Velykos neatsiejamos nuo „aleliuja“ giedojimo. Kasdienėse maldose ir per liturgines pamaldas žodis „aleliuja” paprastai tariamas ir giedamas greitai ir nesusimąstant, tačiau šis gerai žinomas šaukinys turi savo istoriją ir prasmę.
Žodis „aleliuja” hebrajų kalbos originale sudarytas iš dviejų pirmųjų Dievo vardo raidžių ir reiškia „šlovinkite Viešpatį”. Apskritai „aleliuja“ nėra nei žodis, nei šaukinys, bet aklamacija – tekstinė formulė, kurią žmonės gieda atsakydami į kunigo ar giedotojo raginimą.
Aklamaciją „aleliuja” greičiausiai pradėjo vartoti karalius Dovydas. Bet kokiu atveju iki jo valdymo nebuvo nieko panašaus. Pirmoje Kronikų knygoje skaitome, kad „aleliuja” kartu su „amen” buvo žmonių atsakas per pamaldas į psalmės giedojimą (1 Kr 16, 36).
Psalmėse taip pat matome, kaip žydų pamaldų vadovas kviesdavo šlovinti Dievą žodžiu „aleliuja”. Beje, raginimai „giedoti” arba „dėkoti” (Ps 32, 105, 135 ir kt.) Viešpačiui yra labai panašūs į „šlovinti” arba „garbinti”.
Kiek vėliau formulė „aleliuja” įgauna tam tikrą savarankiškumą ir tampa bendruomenės maldos šlovinimo giesme. Todėl psalmių pabaigoje neretai randame „aleliuja” kaip maldos užbaiga. Taigi ši aklamacija užėmė svarbią vietą judėjų pamaldose.
Naujojo Testamento knygose žodis „aleliuja” gana sudėtingos formulės pavidalu pasitaiko keturis kartus apaštalo Jono apreiškime: „Išgirdau gausingos minios balsą, lyg didelių vandenų šniokštimą ar galingų griaustinių dundėjimą. Jie skelbė: „Aleliuja!” (Apr 19, 6). Kiti trys pavyzdžiai yra tame pačiame skyriuje nuo 1 eilutės – visi kartu jie išreiškia padėką Dievui už „didžiosios ištvirkėlės” nugalėjimą.
Iškilmingas „Aleliuja” giedojimas dera visomis progomis, nes krikščionio sielai visada tinka šlovinti Dievą: tiek atgailaujant, tiek meldžiantis už mirusius artimuosius, tiek išreiškiant džiaugsmą.
