Priartėjus konklavai, viso pasaulio katalikų bendruomenė ne tik meldžiasi, bet ir svarsto, kokį popiežių Bažnyčiai šiandien siunčia Šventoji Dvasia. Nors sprendimas patikėtas kardinolų kolegijai, tikintieji natūraliai kelia klausimą – kokio žmogaus reikia, kad šiandienos Bažnyčia būtų ištikima savo misijai? Savo pastebėjimais pasidalijo įvairių sričių mūsų kalbinti pašnekovai – dvasininkai, teologai, viešieji intelektualai, apžvalgininkai.
Tęstinumas, ganytojiška meilė ir Šventosios Dvasios vedimas
Kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ teigia neturintis konkretaus kandidato, tačiau aiškiai įvardija, kokio popiežiaus trokštų: „Mano nuomone, Pranciškaus įpėdinis turėtų tęsti jo darbus. Norėčiau matyti naująjį popiežių kaip savo kaimenę mylintį ir jai tarnaujantį Ganytoją.“
Kunigas Sigitas Jurkšas akcentuoja vidinę laikysena, kuri turėtų būti naujojo popiežiaus centre – drąsa sekti Šventąja Dvasia. „Labai džiaugiausi popiežiaus Pranciškaus gebėjimu įsiklausyti į Šventosios Dvasios vedimą, neturtą, artumą paprastiems žmonėms. Norėčiau, kad žmonės popiežiuje matytų ne tik konservatorių ar progresistą, bet ganytoją, per kurį Bažnyčią veda Jėzus Kristus“, – sako kunigas. Jis išreiškia viltį, kad šis žmogus nebūtinai bus patogus ar populiarus, bet bus ištikimas tiesai net ir susilaukdamas paniekos.
Tarp galimų pavardžių S. Jurkšas mini filipinietį kardinolą Luisą Antonio Tagle – dėl jo charizmatiškumo, rūpinimosi vargstančiais ir jaunatviškumo. „Jis būtų padrąsinimas šiuo metu sparčiai augančiai Bažnyčiai Azijoje“, – priduria kunigas. Taip pat jis išskiria kardinolą Péterį Erdő iš Vengrijos – dėl dvasinių sąsajų su Mergelės Marijos apsireiškimais, kurių centre – Meilės liepsna.
Dialogas, dvasinis gaivumas ir drąsa liudyti
Kunigas Robertas Grigas siūlo platesnį kandidatų portretą, pagrįstą jų viešojoje erdvėje matomais darbais ir biografijomis. Tarp jų – kardinolas Pietro Parolinas, Vatikano valstybės sekretorius, kurio didžiausias privalumas – patirtis ir nuosaikumas, be to, jis Vatikano kurijos veteranas. Pasak R. Grigo, Parolinas tikėtina tęstų Bažnyčios dialogo kryptį, „vengiant didelių sukrėtimų“ ir „iškeliant iš paveldo senus ir naujus dalykus“.
Kardinolas Tagle vėl išskiriamas dėl Azijos Bažnyčios vitališkumo. Grigas pastebi, kad filipiniečiai ir kiti Azijos katalikai „puikiai derina karštą tradicinį pamaldumą su gyvu Evangelijos džiaugsmu“ – to, anot jo, šiandien labai trūksta senosiose Europos bendruomenėse. Be to, katalikų dauguma jau gyvena nebe Vakaruose – iš Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos kylančios tikėjimo bangos reikalauja atitinkamo atstovavimo ir Vatikane.
Trečiasis išskirtas kandidatas – kardinolas Pierbattista Pizzaballa, Jeruzalės Lotynų patriarchas, kurio ganytojiška drąsa ypatingai išryškėjo neseniai vykusioje krizėje: jis pasisiūlė tapti įkaitu vietoj civilių, paimtų „Hamas“ kovotojų. „Tai gražiai atskleidžia žmogaus dvasinį nusiteikimą – kaip sakė Viešpats, ,geras ganytojas už avis guldo gyvybę’“, – komentuoja kunigas. Jo manymu, pranciškonas popiežiaus soste išryškintų šiandien aktualius neturto, taikos ir pagarbos kūrinijai idealus.
R. Grigas taip pat užsimena apie kardinolą Rolandą Makricką, pabrėždamas, kad daug gero jis galėtų Bažnyčiai ir pasauliui nuveikti. „Lietuvos vardas skambėtų, kaip prie Jono Pauliaus II – Lenkijos. Žinoma. tikime, kad stebuklų būna, ir taip pat priimame tikėjimo tiesą, kad Bažnyčiai iš esmės vadovauja ne vien ir ne pirmiausiai žmonių sumanymai, o Šventoji Dievo Dvasia (kitaip ši bendrija po visokių erezijų, kryžiaus karų, inkvizicijų ir kitokių žmogiškų kvailysčių griuvėsiais jau seniai būtų palaidota).“ Pažymėdamas jo išsilavinimą, jaunystę ir dvasinį brandumą, kunigas realistiškai vertina tautiečio galimybes: „Turbūt dar anksti – brolį Rolandą palikime kitai kadencijai.“
Tiesos aiškumas – prieš supasaulėjimą
Ne visi žvelgia į ateitį su entuziazmu. Regina Statkuvienė, publicistė ir apžvalgininkė, griežtai vertina Pranciškaus palikimą. „Reikia tokio pontifiko, kuris vėl aiškiai apibrėžtų tikėjimo dalykus apie lytiškumą, kunigystę ir kt., kuris nedalyvautų žaliojo kurso beprotybėje, nesivaikytų politinių madų, bet rūpintųsi dvasiniais reikalais.“
Pasak jos, būtinas popiežius, kuris kalba tiesą be kompromisų – „ne patogus pasauliui, o vedantis į išganymą“. Todėl „reikia drąsaus ir nepatogaus pasauliui popiežiaus, o ne dar vieno globalistinių renginių dalyvio. Reikia ganytojo, kuris veda avis, o ne leidžia joms eiti į pražūtį.
Panašiai mąsto ir prof. Andrius Macas, kuris tikisi „klasiko, o ne patrauklaus visiems liberalo“. Jis smerkia vadinamąją „situacinę“ moralinę teologiją ir išskiria aiškumo svarbą: „Pavojingiausi – tie, kurie visur kaip namie. Tai ne lankstumas, tai principų neturėjimas.“ Jo manymu, tik aiški tiesa, o ne migloti kompromisai, veda į meilę.
Popiežius – ne spėlionių, o maldos reikalas
Kiek santūriau vertina viešas spekuliacijas teisininkas Vytis Turonis. Jo įsitikinimu, pasaulietis neturėtų veltis į prognozes, o tik melstis už būsimą ganytoją. „Naujasis popiežius pats turi būti tikintis, skelbti sveiką Evangelijos mokslą, turėti dvasių skyrimo dovaną ir išsaugoti Bažnyčios katalikiškumą.“ Svarbiausias kriterijus – dvasinis atvirumas ir ištikimybė. „Nei vienas žmogus nėra tiesiog tinkamas šioms pareigoms, bet jis gali tokiu tapti.“
Tiltai – bet ant apaštalų pamato
Teologė Aušra Mizgirienė pabrėžia dvejopą laikyseną, kurios reikia Bažnyčiai – gebėjimą statyti tiltus, bet kartu ir išsaugoti tapatybę. Pasak jos, svarbiausi popiežiaus bruožai: ištikimybė tiesai, Eucharistijai, sakramentams ir liturginei gyvybei. „Bažnyčia arti žmonių, bet ir aiškiai žino, kas ji yra – ir nedvejoja.“
„Tai nereiškia, kad turiu omeny, jog pirma doktrina, o paskui žmogus. Juk Jėzus davė apaštalams, būtent žmonėms, Tiesos mokymą, nes tiesa išlaisvintų. Tad tokio popiežiaus norėčiau, kuris maldoje Šventosios Dvasios vedamas, taip pat vestų ir Baźnyčią šiais laikais – Tiesoje ant apaštalų pamato, meilėje ir paprastume,“ – sakė teologė.
Jos akimis, pranciškonas kardinolas Pierbatista Pizzabala būtų tinkamas pasirinkimas – dėl vienuolijai būdingo nuolankumo ir neturto.
Popiežius – ne savitikslis autoritetas, bet ženklas pasauliui
Tarp dažniausiai minimų pavardžių vis dėlto iškyla kardinolas Pierbattista Pizzaballa. Jo vardą mini keli pašnekovai, nurodydami jo asmeninę drąsą, ganytojišką laikyseną ir ištikimybę Bažnyčios misijai Šventojoje Žemėje. Tai ženklas, kad ir lietuvių akimis popiežius pirmiausia turi būti ne politikas, ne technokratas, o žmogus, galintis aukotis – kaip Kristus už savo Bažnyčią.
Atsakymų į klausimą „koks turi būti naujasis popiežius?“ – daug. Vieni trokšta tęstinumo, kiti – aiškumo, treti – dvasinio atsinaujinimo. Vieni akcentuoja diplomatiją, kiti – radikalų Evangelijos liudijimą. Tačiau viena aišku: visi pašnekovai suvokia popiežių kaip ženklą – ne savitikslį autoritetą, bet Dievo tėvystės veidą pasaulyje.
Tad šiandien lieka svarbiausia ne prognozės, o malda – kad tas, kuris bus išrinktas, iš tiesų būtų Dievo paskirtas ganytojas. Ir kad per jį Bažnyčia – gyvoji Kristaus bendruomenė – galėtų dar aiškiau šviesti pasauliui, kuris neretai pamiršta, kur yra kelias, tiesa ir gyvenimas.
