „įėjime, kuris pasirodė panašus į labai ilgą, siaurą alėją, į labai žemą, tamsią ir siaurą krosnį: grindys man pasirodė panašios į purvą, nuo kurio sklido maro kvapas”.

Šventoji Pranciška Romietė taip pat buvo atsidūrusi prie įėjimo į pragarą. Pasak jos nuodėmklausio tėvo Chuano Matjočio liudijimo, ten ji „matė nepaprastai didelę ir baisią bedugnę”. Be to, ten buvo ženklas su šiuo įspėjimu: „Tai pragaras, kur nėra nei poilsio, nei paguodos, nei vilties”.

Pasak palaimintosios Onos Kotrynos Emmerich pasakojimo, pragaras, kurį ji matė, buvo „milžiniško tamsaus pastato, apšviesto metaline šviesa, pavidalo”. Jos matytas pragaras turėjo įėjimą su „didžiulėmis juodomis durimis su spynomis ir užraktais”. Tačiau angelai jas išstūmė, o priešai pagarbino Kristų, kai jis nusileido į pragarą.

Palaimintoji sakė, kad ten yra kalėjimai, urvai, dykumos ir ežerai, vedantys į „pasibjaurėjimą ir siaubą”. Šventoji Faustina Kovalska sakė, kad pragare „yra urvų ir kankinimų duobių, kur kiekviena agonijos rūšis skiriasi viena nuo kitos”.

Kai kurių šventųjų gyvenime neįprasta tai, kad pats Dievas Tėvas tiesiogiai kalba su jais. Labai ypatingas buvo šventosios Kotrynos Sienietės, Bažnyčios daktarės, atvejis. Savo veikale, pavadintame „Dialogas”, šventoji pasakoja, kad amžinasis Tėvas jai nurodė keturias pagrindines pragaro kančias, iš kurių kyla visi kiti skausmai.

Pasak šventosios, Dievas Tėvas pasakė, kad pirmoji kančia yra ta, kad pasmerktosios sielos netenka Jo. Tai joms sukelia tokį skausmą, kad jos mieliau renkasi ugnį ir žiaurias kančias, nei galėtų jį matyti. Ši agonija suaktyvina antrąją kančią – sąžinės kirmino skausmą, nes jos suvokia, kad dėl savo kaltės negali būti su juo.

Trečioji kančia yra demonų regėjimas, nes „juos matydami jie geriau pažįsta save, t. y. žino, kad dėl savo kaltės yra jų verti”, – apreiškė jai amžinasis Tėvas. Be to, demonuose šios sielos mato savo pačių figūrą, tokią baisią, „kad žmogaus širdis negali to įsivaizduoti”.

Ketvirtoji kančia yra ugnis. Dievas Tėvas jai pasakė, kad siela yra nemateriali ir negali būti sunaikinta, tačiau Jis savo dieviškuoju teisingumu „leido jai degti kančiose, ją varginti, bet ne sunaikinti”. Tada jis pabrėžė, kad ugnis verčia sielą kentėti didelėmis kančiomis, kurios pasireiškia įvairiomis formomis ir priklauso nuo nuodėmių įvairovės bei kaltės sunkumo.

„Auksinėje legendoje” apie palaimintąjį Santjago de la Voraginą rašoma, kad vieną dieną abatas šventasis Makarijus, didis kovotojas su demonais, rado kaukolę. Šventasis, pasimeldęs Dievui, paklausė, kam priklauso kaukolė ir kur yra jos siela.

Kaukolė atsakė, kad priklauso pagoniui ir kad jo siela yra pragaro dugne. Tada abatas paklausė, kas yra jo sielos apačioje. Kaukolė jam pasakė, kad apačioje yra „blogų krikščionių” sielos, nes „per savo gyvenimą jie nepagarbiai elgėsi su Kristaus krauju, kuriuo buvo atpirkti”.

1917 m. liepos 13 d. Dievo Motina pasirodė trims Fatimos vaikams – Jacintai ir Francisco Marto bei Lucijai dos Santos. Du pirmieji dabar yra kanonizuoti šventieji, o pastaroji paskelbta palaimintąja.

Dievo Motina ragino vaikus „aukotis už nusidėjėlius ir dažnai kartoti, ypač per Mišių auką: Jėzau, tai daroma iš meilės Tau, dėl nusidėjėlių atsivertimo ir atsilyginant už nusikaltimus, padarytus prieš Nekaltąją Marijos Širdį”.

Vėliau vaikai pamatė pragaro viziją, kaip vėliau pasakojo Liucija: „Atrodė, kad šviesos spinduliai skverbėsi į Žemę, ir mes matėme tarsi ugnies jūrą. Į šią ugnį buvo panardinti demonai ir sielos žmogaus pavidalu, panašios į skaidrias degančias žarijas, visos juodos arba išdegintos bronzos, plaukiojančios ugnyje, tai pakeliamos į orą liepsnos, kuri veržėsi iš jų pačių kartu su dideliais dūmų debesimis, tai atsimušdamos į visas puses kaip kibirkštys didžiuliuose gaisruose, be svorio ir pusiausvyros, skambant skausmo ir nevilties šūksniams ir dejonėms, kurios kėlė mums siaubą ir privertė drebėti iš baimės. (Matyt, būtent šis vaizdas ir privertė mane sušukti, nes žmonės sako, kad girdėjo mane). Demonus buvo galima atskirti iš jų bauginančio ir atstumiančio panašumo į baisius ir nepažįstamus gyvūnus, juodus ir skaidrius kaip degančios anglys.”

„Išsigandę ir tarsi prašydami pagalbos, mes pažvelgėme į Dievo Motiną, kuri mums taip maloniai ir liūdnai tarė: „Jūs matėte pragarą, į kurį patenka vargšų nusidėjėlių sielos. Norėdamas jas išgelbėti, Dievas nori pasaulyje įsteigti pamaldumą mano Nekaltajai Širdžiai. Jei bus įvykdyta tai, ką jums sakau, bus išgelbėta daugybė sielų ir įsiviešpataus taika”.

Tada Dievo Motina pasakė vaikams: „Kai melsitės rožinį, po kiekvieno slėpinio sakykite: „O mano Jėzau, atleisk mums, gelbėk mus nuo pragaro ugnies. Vesk visas sielas į dangų, ypač tas, kurioms labiausiai reikia pagalbos”.

Vėliau, kai Jacinta sunkiai sirgo, ji dalijosi daugybe įžvalgų, tarp jų ir tokiomis: „Daugiausia sielų į pragarą patenka dėl kūno nuodėmių”.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

9 KOMENTARAI

REKOMENDUOJAME

Nijolės Sadūnaitės knyga
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte